captcha

Jūsų klausimas priimtas

Austrių karaliaus išpažintis: atėjus Rusijai, Kryme pasikeitė viskas

DELFI tęsia reportažų ciklą apie gyvenimą Krymo pusiasalyje. Šį kartą mūsų korespondentas tyrinėjo nacionalinio importo svarbą ir kalbino tikrų tikriausią austrių augintoją.
S. Kuliko (DELFI.lt) nuotr.
S. Kuliko (DELFI.lt) nuotr.

Pastaruosius porą metų viešajame Rusijos diskurse vyksta neįtikėtinos transformacijos. Atsirado nemažai naujų žodžių, skirtų apibūdinti naują socialinę, ekonominę ir politinę situaciją, kurioje atsidūrė šalis. Kai kurie žodžiai naujame kontekste drastiškai pakeitė savo reikšmę ir įgavo pačių netikėčiausių ir įdomiausių konotacijų.

Dabar būtent tam tikro žodyno vartojimas padeda savus atskirti nuo svetimų – itin gerai tai juntama Kryme. Šioje realybėje neegzistuoja nei aneksija, nei separatistai, tačiau susijungia ir sukilėliai, ir vadinamasis vatnikas – jeigu kas šį žodį ir taria, tai taria jį itin pagarbiai.

Krymo gyventojai ypač jautriai skiria intonacijas ir pajunta subtiliausius prasminius vieno ar kito žodžio atspalvius, nerimastingai reaguodami net ir į pakankamai neutralią leksiką, vartojamą naujoms Rusijos realijoms – iš karto susipranta, jeigu ji neatitinka lojalumo populiariajai politinei linijai reikalavimų.

Vienas svarbiausių specifinių terminų, įsiliejusių į aktyviąją šiuolaikinių rusų leksiką – importo pakeitimas (vietos produkcija) (rusų kalboje tai vienas žodis – importozameščnenije). Mistinis, paslaptingas ir nepažintas. Importo pakeitimas tam tikra prasme kažkiek primena vienaragių fenomeną: apie juos nemažai kalbama, tačiau niekas nėra jo matęs, nors paveikslėliuose apžiūrėti ir galima.

Gyvūnai, kuriuos per klaidą palaikė vienaragiais, pasirodė esantys paprasčiausi evoliucijos kuriozai arba, kalbant paprasčiau, mutantai. Tokia pati situacija ir su rusiškuoju importo pakeitimu vietos gamintojų produkcija: Krymo perėjimas Rusijos jurisdikcijai Maskvai kainavo labai brangiai – Europos šalys ir Jungtinės Valstijos sureagavo sankcijomis ir kitomis baudžiamosiomis priemonėmis.

Reaguodama į sankcijas, Rusijos valdžia taip pat griebėsi analogiškos taktikos – pritaikė sankcijų ir ne kartą skelbė, kad tokia situacija visai negąsdina: esą rusas ne taip jau ir mėgsta tą parmezaną ir tas įmantrias kumpio rūšis. Ir šiaip – patys užsiauginsime, pasigaminsime ir tikrai ne ką prasčiau. Kitaip tariant, importo pakeitimas – Rusijos gamybos atgimimas, pakilimas ir iš esmės nesibaigianti šventė.

Net nekreipiant didesnio dėmesio į patį faktą, kad importo pakeitimo politika – dalykas gana sudėtingas ir ilgalaikėje ateityje netgi abejotinas, gana lengva susiprasti, kad praktikoje toks Rusijos valdžios sprendimas bent jau kol kas ypatinga sėkme nepasižymi. Net ir kiek realistiškesni bandymai pakeisti konkrečius gaminius rusiška produkcija ne tik nesulaukia jokio palaikymo, bet ir susiduria su gana savotiška politine reakcija.

***

Sergejus Kulikas – vienintelis ūkininkas visoje Rusijoje, pramoniniu mastu auginantis austres ir midijas. Pradėti šį sudėtingą ir brangų verslą ryžtasi vienetai. Norint, kad šie moliuskai pradėtų nešti pelną, reikia kone stebuklingų sąlygų – kad žvaigždės išsidėliotų į reikiamą geografinę figūrą.

S. Kulikas – būtent toks laimės kūdikis, žmogus, kuriam neįtikėtinai palankiai susiklostė visos įmanomos aplinkybės. Šis vyras tiesiog dievina jūros gėrybes, tvirtina, kad jos sudaro net 80 proc. viso jo mitybos raciono. S. Kulikas daug keliavo po pasaulį, išragavo visas įmanomas vadinamąsias jūros bjaurybes ir 2005 metais nusprendė užsiauginti savų.

