captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žmogus, sukūręs nykštukinę valstybę, į kurią nebegali patekti

Vienas žmogus mėgina sukurti utopiją tarp Serbijos ir Kroatijos esančioje teritorijoje, kuri, jo teigimu, yra niekieno. Jam uždrausta įkelti koją į „savo“ teritoriją, tačiau jis nepasiduoda, pasakoja BBC korespondentas Jolyonas Jenkinsas
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Sėdėdamas Dunojuje plūduriuojančiame laivelyje, „prezidentas“ žiūri į kitame upės krante esančią valstybę, iš kurios jis yra ištremtas ir kurią jis vadina „mylima šalimi“. Tačiau jis žino, kad, jei pamėgins išsilaipinti, Kroatijos upių policija jį iškart suims. Grumtynėse tarp patriotizmo ir atsargumo nugalėjo pastarasis.

Liberlendas yra vos 7 kvadratinių kilometrų ploto negyvenamas pelkynas. Tačiau, pirmojo Liberlendo „prezidento“ Vito Jedlickos manymu, tai libertarinės svajonės įsikūnijimas – vieta, kurioje nėra mokesčių ar ginklų kontrolės ir kurios valiuta yra bitkoinai.

2015 m. vasarą V. Jedlicka su savo mergina ir keliais draugais ten iškėlė vėliavą, o jis kitų trijų buvo išrinktas „prezidentu“. Nuo tada V. Jedlicka internetu įregistravo beveik pusę milijono potencialių piliečių. „Prezidentas“ paskyrė ministrų kabinetą ir ambasadorius visame pasaulyje, gavo finansinės paramos iš įvairių šaltinių, be to, pasirūpino diplomatiniais pasais.

Tik iškilo viena problema – nei jis, nei kas kitas jau beveik metus negali įsikurti Liberlende.

2015 m. atrodė, kad Liberlendas yra retas pavyzdys to, kas teisėje vadinama terra nullius, arba „niekieno žemė“. Anksčiau tai buvo Serbijos dalis. XX a. dešimtajame dešimtmetyje, pasibaigus Jugoslavijos pilietiniam karui, sienos buvo peržiūrėtos ir šis žemės lopinėlis buvo priskirtas Kroatijai.

Tačiau Kroatijai jo nereikėjo. Jei šalis būtų sutikusi, kad tai jos teritorija, jai būtų tekę pripažinti naująsias sienas, kurias nustačius jos teritorija būtų sumažėjusi. Serbijai naujosios sienos atrodė priimtinos, nes ji, nors ir praradusi Liberlendą, būtų gavusi daugiau teritorijos.

Tad dėl skirtingų priežasčių abi šalys šio žemės lopinėlio atsisakė. O 32 metų V. Jedlicka – draugiškas, socialus ir juokauti linkęs čekų kilmės viešųjų ryšių specialistas – buvo pasirengęs jį priimti.

Libertarių pažiūrų idealistai iš viso pasaulio ėmė plūsti į Balkanus, mėgindami įsikurti naujajame rojuje. Tačiau, nors Kroatijai ir nenorėjo priimti šios teritorijos, ji nebuvo pasirengusi taikstytis su ginkluotų libertarų utopiniu projektu savo pasienyje.

Šalies pareigūnai ėmė sulaikyti ir bausti visus, kas mėgindavo ten patekti sausuma ar vandeniu. Pats „prezidentas“, mėgindamas patekti į Liberlendą iš Kroatijos, buvo suimtas ir gavo baudą. Po to jo laukė dar vienas smūgis – šią vasarą jam buvo uždrausta įvažiuoti į Kroatiją.

Tačiau „prezidento“ tarptautinės veiklos grafikas buvo intensyvus: jis dalyvavo libertarų konferencijose visame pasaulyje, paskyrė keletą ministrų bei atstovų užsienyje ir stengėsi populiarinti Liberlendo idėją socialinėje žiniasklaidoje. Be to, V. Jedlicka surengė Liberlendo architektūrinį konkursą, kuris sulaukė garsiausių pasaulio architektūros firmų paraiškų.

Reuters/Scanpix nuotr.

Rugsėjį korespondentas nuvyko į Budapeštą, kur jį su nuomotu automobiliu pasitiko „prezidentas“ ir jo „užsienio reikalų ministras“ Jose Miguelis Maschietto. Abu vyrai nerimavo – ar jiems apskritai pavyks kirsti Kroatijos sieną? Tačiau jie sugebėjo įsmukti į šalį vėlai vakare per mažą sienos perėjimo punktą. V. Jedlicka pasieniečiams prisistatė ne kaip vizito atvykstantis valstybės vadovas, o kaip turistas.

