captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl demokratinėse šalyse triumfuoja autokratai?

Turkijoje įvykęs referendumas, kuriuo, nors ir nedidele persvara, pritarta šalies prezidento Recepo Tayyipo Erdogano galių išplėtimui, yra dar vienas pavyzdys, iliustruojantis sunkiai paaiškinamą reiškinį: demokratiškai išrinkti lyderiai triumfuoja net ir pasukę autokratijos keliu – iškreipdami valdžios pusiausvyrą ir mėgindami įgauti kuo daugiau galių, rašo „The New York Times“ apžvalgininkė Amanda Taub.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Kad demokratija žlugtų, šiais laikais nereikia nei sukilimų, nei revoliucijų – tą puikiai gali padaryti tautos išrinktieji. Keturis kartus iš eilės Venesuelos prezidentu išrinktas Hugo Chavezas gerokai padirbėjo, kad išardytų Venesuelos demokratines institucijas ir išplėstų savo įgaliojimus. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip stipriai suėmė valdžią į savo rankas, kad daugelis apžvalgininkų Rusiją dabar vadina tautos išrinkta diktatūra. Turkijos lyderis R. T. Erdoganas taip pat sėkmingai eina šiuo gerai pramintu keliu.

Matydami šį reiškinį (jam įvardyti anglakalbiai ekspertai yra sukūrę terminą – authoritarianization), galime aiškiai suprasti, kaip lengvai pažeidžiama gali būti mūsų demokratija. Vos patekę į valdžią, neskrupulingi lyderiai gali imtis manipuliuoti politine aplinka, siekdami užsitikrinti sau daugiau galimybių ir ateityje švęsti pergales. Jiems kiekviena pergalė rinkimuose – tai tarsi demokratinio jų veiksmų teisėtumo patvirtinimas. Jo nevalia neigti net ir tada, kai tokių lyderių veiksmai anaiptol nedera su demokratijos normomis.

Manipuliavimas ir gebėjimas užsitikrinti balsų daugumą tapo įrankiais, leidžiančiais nenukrypti nuo politinio teisėtumo taisyklių. Tai būdas demokratija prisidengiantiems autokratams užvaldyti sistemą, rašo A. Taub.

Iš kur tas noras rengti rinkimus?

Pasak Jeilio universiteto (JAV) politikos mokslų specialisto Milano Svoliko, tyrinėjančio autoritarizmo ir demokratijos procesus, žmonės visame pasaulyje taip susigyveno su demokratijos idėja, kad rinkimai dabar yra de facto reikalavimas – be jų paprasčiausiai nėra kaip pagrįsti valdžios teisėtumo. Ši idėja būtent ir padėjo demokratijai pasklisti pasaulyje. Dėl tokio rinkimų sureikšminimo bet koks tautos balso nulemtas rezultatas laikomas pagrįstu tiek morališkai, tiek teisiškai.

Iškovojęs pergalę rinkimuose, lyderis jaučiasi turintis teisę reikalauti tautos palaikymo ir įgyvendinant tuos sprendimus, kurie su demokratija neturi nieko bendra, pavyzdžiui, ardant valdžios pusiausvyrą palaikančią vadinamąją stabdžių ir atsvarų sistemą, atsisakant kadencijos trukmės apribojimų ar suteikiant prezidentui papildomų galių. Kritikams gresia būti apkaltintiems nepagarba demokratijai ir mėginimais nepaisyti rinkimuose teisėtai išreikštos žmonių valios.

Reuters/Scanpix nuotr.

Vis dėlto tokios priemonės veiksmingos tik iki tam tikros ribos. M. Svoliko teigimu, rinkimų farsas, kurį Irake demonstravo Saddamas Husseinas arba Egipte – Hosnis Mubarakas ir pagal kurį lyderio pergalė niekada niekam nekėlė jokių abejonių, turėjo mažai ką bendra su demokratiniu teisėtumu. Tačiau, pasak jo, tokiose šalyse, kaip R. T. Erdogano vadovaujama Turkija, H. Chavezo (iki mirties 2013 m.) valdyta Venesuela arba V. Putino Rusija, padėtis yra kur kas sudėtingesnė. Šiose valstybėse rinkimai ir referendumai nėra tik spektaklis. Juose vyksta tikra kova, tik kažin ar sąžininga.

