captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nuo olimpinio spindesio iki šūvių ir skurdo – vos 20 minučių kelio

Vos už 40 kilometrų nuo Rio de Žaneiro olimpinio kaimelio plyti purvinas ir pavojingas kvartalas, kuriame tvarką nustato mafijos ir narkotikų prekeivių grupuotės ir į kurį be šaunamojo ginklo nedrįsta kelti kojos net policija, teigia apsilankyti čia nusprendęs britų „The Independent“ sporto apžvalgininkas Ianas Herbertas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Norintieji automobiliu patekti į šį kvartalą, kuriame nelabai kam rūpi čia pat vykstančios olimpinės žaidynės ir negirdėti raginimų sirgti už vieną ar kitą sportininkų komandą, privalo įvažiuodami atsidaryti langus.

Žurnalisto pasakojimas prasideda taksi automobilyje. Artėjant prie „Senador Camará“ vadinamos favelos, taksi vairuotojas praneša, kad reikės atsidaryti mašinos langus. Jo juokeliai apie žurnalistų sumanymą aplankyti šią vietą jau nekelia juoko, o ir nerimo jam nebepavyksta nuslėpti. Pasak I. Herberto, jei čia nebūtų nė gyvos dvasios, pirmieji įspūdžiai nebūtų labai jau neigiami. Keli paršeliai knisasi išdraskytų šiukšlių maišų turinyje, čia pat gatvėje kūrenamas laužas. Tačiau faveloje ir sienos turi ausis. Neblogai atrodantis juodas automobilis be skiriamųjų ženklų – aiškiai ne vietinis. Toliau taksi vairuotojas nebevažiuos, ir žurnalistams teks eiti pėstute.

Kaip pasakoja I. Herbertas, tai jau antras atvejis šią vasarą, kai vairuotojas sakosi bijantis būti supainiotas su policija. Panašią įtampą jis teigia jutęs lankydamasis prastos reputacijos Marselio kvartale „La Castellane“ – prie įvažiavimų į šį kvartalą pasitinka grafitis „nique la police“ (švelniai tariant – „policija velniop“). Tačiau šiame Rio rajone policijos beveik niekada nebūna. O jei kada ir atvažiuoja, galima neabejoti, kad netrukus bus susišaudymas. Policijos automobiliai čia vadinami „kaukolių automobiliais“, nes vietiniams jie reiškia šūvius ir mirtį.

Reuters/Scanpix nuotr.

Galioja ne įstatymai, o mafijos nustatytos taisyklės

Vietose, kuriose įprasti įstatymai neveiksmingi, dominuoja mafijos nustatyta tvarka. Dėl įtakos šioje tankiai gyvenamoje teritorijoje, vadinamojoje „Vakarų zonoje“, varžosi trys grupuotės – „Trečioji komanda“, „Raudonoji komanda“ ir „Draugų draugai“ (port. Terceiro Comando, Comando Vermelho ir Amigos dos Amigos). Žurnalistas primena, kad kalbama apie miestą, kuris daugeliui asocijuojasi su smėliu, saule, samba ir bėgimo taku, paruoštu Usaino Bolto žemam startui. Šįkart žurnalistai apsilankė teritorijoje, kurią valdo „Trečioji komanda“ – grupuotė, besiverčianti narkotikų tiekimu ir vykdanti savą, supaprastintą, teisingumą.

Pasak žurnalisto, jei kas nors iš grupuotės narių nusižengia nustatytoms elgesio normoms, pavyzdžiui, padaro ką nors, dėl ko į rajoną atvyksta „kaukolių automobilis“, jam gresia bausmė, vadinama „mikrobangų krosnele“ – prasikaltėlis užverčiamas padangomis, o padangos – padegamos.

I. Herberto kalbinti vietos gyventojai tikina, kad jiems visai nesvarbu, kas prižiūri tvarką – policija ar nusikaltėliai. Žurnalistus lydinti vietinė moteris, Fabiana Caveirao, teigia negalinti tvirtai pasakyti, kas yra geriau. Pasak jos, kai kuriose bendruomenėse veikia „Sutaikinimo policijos“ padaliniai (port. Unidade de Policia Pacificadora, UPP), tačiau jai, kaip ir daugeliui brazilų, atrodo, kad policiją ir mafiją sieja tam tikri ryšiai.

Po didelių susišaudymų tarp nusikaltėlių ir policijos dažniausiai taip ir lieka neaišku, kas pradėjo šaudyti. Ši realija vietinių vadinama „prarasta kulka“ (port. bala perdida). Remiantis praėjusių metų Brazilijos „Amnesty International“ duomenimis, 30 tūkst. iš 56 tūkst. 2012-aisiais Brazilijoje nužudytų asmenų buvo 15–29 metų amžiaus jaunuoliai. Apie 90 proc. jų – vyrai, 77 proc. – juodaodžiai. Pagal nužudymų skaičių Brazilija pirmauja pasaulyje.

Bendruomenė tiki – kada nors bus geriau

Favela pavadinta „Senador Camará“ – kaip geležinkelio stotis, kurią tuometinės respublikos senatorius čia pastatė XX a. pradžioje. Anuomet valstybė buvo didžiai gerbiama. I. Herberto tvirtinimu, nėra abejonės, kad bendruomenė trokšta geresnio gyvenimo.

Žurnalistas pasakoja apie juos lydėjusios Fabianos surengtą susitikimą su Samueliu Munizu de Araujo, dar vadinamu Samuca – brazilai labai mėgsta suteikti šią pravardę. Pastate, kuriame kažkada veikė mokykla (ji uždaryta po to, kai per susišaudymą pateko į kryžminę ugnį), Samuca įkūrė savotišką bendruomenės kultūros centrą, pavadinimu „Istorija, kurią pasakoju“ (port. A História Que Eu Conto).

Pats Samuca pasakoja istoriją apie tai, kaip negailestingai vietos paaugliai yra įtraukiami į mafijos reikalus. Būdamas 15-os, iš žvejybos prasimanantis Samuelis neteko motinos ir įsitraukė į nusikalstamą veiklą. Iš pradžių vogdavo, vėliau – grobdavo ir prašydavo išpirkos. Dabar buvusioje mokykloje Samuelio iniciatyva vyksta teatro, šokių ir dailės užsiėmimai. Tačiau vietos valdžiai tai nerūpi. Kaip pastebi I. Herbertas, pastato stogas greičiausiai tuoj įlūš.

Reuters/Scanpix nuotr.

Favelų gyventojai žaidynėmis netiki

Prieblandoje įkyriai burzgia motociklai. Visiškai be šviesų. Gatvėje taip pat nedega nei vienas žibintas. Šviečia tik prekybos centro lempos. Žurnalistai pasiekia traukinių stotį, iš jos – olimpinį kaimelį su nesuskaičiuojamais olimpinių žaidynių simboliais, savanoriais ir šypsenomis. Visa tai – vos už 20 minučių kelio nuo favelos.

„Mes su tuo neturime nieko bendra, – sako vietinė brazilė F. Caveirao. – Mūsų gyvenimas – visiškai kitoks. Nematėme nei to juodo darbo, kurį, kaip kalbama, parūpina olimpinės žaidynės. Tai makiažas. Tai netikra.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...