captcha

Jūsų klausimas priimtas

JAV prezidento rinkimai: kas bus, jei D. Trumpas pralaimės?

Dėl vieno vienintelio asmens šių metų JAV prezidento rinkimai – visiškai kitokie nei bet kada anksčiau. Tai buvo kova plikais kumščiais, karštakošiškiausia ir kartu gėdingiausia demokratijos išraiška, kokia tik gali būti. Purvo išdrėbta daugiau negu tose milžiniškų amerikietiškų sunkvežimių didelėmis padangomis varžybose. Tai Donaldo Trumpo rinkimai, net jei jis jų nelaimės. Ypač, jei nelaimės. Apie tai, ko galima tikėtis, jei D. Trumpas pralaimės kovą dėl JAV prezidento posto, portale bbc.com rašo britų apžvalgininkas Markas Mardellas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Visas D. Trumpo ypatingumas yra ne tame, kiek jis yra išskirtinis, o tame, kiek jis atitinka nusistovėjusias Amerikos politines tendencijas.

Į tuos, kurie gąsdina kruvinomis revoliucijomis tuo atveju, jei laimėtų Hillary Clinton, neverta pernelyg kreipti dėmesio, mano apžvalgininkas. Tačiau iš jų postringavimų galima suprasti, kokios nuotaikos tvyro D. Trumpo rėmėjų gretose.

D. Trumpo palikimas bus itin paveikus

Pasakymas, kad ir vieno balso persvara yra persvara, yra tik iš dalies teisingas. Mūšiai laimimi ir pralaimimi. Karai trunka metų metus. Pavyzdžiui, britai, norėdami paraginti nugalėtuosius „pasilikėlius“ greičiau trauktis iš kelio ir užsičiaupti, sako jiems: „Brexit“ reiškia „Brexit“. Tačiau pykčiu dėl visuotinės neteisybės kunkuliuojantys amerikiečiai, jei pralaimės, taip ramiai nepasitrauks, įsitikinęs M. Mardellas.

Jei D. Trumpas pralaimėtų, jis, matyt, ir toliau sukiotųsi aplink, skųsdamasis ir grasindamas teismais. Jis galėtų visoje Amerikoje pristeigti „Trumpo klubų“ ir juose ginti savo tiesas. Dar jis galėtų šiuo tikslu pafinansuoti, pavyzdžiui, kokį nors televizijos kanalą.

Net jei D. Trumpas nueitų nuo scenos žemai nuleidęs galvą (nors kažin, ar tai įmanoma), jo palikimas būtų toks paveikus, kad galėtų turėti labai reikšmingos įtakos tolesnei Amerikos politikai.

Vis dėlto, D. Trumpas jau ne pirmasis, užsipuolantis elitą dėl pernelyg mažo dėmesio paprastam žmogui. Dar 1891-aisiais JAV Liaudies partija stojo ginti „paprastų žmonių“ interesų prieš politinėje padangėje vyravusias „kontroliuojančias jėgas“ ir reikalavo, kad kinų darbininkai būtų išvyti lauk.

1964 m. respublikonų kandidatas į prezidentus Barry Goldwateris pasisakė prieš Civilinių teisių aktą, kritikavo savo partijos liberalųjį elitą ir aiškino, esą „ekstremizmas dėl laisvės nėra blogis“. Rinkimų jis nelaimėjo, bet pokyčių partijoje sukėlė nemažų.

Reuters/Scanpix nuotr.

Šiuolaikiškesnis dešinysis populizmas Amerikoje užderėjo maždaug tuo metu, kai kaip Amerikos nepriklausomos partijos kandidatas prezidento posto siekė buvęs demokratas George`as Wallace`as, 1968-aisiais. Jis uoliai gynė visapusę juodaodžių ir baltaodžių segregaciją ir žadėjo ekonomines permainas darbininkų klasei.

„Šioje šalyje žmonės nenori didelės vyriausybės, – kalbėjo jis. – Jei kelyje pasipainiotų politikų, dauguma iš jų būtų sutrypti šio paprasto žmogaus, žmogaus iš tekstilės fabriko ar žmogaus ir plieno fabriko.“

Rinkimų jis nelaimėjo, tačiau jo rėmėjai neatsitraukė. O tekstilės ir plieno fabrikų darbininkų gyvenimo kokybė ir socialinė padėtis pablogėjo.

