captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ekonomistas įvardijo, kas būtina norint įveikti populistus demagogus

Niekada nesužinosime, ar didesnis tradicinių politikų ir technokratų atvirumas būtų išgelbėjęs mus nuo tokių demagogų nacionalistų, kaip Donaldas Trumpas ar Marine Le Pen, iškilimo. Aišku tai, kad atvirumo stoka kainavo brangiai, portale project-syndicate.org teigia Harvardo universiteto profesorius Dani Rodrikas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Straipsnio autoriui vienoje neseniai surengtoje konferencijoje teko bendrauti su iškiliu JAV prekybos politikos ekspertu. Kalba prasidėjo nuo Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo (NAFTA), dėl kurio, JAV prezidento D. Trumpo teigimu, Jungtinių Valstijų darbininkams esą kilo sunkumų ir dėl kurio sąlygų JAV administracija dabar nori derėtis iš naujo. „Niekada nemaniau, kad NAFTA yra ypatingai svarbi“, – netikėtai pasakė garsus ekonomistas.

Kai susitarimas buvo sudarytas prieš ketvirtį amžiaus, tas ekspertas buvo vienas iš aktyviausių NAFTA šalininkų. Jis ir kiti prekybos ekonomistai labai padėjo įtikinti amerikiečius, kad tai yra naudingas susitarimas. „NAFTA rėmiau dėl to, jog galvojau, kad jis atvers kelius kitiems prekybos susitarimams“, – paaiškino ekspertas.

Po kelių savaičių straipsnio autoriui teko dalyvauti renginyje Europoje, kuriame kalbą sakė buvęs vienos iš euro zonos šalių finansų ministras. Tema buvo populizmo kilimas. Buvęs ministras pasitraukė iš politikos ir dabar negaili priekaištų Europos politikos elitui dėl, jo manymu, padarytų klaidų. „Kaltiname populistus, kad jie dalina pažadus, kurių negali tesėti, tačiau tą kritiką turime atgręžti į save“, – teigė jis.

Akivaizdu, kad vienu metu neįmanoma suderinti nacionalinio suverenumo, demokratijos ir radikalios globalizacijos. Turime pasirinkti du iš trijų. Buvęs politikas kalbėjo aistringai: „Populistai bent jau sąžiningi. Jie aiškiai sako, ką jie renkasi; jie nori nacionalinės valstybės, o ne radikalios globalizacijos ar Europos bendrosios rinkos. O mes savo žmonėms teigiame, kad jie gali gauti viską vienu metu. Pažadėjome tai, ko negalime tesėti.“

Niekada nesužinosime, ar didesnis tradicinių politikų ir technokratų atvirumas būtų išgelbėjęs mus nuo tokių demagogų nacionalistų, kaip D. Trumpas ar M. Le Pen, iškilimo. Tačiau akivaizdu, kad atvirumo stoka kainavo brangiai. Centro politiniai judėjimai prarado rinkėjų pasitikėjimą. Todėl elitui tapo sunkiau įveikti atotrūkį nuo paprastų žmonių, kurie mano, kad politinis elitas juos paliko likimo valiai.

Sipa/Scanpix nuotr.

Daugelis politikų stebisi, kodėl nepasiturintys ar darbo klasės žmonės balsavo už D. Trumpą. Juk Hillary Clinton ekonominė politika greičiausiai būtų buvusi jiems palankesnė. Norėdami paaiškinti akivaizdų paradoksą, jie kalba apie rinkėjų neišmanymą, iracionalumą ar rasizmą.

Tačiau yra ir kitas paaiškinimas, kuris visiškai suderinamas su racionaliu ir savanaudišku požiūriu. Kai tradiciniai politikai praranda rinkėjų pasitikėjimą, šie apskritai ima nebetikėti politikų pažadais. Todėl tikėtina, kad tokius rinkėjus pritrauks kandidatai, kurie išgarsėja savo antisisteminiais pareiškimais ir kurie tikrai nori atsisakyti vyraujančios politikos.

Kalbant ekonomistų kalba, centro politikai susiduria su asimetrinės informacijos problema. Jie teigia esą reformatoriai, tačiau kodėl rinkėjai turėti tikėti tokiais naujais lyderiais? Juk jie neatrodo kuo nors besiskiriantys nuo kitų tradicinių politikų, kurie perdėjo globalizacijos naudą ir nuvertino rinkėjų nusiskundimus.

Glaudžios H. Clinton sąsajos su vyraujančiomis globalistinėmis Demokratų partijos nuostatomis ir artimi ryšiai su finansų sektoriumi akivaizdžiai apsunkino padėtį. Per savo kampaniją ji žadėjo sąžiningus prekybos sandorius ir atsisakė paramos Ramiojo vandenyno partnerystės sutarčiai (TPP). Tačiau ar ji tikrai tai darė nuoširdžiai? Juk būdama JAV valstybės sekretore ji tvirtai rėmė TPP.

Atrodo, kad tradiciniai politikai ir politikai reformatoriai turi daug bendro, todėl susilaukia tokios pat neigiamos daugelio rinkėjų reakcijos. Iš jų balsus atima populistai ir demagogai, kurių pažadai iš esmės pertvarkyti sistemą atrodo įtikimesni.

Pasak D. Rodriko, jei H. Clinton būtų norėjusi įtikinti rinkėjus, kad ji tikrai pakeitė savo poziciją, ji būtų turėjusi paskelbti, kad nebeims nė cento iš Volstrito bankų arba kad nepasirašys jokio kito prekybos susitarimo, jei bus išrinkta.

Kitaip tariant, centro politikams, kurie nori iš demagogų atimti balsus, pasirinkimas yra labai mažas. Rasti tinkamą sprendimą yra sunku, todėl akivaizdu, su kokio masto problema jiems tenka susidurti. Norint ją įveikti, greičiausiai teks ieškoti naujų veidų ir jaunesnių politikų, kurių nebūtų galima apkaltinti jų pirmtakams būdingu palankumu globalizmui ir rinkos fundamentalizmui.

Be to, reikės aiškiai pripažinti, kad politikai yra išrinkti ginti nacionalinius interesus. O tai reiškia pasiryžimą suabejoti daugeliu kertinių dabartinio politikos elito išpažįstamų principų, įskaitant visišką finansų įstaigų veiksmų laisvę, palankumą griežtai taupymo politikai, skeptišką požiūrį į valstybės vaidmenį ekonomikoje, nevaržomą kapitalo judėjimą pasaulyje ir tarptautinės prekybos sureikšminimą.

Daugeliui tradicinių politikų naujoji retorika dažnai rėš ausį ir atrodys ekstremistiška. Tačiau gali būti, kad tik tai padėtų persivilioti populistų demagogų rinkėjus. D. Rodriko nuomone, naujieji lyderiai turėtų pasiūlyti ne nacionalistinę, o įtraukią nacionalinės tapatybės sampratą, tačiau jų politika vienareikšmiškai turi būti ir toliau pagrįsta liberaliosios demokratijos normomis. Visa kita – svarstytina.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...