captcha

Jūsų klausimas priimtas

Arabų pavasaris ir Vakarų žiema

Tarp 2010 m. prasidėjusio Arabų pavasario ir Jungtinės Karalystės referendumo dėl „Brexit“, Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose bei kraštutinių dešiniųjų jėgų išpopuliarėjimo visoje Europoje galima nubrėžti daugybę stulbinamai glaudžių paralelių, nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org rašo Harvardo universiteto Belferio centro Artimųjų Rytų iniciatyvos bendradarbis Ishacas Diwanas. Visais paminėtais atvejais senajai tvarkai atėjo galas, o progresyviosios politinės partijos pasirodė esančios pernelyg silpnos, kad tinkamai atremtų autoritarinių ir ksenofobiškų jėgų veržimąsi valdžion.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Arabų pavasarį nulėmęs nepasitenkinimas status quo sietinas su daugybe veiksnių, taigi nenuostabu, kad nepritarimas susidariusiai padėčiai reiškėsi tiek progresyviomis, tiek konservatyviomis formomis, rašo autorius. Vidurinės klasės atstovai nebegalėjo pakęsti jų orumą gniuždančio ir niekam neatskaitingo elito savivalės. Jauni žmonės aiškiai davė suprasti, kad jiems nereikia tokios ateities, kuri, prisiminus tuos lūkesčius, kuriuos ateičiai kėlė jų tėvai, rodėsi būsianti dar niūresnė. O islamistams tai buvo puiki proga pasinaudojant visuomenės moralinių vertybių nuosmukiu įžiebti dvasinį maištą.

Šios temos nuolat aptariamos Vakarų šalyse netylančiuose debatuose – Vakarų šalyse, kuriose nepaliaujamai daugėja padėtimi nepatenkintų baltųjų, auga iš vienos vietos į kitą perkeliamų darbuotojų skaičius ir gausėja viskuo nusivylusių jaunuolių gretos. Pamažu, ekonominiam liberalizmui išstūmus ilgą laiką gyvavusius lygybės ir socialinio solidarumo principus, išryškėjo didžiulis atotrūkis tarp vargšų ir turtingųjų, o tai savo ruožtu gerokai paveikė Vakarų šalių politinę kryptį.

Globalizacijos ir technologinės plėtros įtaka kai kurioms socialinėms grupėms pasirodė atnešanti daugiau žalos nei naudos, o viešosios politikos priemonės, kaip paaiškėjo, yra nepakankamai veiksmingos, kad bent kiek sušvelnintų neigiamą poveikį. I. Diwano įsitikinimu, būtina nedelsiant imtis esminių politikos pertvarkų, nepamirštant, kad labai rimtą pavojų visai planetai kelia dar ir klimato kaita.

Tačiau kokios pertvarkos reikalingos ir kas jas įgyvendins? Dažni bruzdesiai – gatvėse arba prie balsadėžių – kol kas nepadėjo suformuluoti naujos – kitokios – valdymo strategijos, kuri būtų pagrįsta tvariais politinių, socialinių ir ekonominių problemų, užgriuvusių Vakarų ir Artimųjų Rytų visuomenes, sprendimais.

Arabų pasaulyje visuomenės pykčio protrūkiai įsisenėjusius režimus vis dėlto išjudino. Tačiau senųjų autokratų buvo gerokai pasistengta, kad apie bet kokią rimtesnę opoziciją niekam nekiltų nė minties. 2010–2011 m. revoliucijos vyko be lyderių, tad užpildyti susidariusią politinę tuštumą tiesiog nebuvo kam. Priešakyje netruko išsirikiuoti įvairios armijos, gentys, fanatikų grupuotės ir religinės partijos.

Tunisas, AFP/Scanpix nuotr.

Egipte šiuo metu vyksta autokratinės santvarkos atgimimas. Jemeną, Siriją ir Libiją siaubia pilietiniai karai. Libanas ir Irakas – skyla. O naftos gamintojai, regionuose įsiplieskusias liepsnas mėginę užberti pinigais, dabar patiria milžiniškus fiskalinius deficitus. Turkijoje sėkmingai įsigali tvirtos rankos politika. Irano progresyviosios jėgos – apmalšintos. Tik Tunisas vis dar seka demokratijos pėdsakais, nepaisant, kad sklandžiu šio perėjimo tikrai nepavadinsi – net ir ten, deja, ekonomikos reformų veržlumo nepakanka šalį užgulusiai naštai palengvinti.