Siekdami sau palankių rezultatų, tokie lyderiai dažnai imasi taikyti tai, ką Meksiko ekonomikos tyrimų ir mokymo centro politikos mokslų dėstytojas prof. Andreasas Schedleris vadina „manipuliavimo meniu“. Varžydami spaudos laisvę, neleisdami laisvai reikštis opozicijai ir skleisdami tiesos neatitinkančią informaciją, tautos išrinktieji gali daryti poveikį balsavimo procesui – tokiu atveju net nebūtina klastoti balsų ar griebtis kitų panašių nesunkiai išaiškinamų priemonių.

Štai H. Chavezas buvo įgudęs reguliariai naikinti jam nepalankių žiniasklaidos priemonių transliavimo licencijas. O Rusijos valstybinės žiniasklaidos užduotis – šlovinti V. Putiną, nepripažįstantį nuomonių įvairovės ir stropiai besirūpinantį, kad opozicija neturėtų jokių politinių galimybių.

M. Svoliko įsitikinimu, tokią situaciją galima palyginti su rezultatu krepšinio aikštelėje, kai dvimetriniai žaidžia prieš mažaūgius. „Tai vis tiek vadintina krepšiniu, – sako jis, – bet pranašumas visąlaik tik vienoje pusėje.“

Tokio pobūdžio manipuliacijos ne tik yra labai paveikios – opozicijai jos yra praktiškai neįveikiamos. „Sunku priešgyniauti valstybinei žiniasklaidai, kuri daugiau dėmesio – arba daugiau palankaus dėmesio – skiria vienam konkrečiam kandidatui“, – sako M. Svolikas. Rinkdamiesi priemones iš „manipuliavimo meniu“, lyderiai beveik nerizikuoja pralaimėti, o balsavimo rezultatais užsitikrina savo pozicijos teisėtumą.

Yra pagrindo manyti, kad R. T. Erdogano inicijuotas referendumas atitinka ką tik įvardytą modelį. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos pranešime nurodoma, kad techniniai referendumo aspektai buvo administruojami tvarkingai ir gerai, tačiau taip pat pažymima, kad referendumas vyko „nevienodomis sąlygomis, ir dvi jo šalys turėjo skirtingas galimybes.“ Kiti referendumo kritikai kalba ir apie grubesnius pažeidimus, įskaitant balsų klastojimą, nurodo A. Taub.

Pirmiausia kandidatas, demokratija – paskui

Aukščiausiuoju lygmeniu atliekamos manipuliacijos – dar toli gražu ne viskas. Nagrinėdamas demokratijos žlugimo veiksnius, M. Svolikas pastebėjo, kad neretai būtent tuos lyderius, kurie nesilaiko demokratijos principų ir kurių sėkmę rinkimuose iš dalies nulemia tai, kad jiems sudaromos palankesnės sąlygos varžytis, daugelis tautiečių ir toliau nuoširdžiai mėgsta ir palaiko. Tai lyg ir prieštarauja nusistovėjusiam įsitikinimui, kad demokratiniai rinkimai yra veiksminga priemonė apsisaugoti nuo tironijos įsiviešpatavimo.

M. Svoliko aiškinimu, ši priemonė paprastai neveikia tose valstybėse, kuriose visuomenė yra smarkiai susiskaldžiusi. Anksčiau tarp ekspertų esą vyravusi nuomonė, kad jei demokratija pakankamai „konsoliduota“ – rengiami rinkimai, susiformavusi stipri pilietinė visuomenė, pasiektas tam tikras gerovės lygis, – jai negresia pasukti autoritarizmo link. Tačiau M. Svolikas pastebi, kad smarkiai susiskaldžiusioms demokratijoms, net ir toms, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo turtingos ir stabilios, „fundamentaliojo silpnumo“ akimirka gali būti lemtinga.