Kroatijoje „prezidentas“ turėjo dalyvauti dviejuose renginiuose. Jis buvo pakviestas į regioninę makroekonomikos konferenciją, be to, jis buvo pateikęs apeliaciją dėl nuosprendžio byloje dėl neteisėto patekimo į Liberlendą.

Konferencijoje jis mėgino įtvirtinti savo, kaip teisėto realios valstybės atstovo, reputaciją, Europos biurokratams padalyti akį traukiančių brošiūrų ir pristatyti savo ir bendraminčių idėją, kad laisvosios rinkos oazė Balkanų viduryje galėtų tapti gelbėjimosi ratu ekonomikos nuosmukį išgyvenančiam regionui.

Kitas „prezidento“ darbotvarkės punktas – teismo bylos nagrinėjimas – buvo keistas procesas. Kroatijos aukštesnės instancijos teismas buvo panaikinęs pradinį apkaltinamąjį nuosprendį ir nusiuntęs jį persvarstyti vietiniam magistratų teismui. Tačiau iš tiesų V. Jedlicka tikėjosi bylą vėl pralaimėti.

Jo argumentacija buvo pagrįsta tuo, kad, skirdama baudas už neteisėtą patekimą į Liberlendą, Kroatija akivaizdžiai patvirtina, kad toje vietoje yra tarptautinė siena, kaip jis visada ir teigė. V. Jedlicka tikėjosi, kad nedidelis Kroatijos magistratų teismas priims aiškų sprendimą dėl Serbijos ir Kroatijos sienos toje atkarpoje.

Dideliam jo nusivylimui, pagyvenęs teisėjas nusprendė, kad tai peržengia jo kompetencijos ribas, todėl bylos nagrinėjimas buvo atidėtas.

Tad jis ėmė ieškoti laivų. V. Jedlickos sumanymu, kol nėra galimybės įsikurti ant pusiau tvirtos Liberlendo žemės, galima laikinai įkurti gyvenamųjų laivų gyvenvietę Dunojuje, šalia savo valstybės teritorijos. Laivai pasitarnaus kaip piliečių būstas, susitikimų vieta ir diplomatų rezidencija. Jo nuomone, nuosavybės įsigijimas turėtų byloti, kad jų ketinimai yra rimti. Galiausiai jis rado tinkamą laivą, už kurį sumokėjo 30 000 eurų.

Visą tą laiką kartu su juo buvo 32 metų amžiaus nepriekaištingos išvaizdos Liberlendo „užsienio reikalų ministras“ Jose Miguelis Maschietto. Iš Venecijos kilęs Jose Miguelis nemažai žinojo apie laivus. Tačiau kažkodėl jis neįkvėpė pasitikėjimo.

Jis teigė tarnavęs Italijos ginkluotosiose pajėgose ir dalyvavęs JT taikdarystės misijoje Kosove. Tačiau jis nenorėjo pasakyti, kada tai buvo. J. M. Maschietto nuolat teigė dalykus, kurie, kaip paaiškėdavo vėliau, buvo klaidinantys, netikslūs ar mažai tikėtini. Nė viena iš institucijų, su kuriomis jis teigė bendradarbiavęs, neturėjo jokių duomenų apie jį. Galiausiai korespondentas V. Jedlickai papasakojo apie jo „užsienio reikalų ministro“ išgalvotą gyvenimą. „Prezidentas“ buvo šokiruotas ir nustebęs. „Ministrui“ teko atsistatydinti.

Kaip teko patirti daugeliui valstybių kūrėjų, būtina atidžiai stebėti ne tik savo priešus, bet ir draugus. Kitaip nei jo buvęs „užsienio reikalų ministras“, Vitas Jedlicka nieko nemėgina apkvailinti. Tačiau šiuos vyrus sieja tai, kad ir vienas, ir kitas gyvenime vaikosi iliuzijų.

Jei Kroatija ir Serbija kada nors išspręs ginčą dėl sienų, nebeliks to mažo žemės lopinėlio, kuriame būtų galima sukurti libertarinį rojų. Tačiau, kaip mėgsta sakyti Vitas Jedlicka, iš esmės visos šalys yra fantazija. Jos visos yra mūsų galvoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...