captcha

Jūsų klausimas priimtas

Migracija ir ES: ką įrodė Šveicarijos referendumas?

Kai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumannas ir Vakarų Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris po karo mąstė apie Europos Sąjungą (ES), jie svarstė apie Šveicarijos federaciją, sudarytą iš kantonų, kaip pavyzdinį modelį naujai bendrijai, bet jo įgyvendinti nepavyko.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Kai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumannas ir Vakarų Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris po karo mąstė apie Europos Sąjungą (ES), jie svarstė apie Šveicarijos federaciją, sudarytą iš kantonų, kaip pavyzdinį modelį naujai bendrijai, bet jo įgyvendinti nepavyko.

Dabar Šveicarija vėl suteikia peno svarstymams visai Europai, nes šalies gyventojai referendume nežymia persvara suabejojo vienu iš pagrindinių ES principų – laisvu žmonių judėjimu.

Nors Šveicarija nepriklauso bendrijai, bet 2000 m. taip pat referendumu buvo patvirtinusi vadinamąjį keturių laisvių paketą su ES, numatantį laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimą.

Per dešimtmetį užsieniečių dalis ūgtelėjo ketvirtadalio iš 8 mln. šalies gyventojų, pernai atvykėlių, laimės ieškančių turtingoje Alpių šalyje, prieaugis buvo 80 tūkst. Mastui įvertinti galima palyginti su aštuonis kartus daugiau gyventojų turinčia Didžiąja Britanija, jei imigracijos tempas čia būtų šveicariškas, atvykėlių per metus būtų daugiau nei 600 tūkst. Bet Britanijoje net per piką atvykėlių prieaugis būdavo tik apie 200 tūkst.

Tokiame kontekste šveicarų sprendimas neatrodo tarsi žaibas iš giedro dangaus. Referendumą  inicijavo liaudies partija, susirūpinusi dėl užsieniečių numuštų atlyginimų ir pakeltų nuomos kainų. Beje, dėl itin brangaus nekilnojamojo turto būstą tenka nuomotis per 70 proc. šveicarų.

Skeptikai sako, kad užsieniečiai trikdo vietos sveikatos, švietimo ir transporto sistemas, grasina unikaliai kalnuose pasislėpusių ir visada neutralių šveicarų tapatybei. Išgirdus visa tai kyla klausimų, kodėl už kvotas balsavusiųjų persvara buvo vos kelios procento dalys. Gal todėl, kad vyriausybės pareigas einanti federalinė taryba, o parlamento – federalinė asamblėja aktyviai ragino balsuoti prieš kvotas.

„Federalinės Tarybos nuomonė šiuo klausimu buvo įvairi, bet dabar sulaukėme sprendimo. Esame tiesioginės demokratijos šalis, todėl sprendimą įgyvendinsime.

Referendumas įpareigoja per trejus metus peržiūrėti sutartį su Europos sąjunga dėl laisvo žmonių judėjimo, jei nepavyks – ją net nutraukti. Netrukus po referendumo vyraujantys Europos sąjungos, Vokietijos ir Prancūzijos politikai ėmė skambinti varpais“, – kalbėjo Šveicarijos Federalinės Tarybos atstovė Simonetta Sommaruga.

Europos Komisijos Pirmininkas Jose Manuelis Barroso sakė, jog „Aišku, kad referendumo rezultatus vertiname, bet turime parodyti nusivylimą. Juk mes siūlome atviras duris kiekvienam į Europos sąjungą norinčiam vykti šveicarui. O Šveicarija dabar nori riboti ES piliečių atvykimą. Manau tai nesąžininga“.

Šveicarijos verslo atstovai raginę balsuoti už imigraciją sako, kad dabar reikės peržiūrėti daugybę sutarčių, ūkis neišvengiamai smuks, nes šalis į ES veža 60 proc. savo produkcijos, o dėl žemo 3 proc. nedarbo lygio, reikalingi darbuotojai iš užsienio, ypač kaimyninių Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, šių šalių gyventojai kalba Šveicarijoje prigijusiomis kalbomis.

Tačiau ar tik ES pernelyg nesureikšmina abstrakčios teorijos, kuri žmogų traktuoja pirmiausia kaip darbo jėgą. Tikra tiesa, kad dėl bendros ūkio gerovės nedarbo kamuojami ispanai gali dirbti persikelti į Vokietiją, bet ši teorinė galimybė nenumato, kad abi tautos turi giliai įsišaknijusias bendruomenes, tokie masiniai judėjimai jas sutrikdo. Kalnuose ir kaimuose pasislėpę šveicarai turbūt intuityviai jaučia, kad žmogus vis dėlto ne kapitalas, prekė ar paslauga, bet pirmiausia vokietis iš Bavarijos, prancūzas iš Bretanės ar prancūziškai kalbantis Ženevos kantono šveicaras.

Esant atviroms sienoms, visada gali atvykti už mažiau pasiruošusių dirbti užsieniečių, todėl ir vietos darbuotojams darbdaviai mažins atlyginimus. Apie panašias bėdas po referendumo prabilo euroskeptikai, kurie ES grasina, kad jei čia vyktų tiek referendumų kiek Šveicarijoje, vien pernai šalyje jų surengta vienuolika, Europos politika būtų visai kitokia.

Norvegijoje valdantiesiems priklausanti Progreso partija prabilo apie panašaus imigracijos referendumo planus, Austrijoje populiari Laisvės partija deklaravo, kad ir austrai balsuotų kaip šveicarai, Nyderlandų nacionalistas Geertas Wildersas šveicarų sprendimą pavadino fantastiniu, Prancūzijos nacionalistė Marin Le Pen – įkvėpimu. Beje, Prancūzijoje buvęs centro dešiniųjų premjeras Francois Fillonas ir anksčiau tikino, kad prancūzai kasmet turėtų balsuoti, kiek imigrantų gali priimti. O Didžiosios Britanijos premjeras atvirai abejoja laisvu žmonių judėjimu, jis žada iš naujo derėtis su ES.

„Leiskite sąžiningai prekiauti ir tiek“, – prašo Briuselio D. Cameronas ir po kelerių metų britams teiks referendumą dėl narystės. Tik vokiečių ir Briuselio pozicijas pajudinti sunku – jie siūlo arba visą paketą arba jokio.

„Reikia geriau paaiškinti, kad judėjimo laisvė ir atviros durys naudingos kiekvienam. Tai itin aktualu artėjant rinkimams į Europos parlamentą“, – sakė Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble.

Apžvalgininkai įtaria, kad juose gali sektis euroskeptikams. Todėl Šveicarija, vėl kaip prieš pusę amžiaus, suteikia peno svarstymams apie ES modelį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close