captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dr. K. Andrijauskas: iš kultūrinės revoliucijos pasekmių Kinijai išsivaduoti pavyks negreitai

Kaip šiandieninei Kinijai pavyks susidoroti su kultūrinės revoliucijos padariniais, kai valdantysis komunistų partijos elitas pats dalyvavo joje – vieni buvo jos vykdytojai, kiti – aukos? Ir ką reiškia, kai komunistų partijos vadovas cituoja Konfucijų, kurio filosofija buvo kultūrinės revoliucijos taikinys.  Visuomenės, norinčios klestėti ateityje, turi įvertinti savo istoriją ir kalbėti su savimi,  kinai taip pat turi tai daryti, o ne nutylėti kultūrinę revoliuciją, kaip atsitiko šiemet, sako „Savaitės“ svečias politikos mokslų daktaras Konstantinas Andrijauskas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

– Kokia moderniosios Kinijos istorija?

– Kinija moderniojoje istorijoje pagrįstai ir ne visai pagrįstai patyrė labai daug internalizavo ir labai daug kompleksų. Ir vienas iš jų, žinoma, atsirado kultūrinės revoliucijos metu. Akivaizdu – kai norima išnaikinti civilizacinius pamatus (Kinija yra viena seniausių ir įstabiausių pasaulio civilizacijų) smogiama į tą instituciją, kuri civilizaciją apibrėžia kaip tokią.

Tai nėra imperatorius, tai nėra valdžia, tai yra šeima. Vienas iš svarbiausių aspektų, ką kultūrinė revoliucija pabandė padaryti, – ryšių griovimas. Mums labai pažįstamas Pavliko Marozovo istorijos atitikmuo, nors toje istorijoje ne viskas buvo taip, kaip esame įpratę matyti propagandoj, bet Kinijoje turėjome labai daug panašių atvejų, kai vaikai įdavinėjo savo tėvus, kurie po to buvo žeminami, kartais žudomi, netgi buvo ir tokių ekscesų, kad žudynėse dalyvavo patys vaikai, giminės. Jau net nekalbu apie mokytojus.

Mokymo kultas – viena svarbiausių konfucionizmo vertybių. Nurodoma, kaip varbu mokytis, klausytis savo mokytojo. Visus šiuos ryšius buvo stengiamasi griauti, [...] paliekant tik tai vieną – paklusnumą naujajam raudonajam imperatoriui Mao Dzedongui.

– Kiek svarbi kultūrinė revoliucija ir jos atminimas Vakarų ir Kinijos santykiuose? Mums, vakariečiams, bendraujant su jais, ar jaučiamas spaudimas – susitaikykite su savo praeitimi? Ar vis dėlto tai taip pat kišama „po kilimėliu“?

– Taip, iš esmės sutikčiau, kad tema yra pakišama „po kilimėliais“, priešingai negu daugeliui kitų atvejų, kaip, pavyzdžiui, Taivanio ar Tibeto. Šis klausimas laikomas išimtinai Kinijos vidaus klausimu. Įsivaizduoju, kad daugelyje Vakarų valstybių sostinių politinė ir akademinė bendruomenė turbūt  galvoja panašiais terminais kaip ir apie mūsų istoriją, Europos istoriją, kad valstybės ir visuomenės, norinčios klestėti ateityje, XXI a. turėtų pažvelgti į savo istoriją, kuri labai dažnai yra tamsi ir pilna juodų dėmių.

– Ar matote tokio kalbėjimo perspektyvą?

– Kol kas deja ne, nes čia reikia pabrėžti, kad dabartinėje lyderių kartoje jau turime vadinamąją penktąją lyderių kartą. Dabar Kinijos komunistų partijos valdymas yra stiprus, centralizuotas, partija yra galinga struktūra, turinti daugiau narių negu Vokietija gyventojų.

Reikia pabrėžti, kad jos valdančiosiose struktūrose mes būtent turime kultūrinės revoliucijos kartą. Tai yra tie žmonės, kurie tada buvo15, 16, 20 metų, kurie tą revoliuciją įgyvendino ir kartu labai dažnai nuo jos nukentėjo.  Šalies prezidentas ir komunistų partijos lyderis yra puikus to pavyzdys, puikus tokių tendencijų pavyzdys. Kol ta lyderių karta nenueis nuo savo posto (o tai įvyks dar labai negreitai, tik trečio dešimtmečio pradžioje), iki tol mes nieko panašaus net tikėtis negalime. Po to – galbūt.

– Jūs minėjote prezidentą Si Dzinpiną. Žinau, kad jis dabar  jau nevengia cituoti Konfucijaus, kuris buvo turbūt vienas pagrindinių kultūrinės revoliucijos taikinių. Gal tai teigiamas ženklas?

– Konfucijus Kinijoje yra naudojamas pakankamai selektyviai. Priešingai negu dažnai įsivaizduojame. [...] Konfucionizmas nėra doktrina, kuri pabrėžia vienareikšmiškai hierarchinį valdymą, kad visi turi paklusti valdovui. Taip, tai yra idealas, bet mes turime atsiminti, kad valdovas mandatą gauna. Jeigu jis valdo neteisingai (kieno požiūriu tas neteisingumas yra matuojamas – kitas klausimas), tokiu atveju visuomenė turi galimybę, teisę ir net privalo tokį valdovą nuversti.

Apie tokius aspektus Si Dzinpinas ir aukščiausio lygmens partijos funkcionieriai nekalba. Konfucionizmas yra pabrėžiamas kaip vienas svarbiausių Kinijos kultūros atributų. Ypač, jei pasižiūrėtume į idėjinę prizmę. Be jokios abejonės reikia pabrėžti, kad tai yra tikrai labai svarbus indėlis ne tik į kinų, bet į pasaulio civilizaciją.

Naudojamas jis labai strategiškai ir labai selektyviai. Kaip ten bebūtų, vis tiek komunistų partijos oficialus pasišventimas komunistinei marksistinei ideologijai niekur nedingo. Prieš keletą metųm, dar Si Dzibpinui neįsitvirtinus valdžioje, turėjome labai įdomų simbolinį įvykį, kai Konfucijaus paminklas buvo pastatytas Tiananmenio aikštėje, faktiškai prieš Tiananmenio vartus, kur yra tas įžymus Mao portretas.

Tas paminklas ten išbuvo keletą mėnesių. Naktį niekam nematant buvo patrauktas į šalia esančio Kinijos nacionalinio muziejaus kiemelį. Kitaip tariant, konfucionizmo naudojimui valdžia nėra vienareikšmiškai pasiruošusi. Konfucijus yra veidas, simbolis, kultūros ambasadorius, todėl mes čia turime ir Konfucijaus institutus. Turime vieną Vilniaus universitete, kuris puikia veikla užsiima, bet Mao Dzeduno jis kvestionuoti vis dar negali. Ir Si Dzinpinas tai daugiau negu kartą pabrėžė tiek simboliniais, tiek žodiniais būdais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...