captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl diktatoriai nesijuokia, arba kaip juokas aižo režimus?

Humoro jausmas tikrai nėra stiprioji diktatorių pusė, tačiau tai nekliudo drąsiems komikams juoktis iš jų – net jei anekdotas gali baigtis kalėjimu. Jų humoras tampa pasipriešinimo judėjimų dalimi ir vis labiau sulaukia tarptautinės bendruomenės dėmesio, praneša Vokietijos transliuotojas „Deutche Welle“.
 
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Humoro jausmas tikrai nėra stiprioji diktatorių pusė, tačiau tai nekliudo drąsiems komikams juoktis iš jų – net jei anekdotas gali baigtis kalėjimu. Jų humoras tampa pasipriešinimo judėjimų dalimi ir vis labiau sulaukia tarptautinės bendruomenės dėmesio, praneša Vokietijos transliuotojas „Deutche Welle“.

Mianmaro komikui Zarganarui humoras yra ir jo skydas, ir jo ginklas. Karinės chuntos valdymo laikotarpiu (1962–2010) jis buvo persekiojimas, tačiau žmonės taip ir nesiliovė žavėtis jo nuovokiais ir aštriais juokais.  Tikrasis šio komiko vardas – Maugas Thura, o pseudonimas „Zarganaras“ reiškia „žnyplės“. Būtent savo juokais jis ilgus metus kaip reikiant suspausdavo šalį valdančius diktatorius, pernaša „Deutche Welle“.

„Amerikietis sako: „Mes turime vienakojį, kuris įkopė į Everestą.“ Britas sako: „Mes turime berankį, kuris perplaukė Atlanto vandenyną.“ Tačiau birmietis atkerta: „Tai niekis! Mes turime lyderį, kuris 18 metų valdo šalį neturėdamas smegenų!“ Už šį anekdotą komikas 2008 metais nuteistas kalėti 59 metus.

Ir iki šio nuosprendžio jam dažnai tekdavo susidurti su draudimais pasirodyti scenoje, kalėjimo bausmėmis, kankinimais ir prievarta. Tačiau jis niekada nesiliovė juoktis iš savo šalies valdžios, o jo juokas tapo užkrečiamu. Net kai jį antrankiais surakintą vedė kalėjimo link, jis buvo apsuptas minios gerbėjų, kuriems pasakojo anekdotus.

Ironiška, tačiau pasaulyje Zarganaras išgarsėjo būtent po 2008-ųjų nuosprendžio. Kaip praneša „Deutche Welle“, garsus Vokietijos komikas Michaelis Mittermeieras kartu su režisieriumi Rexu Bloomsteinu tuomet išvyko į svečią šalį kurti dokumentinę juostą apie Zarganarą.

Kai svečiai iš Vakarų lankėsi Birmos kalėjime ir kalbėjo su įkalintu komiku, kalėjimo administracija aptiko slaptas kameras, ir vokiečiai buvo priversti palikti šalį. Komikas iš kalėjimo išėjo tik 2011-aisiais – prie jo išlaisvinimo stipriai prisidėjo „Amnesty International“. Laisvėje atsidūręs komikas, žinoma, ir toliau pradėjo maištingai juokauti.

Bet kodėl komikai taip kenčia autoritariniuose režimuose? Sociologas Antonas C. Zijderveldas savo knygoje „Soziologie des Humors“ („Juoko sociologija“) aiškinosi juoko vaidmenį visuomenėje. Jis teigia, kad juokas suteikia galią paprastiems žmonėms.

Juokas sustiprina žmones

„Humoristai žaidžia su visuomenės vertybėmis. Tai kuria įtampą, iš jos gimsta juokas“, – sako A. C. Zijderveldas.

O žaisti su griežtomis ir nepajudinamomis autoritarinio režimo vertybėmis – tai lyg žaisti su ugnimi. Nors sociologas A. C. Zijderveldas mano, kad humoras negali pakeisti visuomenės, tačiau „psichologinis humoro efektas yra svarbus. Todėl jis taip griežtai baudžiamas, nenorima, kad opozicija sustiprėtų“.

Egipto satyristas Bassemas Youssefas irgi juokiasi iš savo valdžios. Viename „YouTube“ vaizdo klipe komikas net juokėsi iš buvusio šalies prezidento Hosnio Mubarako paskirtų aukščiausių kariuomenės vadų. Šiandien komiko, turinčio TV laidą „Programa“, taikinyje – Mohamedo Morsio vyriausybė.

B. Youssefas dažnai tardomas, o valdžia kartais jį nubaudžia už jo valdžią pašiepiančius anekdotus – teigiama, kad jie įžeidžia islamą.

Sirijos režimas žengia dar toliau: 2011-aisiais karikatūristas Ali Ferzatas buvo suimtas ir kankintas. Valdžios atstovai jam net sulaužė pirštus – taip norėtą jį „pamokyti“ už esą prezidentą Basharą al-Assadą įžeidžiančius piešinius.

Tačiau valdžiai nepavyko iš komiko atimti vieno dalyko – jo juoko. Dabar jis gyvena egzilyje Kuveite, jo rankos sugijo ir jis piešia daugiau nei bet kada iki šiol.

Kaip rašo „Deutche Welle“, pasaulyje tik keli žmonės turi jėgos ir talento priverčiančio visuomenę juoktis iš negailestingų diktatorių. Pakalbintas Vokietijos kabareto artistas Fatihas Cevikkollu teigia, kad tokia drąsa kelia susižavėjimą ir pagarbą.

„Juokas yra labai geras būdas parodyti savo dantis. Yra keli žmonės, kurie savo pasipriešinimą parodo galvodami ir kalbėdami apie tai, kas uždrausta. Jie puoselėja žmogiškąsias vertybes, jas iškelia aukščiau režimo doktrinos“, – sako Fatihas Cevikkollu.

Turkų kilmės F. Cevikkollu teigia, kad Vokietijoje už valdžios pašiepimą jokių sankcijų nesulaukiama, tačiau už tokius pačius juokus, pavyzdžiui, Turkijoje – suimtų ir grasintų.

Kita vertus, sociologas A. C. Zijderveldas teigia, kad humoras turi tam tikras ribas. „Kai režimas tampa labai griežtas, kai žmonės labai stipriai kenčia – dingsta ir juokai. Totalitarinėse sistemose, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje politinis humoras yra absoliučiai uždraustas, jis paprasčiausiai neegzistuoja“, – teigia juoką tyrinėjantis sociologas.

Kinijoje karikatūristai privalo veikti anonimiškai. Savo internetu platinamus darbus kinų komikai pasirašo ne pseudonimu, o tiesiog simboliu. Iki šiol tokiems kinų karikatūristams kaip „Fengxie“  („Keistasis krabas“) pavykdavo išvengti cenzorių, tačiau, pažymi  „Deutche Welle“, Kinijos valdžia jau yra sukūrusi programas, kurios gali atsekti jautrių politinių juokelių šaltinius ir autorystę.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...