captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kraštutinės dešinės judėjimų tyrėjas: europiečiai turėtų sunerimti

Europiečiai turėtų sunerimti dėl pastaraisiais metais stiprėjančių kraštutinių dešiniųjų jėgų, skaldančių Europos Sąjungos ir visų Vakarų stabilumą. Taip LRT RADIJUI sako šią savaitę Vilniuje viešėjęs Euroatlantinio bendradarbiavimo instituto mokslo darbuotojas, kraštutinės dešinės judėjimus tiriantis Antonas Šechovcovas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

– Rusijos ryšiai su kraštutinių dešiniųjų judėjimais buvo gana dažnai aptariami Vakarų žiniasklaidos ir ekspertų diskusijose. Tačiau kada šie judėjimai  iš tiesų suaktyvėjo? Kada Kremlius pastebėjo, kad kraštutinė dešinė iš tiesų gali būti tai, kas gali išjudinti Vakarų stabilumą?

– Sakyčiau, tai prasidėjo 2011–2012 metais. Tai buvo laikas, kai Rusiją sukrėtė dideli protestai, prasidėję 2011-ųjų gruodį. Kremlius demonstracijas interpretavo kaip Vakarų bandymą kėsintis į Putino režimą. Tuo pat metu vyko ir Arabų pavasaris, dėl kurio Kremlius taip pat buvo susirūpinęs – jis manė, kad Pavasarį įkvėpė Vakarai. Kremlius nemėgsta visokių spalvotų revoliucijų. 2012-aisias Jungtinės Valstijos priėmė vadinamąjį Magnickio aktą, kurį galima laikyti pirmosiomis rimtomis amerikiečių sankcijomis Rusijai. Tai tuo pačiu buvo ir laikas, kai Kremlius pradėjo domėtis galimybe bendradarbiauti su kraštutiniais dešiniaisiais. Tiesa kraštutiniai dešinieji Rusija domėjosi dar anksčiau, tik Kremlius iš pradžių to nepastebėjo.  Bendradarbiavimas prasidėjo 2012–2013 metais.

– Krašutiniai dešinieji dalyje Europos šalių įgijo įtakos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, taip pat Vokietijoje, kur „Alternatyva Vokietijai“ pateko į Bundestagą, Austrijoje, Italijoje. Kurios šalys pažeidžiamiausios populizmo, kuris, kaip daug kas pastebi, dažniausiai ir yra persipynęs su kraštutine dešine?

– Pagrindinės šalys tos, kurios labiausiai pajuto pabėgėlių krizę. Vokietija tą patyrė gana ryškiai, taip pat ir Švedija, per kurioje neseniai vykusius rinkimus Švedijos demokratai surinko apie 18 procentų balsų. Tai, mano nuomone, susiję su migrantų krize, bet taip pat – ir didžiųjų partijų nesėkme skirti dėmesio problemoms, kurias iškelia kraštutiniai dešinieji. Tiesa, nesakyčiau, kad Prancūzijoje kraštutiniai dešinieji tokie stiprūs. Nepaisant fakto, kad Marine Le Pen buvo patekusi į antrąjį rinkimų ratą, o dabar „Nacionalinis Frontas“ persivadino į „Nacionalinį sambūrį“, partijai taip gerai nesiseka. Tačiau taip – Vokietijoje „Alternatyva Vokietijai“ gana stipri, o Austrijoje ir Italijoje kraštutinės dešiniosios partijos jau yra vyriausybėje.

– Be to, kad Kremlius kraštutinius dešiniuosius remia politiškai, kartais finansiškai, ar matote tarp jų daugiau ką nors bendro? Ar yra bendrų politinių, ideologinių vizijų?

–Manau, pats Kremlius nėra ideologizuotas. Jis turi šiokių tokių idėjų, propagandinių naratyvų, kuriuos siekia skleisti, apie pačią Rusiją, kaip konservatyvių, šeimos vertybių gynėją.  Tai ir yra tai, kas traukia kraštutines dešiniąsias partijų Vakaruose. Jie visą Rusiją mato kaip savo sąjungininkę. Tačiau pati Rusija nėra konservatyvi, tai tik tokia Kremliaus povyza – kaip konservatyvios, bet tuo pačiu antiamerikietiškos, neliberalios, antiglobalistinės jėgos. Tai ir yra bendras ideologinis pagrindas

– Viename savo straipsnių aiškinate, kad kraštutinių dešiniųjų judėjimai linksta link konspiracijų teorijų, faktais nepagrįstų teiginių, nepagrįstų kaltinimų. Kodėl? Kodėl būtent jos?

– Sąmokslo teorijos visą laiką buvo dalis kraštutinių dešiniųjų ideologijos, nuo tada, kai jie ėmė kurtis XX amžiaus pradžioje. Pirmoji didelė kraštutinių dešiniųjų organizacija buvo „Action Française“ Prancūzijoje, su kuria kartu ėmė sklisti sąmokslo teorijos apie žudikus žydus. Taigi, čia nėra nieko naujo.

– Dabartiniame kontekste – kiek nuopelnų už kraštutinės dešinės iškilimą gali prisiimti Rusija, o kiek visgi tai buvo Europos Sąjungos vidaus socialinių problemų pasekmė?

