captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Deutche Welle“ apžvalgininkas: taikos nebus, kol B. al-Assadas – valdžioje

JAV nebereikalauja, kad Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas atsistatydintų, kas, pasak „Deutche Welle“ autoriaus Kersteno Knippo, yra tiesiog pragaištinga, nes gali paskatinti visus kitus autokratinius lyderius regione.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Sirai patys turėtų priimti sprendimą dėl B. al-Assado politinio likimo, pareiškė į Ankarą vizito atvykęs JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas. Jo teigimu, prezidento politinę ateitį turi lemti Sirijos žmonės.

Kartu su JAV ambasadorės Jungtinėse Tautose Nikki Haley pareiškimu, kad Donaldo Trumpo administracija nebesiekia pašalinti B. al-Assado iš valdžios, R. Tillersono pastabos atspindi naujosios administracijos pakitusią oficialią poziciją dėl karo Sirijoje.

Toks požiūris, pasak K. Knippo, yra naivus, nes tiesiog negalima patikėti, kad toks budelis kaip B. al-Assadas, kurio kalėjimuose, „Amnesty International“ duomenimis, buvo nukankinti tūkstančiai sirų, būtų pasirengęs gerbti žmonių valią. Tačiau tikėtina, kad tai tiesiog ciniškas sprendimas, priimtas suvokus, kad bet kuriuo atveju Damasko politinio nusikaltėlio pričiupti nepavyks. Bent jau ne vykdant tokią politiką, kokia Jungtinės Valstijos ir kitos Vakarų šalys kliovėsi iki šiol.

Tad R. Tillersono pareiškimas yra tiesiog logiška Baracko Obamos politikos Sirijos krizės atžvilgiu tąsa, rašo straipsnio autorius. B. Obama siekė būti atsargus ir nuosaikus – po pragaištingos 2003 m. intervencijos Irake patirties B. Obama tam turėjo rimtą pagrindą. Tačiau buvęs prezidentas sudarė sąlygas Sirijoje, o vėliau ir visame regione įsigalėti daug agresyvesnėms jėgoms: Rusijai, Iranui ir grupuotei „Hezbollah“.

Ne vėliau kaip 2013 m. vasarą, kai B. Obama pademonstravo nenorą įgyvendinti savo grasinimą imtis veiksmų, jei bus panaudotos nuodingosios dujos ir taip peržengta jo paties nubrėžta „raudonoji linija“, visos piktavalės regiono jėgos tai įvertino kaip leidimą siekti savo interesų. Pasekmes buvo galima nuspėti: vietiniai karaliukai dar labiau suįžūlėjo, karas suintensyvėjo, o smurtas dar labiau išplito.

Žinoma, tai ne vien B. Obamos kaltė, teigia K. Knippas. Tačiau reikšmingiausios pasaulio taiką palaikančios valstybės prezidentas nesugebėjo užkirsti kelio karo eskalavimui. Jis leido kitokiomis moralinėmis nuostatomis besivadovaujančiai Vladimiro Putino Rusijai vaidinti vieną iš svarbiausių vaidmenų regiono likime.

Sipa/Scanpix nuotr.

D. Trumpo administracija tęsia šį kursą, nes skirtumai yra tik formalūs: B. Obama ir valstybės sekretorius Johnas Kerry nenorėjo viešai pripažinti sutinkantys, kad B. al-Assadas liktų valdžioje, o dabartiniam prezidentui ir jo valstybės sekretoriui tai akivaizdžiai yra menkesnė problema.

Galbūt toks sprendimas turi svarių motyvų: teroristinė organizacija „Islamo valstybė“ dar neįveikta ir yra pagrindo prieš šiuos žudikus psichopatus panaudoti neribotą karinę galią.

Tačiau taip būtų atsisakyta pripažinti tą faktą, kad Sirijoje niekada nebus taikos, kol jai vadovaus B. al-Assadas. Ir tokios smurto kultūros poveikis bus juntamas ne tik Damasko apylinkėse – traumuoti ir radikalizuoti sirai ją su savimi nešiosis visur. B. al-Assadas tikrai nėra tas lyderis, kuris gali užtikrinti taiką, rašo K. Knippas.

Tai, kad R. Tillersonas apsisprendė šį pareiškimą padaryti būtent Ankaroje, situacijai suteikia tam tikrą papildomą atspalvį. JAV valstybės sekretorius tarsi leidžia suprasti, kad jo šalis yra pasirengusi bendradarbiauti su šalimi, kurios valdžia labai neįprastai suvokia politinę atsakomybę. Pastarosiomis savaitėmis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pademonstravo, kad yra pasirengęs sukelti politinį žemės drebėjimą, jei tai jam padės užsitikrinti politinę ateitį.

Pavyzdžiui, jo kalbos apie tai, kad dabartiniai Vokietijos politikai elgiasi kaip naciai, iš esmės sužlugdė nuoseklias ilgametes Vokietijos pastangas integracijos srityje. Įtampa kilo ne tik pačioje turkų bendruomenėje; etniniams vokiečiams taip pat kilo didelių abejonių, ar daugelis iš tų beveik trijų milijonų žmonių iš tiesų yra pasirengę integruotis.

Žinoma, ne visada galima pasirinkti bendradarbiavimo partnerius. Tačiau, pasak K. Knippo, nerimą kelia tai, kad po to, kai per rinkimų kampaniją naujasis JAV prezidentas akivaizdžiai flirtavo su Rusija, Jungtinės Valstijos rengiasi bendradarbiauti su dar vienu itin autoritarišku režimu. Europiečiai savo kailiu pradeda patirti, ką reiškia, kai autokratai nebepripažįsta jokių ribų. Europoje vis dar taika, bent jau kol kas.

Tačiau R. T. Erdogano propagandos kampanijos, taip pat susirūpinimas dėl Kremliaus kišimosi į Vokietijos rinkimus yra perspėjimas, kas gali nutikti, kai autoritariniams lyderiams leidžiama iš esmės nepaisyti opozicijos ar sankcijų. Sirija yra dabartinių politinių tragedijų epicentre. Tačiau tos tragedijos vis artinasi prie Europos, mano straipsnio autorius. Ir dėl to kaltas ne tik B. al-Assadas. Tačiau mintis, kad jis galėtų prisidėti prie taikos ir stabilumo užtikrinimo, yra visiškai klaidinga.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...