Pasak specialisto, itin šališki rinkėjai dažnai linkę taip neigiamai vertinti opozicinių partijų kandidatus, kad net nesvarsto galimybės už juos balsuoti. „Jei būčiau uolus savo kandidato rėmėjas ir nekęsčiau priešingai pusei atstovaujančios partijos kandidato, aš, ko gero, būčiau linkęs toleruoti savo pusės nedemokratišką elgesį, net jei demokratiją laikau vertybe“, – svarsto M. Svolikas. Pasak jo, tokie rinkėjai – tai visų pirma kandidato, ir tik paskui demokratijos, rėmėjai.

Atlikdamas tyrimą, M. Svolikas daug dėmesio skyrė Venesuelai, kurioje didelė dalis visuomenės save laikė visų pirma kairiaisiais ir H. Chaveso rėmėjais, o tik paskui demokratijos gynėjais. Tačiau, jo teigimu, tuo pačiu modeliu galima paaiškinti ir R. T. Erdogano sėkmę Turkijoje vykusiame referendume, mat šioje šalyje labai didelis atotrūkis tarp R. T. Erdoganą palaikančių skurstančių, kaimo vietovėse gyvenančių, religingų rinkėjų ir jam nepritariančių pasaulietiškai nusiteikusių miestų gyventojų.

Reuters/Scanpix nuotr.

„Demokratijos stiprioji pusė ir silpnoji pusė“

Vis dėlto, ko balsuojant netenkama, balsuojant ir atgaunama. Pomėgis rengti rinkimus vieną dieną gali atsisukti prieš pačius autokratus.

„Tai demokratijos stiprioji pusė ir silpnoji pusė, – sako M. Svolikas. – Žinoma, yra atvejų, kai tai veda link autokratijos, tačiau kitais atvejais tai labiau judėjimas pirmyn ir atgal.“

Net ir tie lyderiai, kurie geba pasinaudoti šalies visuomenės susiskaldymu ir manipuliuoja rinkimų procesu, gali anksčiau ar vėliau prarasti populiarumą, tikina tyrėjas. Pasak jo, taip nutikus, tradicija rengti reguliarius rinkimus padeda šalims grįžti prie demokratinės krypties.

Pavyzdžiui, Mahinda Rajapaksa, pasinaudodamas sinhalų etninės daugumos parama, etniškai ir religiškai smarkiai susiskaldžiusios Šri Lankos prezidento rinkimus laimėjo net dukart, tačiau dėl korupcijos ir polinkio į autoritarizmą savo rėmėjus jis netruko prarasti. 2015 m. prezidento rinkimus jis pralaimėjo savo buvusiam bendražygiui Maithripalai Sirisenai, kuris savo pusėn patraukė dalį sinhalų ir užsitikrino tamilų bei musulmonų palaikymą.

Pasak Harvardo universiteto Kenedžio vyriausybės mokyklos Belfer centro bendradarbės Kate R. Cronin-Furma, pastarieji rinkimai „Šri Lankoje įkvėpė atkurti šalies demokratines institucijas; ankstesnė administracija visas galias buvo sutelkusi į prezidento šeimos ratą, pažabojusi teisminių institucijų darbą ir supriešinusi pilietinę visuomenę.“

Žinoma, vieneri rinkimai – ne panacėja. Kaip teigia K. R. Cronin-Furma, Šri Lankoje pokyčiai labai netolygūs. Buvusi konflikto zona tamilų gyvenamoje šiaurinėje šalies dalyje tebėra smarkiai militarizuota, todėl to regiono gyventojai galbūt dar nepajuto sostinėje įvykusių politinių pokyčių poveikio.

Vis dėlto M. Svolikas teigia, kad šis pavyzdys puikiai iliustruoja nemenkstančią rinkimų galią. Jis atkreipia dėmesį, kad daugelio autokratu laikytas M. Rajapaksa pralaimėjo buvusiam savo paties vyriausybės nariui. „Visa tai vyksta tik todėl, kad veikia minėti mechanizmai“, – įsitikinęs M. Svolikas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close