Teisingai ištempti lynus, įrengti veisyklas ir šiaip viską padaryti išmintingai jam labai pravertė inžinierinis išsilavinimas. Norint įtikėti jo verslo sėkmės istorija, priteiks šiek tiek istorijos: „Sužinojau, kad iki 1913 metų Rusijoje buvo užauginama per 12 mln. vienetų austrių. Austrių auginimo fermos veikė Sevastopolyje ir Feodosijoje. 12 mln. vienetų austrių Europai!

Po revoliucijos, penktąjį ir šeštąjį dešimtmečiais, kai atvežė moliuskų rapanų, austrės galiausiai atsidūrė Raudonojoje knygoje. Juodojoje jūroje gyvenančių praktiškai nebeliko – išnyko. Tokia austrė skyrėsi dydžiu – kiek mažesnė, bet plokštesnė. Juk svarbiausia visai ne dydis ir ne forma. Mūsiškė 17 promilių (Juodosios jūros sūrumas – red. pastaba), o jų – 36–38 (Viduržemio jūros – red. pastaba), net dvigubai sūresnė, atsiduoda žuvimi ir dumblu. Mūsiškė saldi“, – entuziastingai pasakoja S. Kulikas.

Įsigaliojus dvipusėms sankcijoms, austrėms iš Europos į Rusiją užsivėrė visi keliai. Vienintelis rimtas šių moliuskų augintojas Rusijoje tikrai būtų galėjęs padidinti gamybos apimtis ir pasiekti, kad legenda tapęs importo pakeitimas vietine produkcija virstų realybe. Deja, taip nenutiko dėl daugybės klasika virtusių priežasčių, kurios įmanomos tik Rusijoje.

***

„Labai sunkus verslas, ūkininkavimas, daržas jūroje. Tokiam verslui kyla labai daug įvairių pavojų. Audra – pirmasis. Antrasis – didelis perrenkant žūstančių moliuskų procentas. Trečiasis – juk austres būtina nuolat judinti, kad jos nesuaugtų tarpusavyje. Ketvirtasis veiksnys – rapanų dauginimasis: jeigu tvarkant austrių tinklus fiziškai neištrauksi rapanų, jos pasilieka, pradegina ir išsiurbia austrę. Per 10 metų išleidau 2,5 mln. dolerių. Dar dvigubai tiek reikia trečiajam etapui. Toks verslas pradeda atsipirkti tik geriausiu atveju po 5–7 metų. Reikia daug laiko ir tikrai nemažai pinigų“, – pasakoja austrių augintojas.

Toliau kalbėdamas apie patiriamus sunkumus, jis išskirtinės Krymo verslo aplinkos nemini, bet ji tikrai yra.

„Pramoniniam austrių ir midijų auginimui reikalingi trys veiksniai. Pirmasis – akvatorija. Ukrainoje turėjau 5 hektarus. Antrasis – specializuotos vandens transporto priemonės. Trečiasis – prieiga prie krante esančių bazių“, – toliau atmintinai iškaltą maldelę porina verslininkas.

Kai Krymas priklausė Ukrainai, jam pavyko įgyvendinti tik pirmuosius du punktus – pasirūpinti 5 hektarų akvatorija ir įsigyti specialų laivą. Bazės krante pasistatyti nespėjo. Bėda ta, kad austrių fermos kaimynystėje – observatorija.

Anot S. Kuliko, kosmoso tyrinėtojams austrių augintojo kaimynystė nepatinka. Jie skundžiasi, kad pakeliamas kranas trukdys teleskopui, nors į optikos stebėjimo lauką jis ir nepatenka. Pats verslininkas įtaria paprasčiausiai trukdantis tyliai nuomoti pakrantės namukus ir paplūdimį turistams – vietos tikrai puikios ir pelningos, o didelis pramoninis objektas poilsiaujančių tikriausiai nesužavėtų. Akvatorijos nuomos dokumentus dešimčiai metų S. Kulikas pasirašė 2005 metais. 2015 metais paaiškėjo, kad verslininkui dėl savo verslo teks kaip reikiant pakovoti.

„Atėjus Rusijai, teko visus dokumentus tvarkyti iš naujo – tiek akvatoriją, tiek žemės sklypus. Taigi būtent šio proceso metu ir atsirado problema. Pasirodo, kad Federalinis akvakultūros įstatymas Nr. 148, įsigaliojęs 2014 metų sausio 14 dieną, skirtas tik naujai įkuriamoms bendrovėms.