– Manau, kad kraštutinė dešinė pati savaime yra Europos Sąjungos vidaus problema. Kalbant apie Rusiją, jos pačios įtaka šiems judėjimams yra gana nedidelė, jei lyginsime ją su tomis socialinėmis-ekonominėmis Vakarų visuomenių problemomis.

– Jūsų manymu, ar verta nerimauti dėl šiuo metu vyraujančios atmosferos, kuri ir skatina iškilti kraštutinę dešinę? Kiek tai kelia grėsmę stabilumui?

– Trečiadienį Europos Parlamentas nutarė pritarti procesui, pagal kurį būtų baudžiama Vengrija. Manau, kad Viktoro Orbano partija „Fidesz“ jau yra tapusi kraštutine dešiniąja partija. Matome, kad jau dabar prasidėję procesai – šalys susiskaldžiusios, partijos susiskaldžiusios. Tai poliarizuoja Europą. Pasižiūrėkite į Italiją, į jos Vidaus reikalų ministro Matteo Salvinio retoriką. M. Salvinis dabar yra vidaus reikalų ministras. Dar kartą – tai skaldo Europos Sąjungą, kraštutinė dešinė kelia grėsmę – dėl to abejoti neverta. Turėtume sunerimti.

– Paminėjote Vengriją, tačiau kaip jos kaimynė Lenkija? Valdančioji Lenkijos partija „Teisė ir teisingumas“ su kraštutine dešine nėra siejama, tačiau vis dėlto yra konservatyvi dešinioji partija, įsivėlusi į ginčus su Europos Sąjunga. Ji tuo pat metu yra griežtai nusistačiusi Maskvos politinių kėslų atžvilgiu. Ar tai kitoks atvejis?

– Lenkijos atvejis kitoks. Nemanau, kad „Teisė ir teisingumas“ yra kraštutinė dešinioji partija. Kad ji konservatyvi – be abejonės. Tačiau ji nėra tokia radikali kaip „Fidesz“ Vengrijoje. Nors kai kurie procesai gali būti lyginami, pavyzdžiui, paminama teisės viršenybė, žiniasklaidos suvaržymai. Šie procesai Lenkijoje ir Vengrijoje yra panašūs. Tačiau visuomenė Lenkijoje liberalesnė nei Vengrijoje. Ir erdvės pilietinei visuomenei Lenkijoje vis dar yra daugiau.

Jei pasižiūrėtumėte į rinkimų rezultatus Lenkijoje, pamatytumėte, „Teisės ir teisingumo“ atėjimas į valdžią ar jų prezidento išrinkimas nebuvo triuškinama pergalė. Ten buvo tikros varžytuvės. Skirtumas tarp „Piliečių platformos“ ir „Teisės ir teisingumo“ nebuvo toks didžiulis. Tuo metu Vengrijoje problema slypi net ne pilietinėje visuomenėje, bet pačiuose politikuose, politinėse jėgose.  Jos smuko, jos nebeturi naujų idėjų. Ypač senosios partijos, pavyzdžiui Socialistų partija, buvusi pagrindine opozicine partija Vengrijoje. Jie nesiūlo nieko, kas sutrukdytų V. Orbanui toliau pelnyti populiarumą.

– Kitos Rytų Europos valstybės, kaip antai Baltijos šalys, Ukraina, nemažos dalies ekspertų vertimu, laikomis labiau atspariomis, mažiau pažeidžiamomis dezinformacijos ir kitų dalykų, kurie kursto radikalias nuotaikas. Ar realu, kad panašios tendencijos galėtų kilti šiame regione?

– Na, Ukraina vis dar kariauja su Rusija. Bet tuo pačiu yra tikimybė, kad Rusija pasitelks įrankius, kurie nebūtinai turi būti prokremliški, bet veikiau antivakarietiški. Čia kalbu apie Baltijos šalis, Ukrainą, Gruziją, Moldovą. Vienas tokių variantų galėtų būti prieš LGBT pasisakančių naratyvų sklaida – tokie naratyvai galėtų būti priedanga antivakarietiškiems diskursams.

– Koks turėtų būti atsakas į radikalius, kraštutinius dešiniuosius nukreiptos dezinformacijos srautus? Kaip prie to turėtų prisidėti ne tik vyriausybės, bet ir šalių visuomenės?

– Manau reikia aktyvių priemonių ir dar reikia imtis gaivinti demokratiją ir liberalias vertybes. Dabar matome, kad pagrindinės centro dešinės ir centro kairės partijos praranda populiarumą. Taip yra todėl, kad jos nebegeba eiti išvien su šiandienos iššūkiais. Kai kurios jų vis dar gyvena praeityje ir negeneruoja jokių naujų idėjų. Trumpalaikėje perspektyvoje galime diskutuoti apie kokias nors cenzūros formas, tačiau vidutinėje arba ilgalaikėje perspektyvoje turėtume gaivinti demokratiją, gaivinti liberalizmą ir mėginti spręsti problemas, darančias mūsų visuomenes pažeidžiamas užsienio jėgoms. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...