Naujieji Artimųjų Rytų autokratai telkia jėgas vadovaudamiesi taktika „skaldyk ir valdyk“. Piliečiai norom nenorom jau turėjo pasirinkti, kuria linija – fanatizmo ar tapatybės išsaugojimo – sekti. Negalėdami jaustis saugūs, nemažai piliečių nusprendė stoti fanatizmo, o ne visuomenės, ir saugumo, o ne savo pilietinių teisių gynimo, pusėn.

Vakarų populistai, neturėdami jokių su tikrove suderinamų ateities planų, iš esmės seka Artimųjų Rytų autokratų pavyzdžiu. Galios jie įgauna ragindami bijoti „kitokių“ – pabėgėlių, musulmonų ar teroristų iš užsienio – ir žadėdami saugumą užtikrinti jėga. Atėję į valdžią, jie iškart imasi atitinkamai „šlifuoti“ visą valdymo aparatą. Demokratinės institucijos gal ir gali kažkiek atsispirti populistų įtakai, tačiau, kaip jau galime suprasti iš to, kas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, labai greitai šios institucijos turės praeiti išbandymą ir – I. Diwanas teigia tuo neabejojantis – bus „nukenksmintos“, prieš imantis reikiamų veiksmų.

Panašią paralelę galima įžvelgti ir pasigilinus į tarptautinių santykių sritį. Štai Artimųjų Rytų geopolitinis žemėlapis keičiasi dėl tarpvalstybinio lygmens šiitų ir sunitų priešpriešos, kurią veiksmingai kursto ne tik besivaržantys Iranas su Saudo Arabija, bet ir į regioninius konfliktus uoliai besikišančios išorinės jėgos. Labai panašiai elgiasi ir Vakarų populistų lyderiai, nuvertindami savo šalių interesus, susijusius su reikalais Kinijoje, Rusijoje, Indijoje ir Šiaurės Europoje, ir niekindami po 1945-ųjų susiklosčiusią tvarką, tačiau nepasiūlydami jokio – bent iš tolo galimą alternatyvą esamai tvarkai primenančio – sprendimo.

Progresyviosios politinės jėgos, deja, taip pat nėra pajėgios užtikrinti jokios alternatyvos esamai tvarkai. Naratyvas jau visur, visame pasaulyje, toks pat. Dauguma žmonių nebetiki ateitimi, kuriai apibūdinti vartojamas žodis „pažanga“ – ekonominė pažanga, pažanga integracijos srityje, pažanga įgyvendinant socialinę demokratiją. Vyrauja kur kas pesimistiškesnė nuojauta, bylojanti, kad ateityje bus ne ką geriau – dėl globalizacijos, nesutramdomo rinkų siautėjimo, darbo jėgą išstumsiančių technologinių inovacijų ir visuotinio atšilimo.

Tunisas, Reuters/Scanpix nuotr.

Ar galės Artimųjų Rytų ir Vakarų visuomenės vėl į viską pažvelgti optimistiškiau, priklausys nuo to, ar intelektualai, sąjungos, progresyviosios partijos ir pilietinė visuomenė sugebės sukurti vieningą politinį kontekstą ir suformuluoti bendrą ateities viziją. Tam prireiks ne tik ryžtis nestandartiniams sprendimams sprendžiant kylančias problemas, bet ir užtikrinti, kad priemonės, kuriomis bus įgyvendinami pokyčiai, neiškreiptų demokratijos.

Akivaizdu viena, įsitikinęs I. Diwanas, – šis naujasis rezistencijos ir revoliucijų amžius iškėlė tas problemas, kurios ilgą laiką buvo pasmerktos savisprendai. Dabar jau suprantame, kad ekonominės politikos priemonėmis turės būti skatinama įtrauktis, kad besaikį vartojimą teks pažaboti ir kad demokratiją reikės kažkaip apsaugoti nuo pragaištingos koncentruoto turčių luomo ir įsigalėjusių interesų įtakos.

Žinoma, uždaviniai laukia sunkūs. Tačiau kai tik juos aiškiai apibrėšime, galėsime nedelsdami pradėti veikti. Pergalė kurioje nors vienoje srityje bus aiškus ženklas, kaip elgtis visose kitose. Ir galbūt kitą kartą milijonus taikių žmonių išeiti į Kairo gatves paskatins ne nusivylusio esama tvarka žmogaus viešas susideginimas, o, tarkime, riaušės Stambule, JAV prezidento apkalta ar progresyviųjų partijų pergalės Europoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...