Reikia pereiti du etapus: komisija privalo nustatyti ribas, tada aukcionas arba konkursas. Tai reiškia, kad bet koks pinigų turintis prašalaitis gali ateiti ir nusipirkti. Man sako: tau reikia laimėti konkursą. Atsakau: kur konkursas? Koks konkursas? Ar iš proto išsikraustėte? Investavau pinigų, ten auga mano austrės. Kur nors ne vietoje padėsiu kablelį, ir jūs mane paskutinę minutę iš konkurso išmesite, kažkas ims ir nupirks. Kas man tada kompensuos tuos 2,5 mln.? Kur turėčiau dėti visas austres ir midijas, kurios ten auga? Kaip galite man taikyti įstatymą, kuris, lyginant su Ukrainos priimtuoju, drastiškai pablogina mano padėtį?“, – piktinasi verslininkas.

***

Pastaruoju metu S. Kulikas didžiąją laiko dalį praleidžia teismuose. Tiesiog jam ėmus piktintis dėl tų aukcionų, buvo pasiųstas bylinėtis. Tam, kam stinga ryžto, tai tebūtų mandagus reikalavimas atstoti, tačiau užsispyrėlis S. Kulikas nusprendė įžiebti tikrą juridinį karą. Pateikė jau 8 ieškinius, per plauką nepasiekė įstatymų pakeitimų. Maža to, jeigu jį bandys „pasiųsti toli toli“, jis planuoja kovoti iki galo.

Šiuo metu verslininkas turi rimtų bėdų – ir ne vieną. Pirmoji – Rusijos federalinė žvejybos agentūra ir jos, kaip teigia pats austrių augintojas, „pašvinkęs“ akvakultūros įstatymas. Antroji – Rusijos federalinė mokslo organizacijų agentūra, nenorinti S. Kuliko ir jo austrių matyti nei sausumoje, nei vandenyje, ir bandanti jį paprasčiausiai išprašyti. Trečioji – netikėto konkurento pasirodymas. „Rusijos federalinė žvejybos agentūra man trukdo, tačiau netrukdo amerikiečiui Robertui Stabblebine`ui.

Ji uždegė žalią šviesą staigiam mane supančios akvatorijos perėmimui. Jis atvyko iš Bostono ir jau 20 metų gyvena Maskvoje, prisidėjo prie „Jandex“ pradžios. Mane pamatė per televizorių, atvažiavo ir pareiškė norįs pirkti mano verslą. Kai suprato, kad verslo su juo nedarysiu, nusprendė tiesiog užgrobti tiek akvatoriją, tiek žemę. Padedamas Rusijos federalinės žvejybos agentūros Rostove prie Dono ir Maskvoje, pradėjo oficialiai forminti sklypą tiesiog nustatinėdamas ribas“, – apmaudą lieja verslininkas.

Jis mano, kad amerikietis tikslingai perėmė 200 hektarų akvatorijos aplink austrių augintojo sklypą – taip padaryta siekiant užkirsti kelią jo plėtrai. Pasižiūrėję į žemėlapį, pamatytume, kad iš tikrųjų situacija atrodo gana komiškai: už šimto kilometrų nuo austrių auginimo fermos nė gyvos dvasios, tačiau R. Stabblebine`ui parūpo teritorija būtent apie ją.

Be jokios abejonės, amerikietis primygtinai neigia pažįstantis S. Kuliką, nors „Novaja gazeta“ duomenimis, sausumos sklypas priklauso amerikiečio svainiui. Krymo austrių ferma – žinoma bendrovė: apie ją dažnai kalbama per televizorių, rašo laikraščiai ir žurnalai.

Pats S. Kulikas teigia, kad vietos ir net federalinė valdžia dėmesį rodo ir net palaiko, tačiau bent jau kol kas išspręsti jo problemų nepavyksta. Dėl šios priežasties Krymo austrių karalius blaškosi po Simferopolį savo vyšninės spalvos „Lada“ „devintuku“, skęsta popieriuose, vaikšto po teismus ir priverstas sakyti „ne“ pirkėjams iš žemyninės dalies, nes produkcijos vos užtenka Krymui ir jo apylinkėms – paklausa didžiulė. „Lengviau tikrai netapo“, – nuvargusiu balsu konstatuoja verslininkas.

Kažkada atvažiavo iš Maskvos žinodamas, kaip Rusijoje daryti verslą. Akivaizdu, kad ši istorija jį beveik palaužė.

„Dabar daug kam taip susiklosto, nes įstatymai vis dar neveikia, kažkas kažkur vilkinama, siekiant teisingai padalyti, supjaustyti pyragą į dalis“, – metafora baigia austrių augintojas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...