Patas Buchananas, porąkart mėginęs kandidatuoti su respublikonais, o 2000-aisiais tapęs Reformų partijos kandidatu, daugelį metų kritikavo ne tik tarptautines korporacijas ir pasaulinę konkurenciją, bet ir tuos prekybos sandorius, kurie naudingi darbininkams meksikiečiams.

Kažkur girdėta? Tuo metu tekstilės ir plieno fabrikai jau užsidarinėjo, o dauguma darbuotojų jau nebedirbo. P. Buchananas rinkimų nelaimėjo, bet žmonės klausėsi ir viską girdėjo.

Prezidentu tapus Barackui Obamai, Arbatos partija suformavo judėjimą, apjungusį liejančiuosius keleto rūšių apmaudą – dėl bankų gelbėjimo, mokesčių sistemos ir per didelio valdžios aparato.

D. Trumpas šiuos klausimus iškėlė kaip vienus svarbiausių Respublikonų partijai, opoziciją susiedamas su pasauline laisvąja prekyba, o imigracijos problemas – su baltaodžių nepasitenkinimu juodaodžiu prezidentu ir stiprėjančia mažumų padėtimi bei įtaka.

Kuria kryptimi nuspręs žengti respublikonai?

Pasak M. Mardello, tekstilės ir plieno fabrikų motyvas amerikiečių sąmonėje vis dar gajus, o darbo netekusių darbininkų vaikai – linkę kovoti. Bet tai dar ne viskas. Daugelis vidurinės klasės amerikiečių, gaunančių ne pačius mažiausius atlyginimus, visą gyvenimą skundžiasi dideliais mokesčiais už mokslą, didelėmis sąskaitomis už medicinos paslaugas ir baiminasi, ar besudurs galą su galu senatvėje.

D. Trumpas yra Amerikos archetipas – biznierius, vogtų daiktų perpardavinėtojas, prekeivis stebuklingais vaistais. Daugelis liberalizmu trykštančių burnotojų pamiršta, kad ir jie patys senuosiuose Laukiniuose Vakaruose yra bandę iš po prekystalio gauti stebuklingų vaistų. Kai jau esi išbandęs visus vaistus, kodėl nesurizikuoti? Tas pats ir politikoje.

Reuters/Scanpix nuotr.

Tie, kurie remia judėjimą „Occupy“ ir palaiko Bernie Sandersą, gal ir nekenčia D. Trumpo, bet pritaria jo išsakomai valdžios kritikai ir turtingųjų bei galingųjų smerkimui dėl arogancijos. Jie sutinka, kad JAV rizikuoja sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, jei H. Clinton iš tiesų sustiprintų karinius veiksmus Artimuosiuose Rytuose ir pasipriešintų Rusijai. Jos tai gal ir negąsdina, bet, jei ji laimės, netruks pasipilti aiškinimai, kad jai pasisekė tik todėl, kad ji nėra D. Trumpas.

Jungtinėje Karalystėje, pavyzdžiui, jau kitą dieną po rinkimų pralaimėjusi partija turi apsispręsti, ar ji ir toliau palaiko savo pralaimėjusįjį kandidatą, ar nuo jo nusigręžia. Britai ne tik diskutuoja, bet ir balsuoja, mėgindami išsiaiškinti, kas padaryta ne taip. Ar jie pasuko pernelyg dešinėn, ar kairėn? Gal per daug kalbėjo apie viena, o per mažai apie kita? Amerikoj viskas daug paprasčiau.

Iki 2020 m. respublikonai net nemėgins rinktis naujo kandidato, ir tikrai dabar niekas nepasakys, kas juo galėtų būti. Taigi, laiko respublikonams – į valias. Bet anksčiau ar vėliau jie turės nuspręsti. Ir nuspręsti jie turės ne tik dėl to, ar jiems verta pereiti į populistinę retoriką – daugumai jau ir taip jos pakanka. Tiesiog D. Trumpas šioje srityje buvo pranašesnis.

Jie visų pirma turės nuspręsti, ar ir toliau laikytis politinės krypties, konservatoriškai peikiančios globalizaciją ir ekonominį liberalizmą – likę respublikonų rėmėjai Volstryte ir didžiajame versle vien nuo tokios minties turbūt prikrautų į kelnes.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...