captcha

Jūsų klausimas priimtas

Europoje brėžiamos naujos raudonos linijos: tokios krizės dar nebuvo

Migrantų srautams nenutrūkstant net žiemą, Europos valstybių sostinėse stiprėja migracijos pažabojimo šalininkų balsai. Danija nusprendė tapti nepatraukli migrantams ir priėmė teisės aktus, kurie leidžia konfiskuoti vertingus pabėgėlių daiktus ir pailginti šeimų susijungimo terminą.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Kopenhaga taip pat laikinai sugrąžino pasienio kontrolę su Vokietija – per šią sieną plūsta daugiausia pabėgėlių, kurie tikisi pasiekti Švediją. Pastaroji sausio pradžioje sustiprino žmonių, vykstančių iš Danijos, patikrinimą. Sugrįžimas prie sienų kontrolės plinta domino principu.

Migracijos srautai ne tik paskatino Šengeno erdvės nares prisiminti sienas Europoje, bet ir kelia klausimų apie nacionalinių valstybių tvarumą. Ypač kai kontroliuoti savo sienas užsimano Bavarija – viena iš Vokietijos federacijos žemių. Į galvą grįžta suskaldytos Europos žemėlapis, kuriame vietoje Vokietijos egzistavo šimtai kunigaikštysčių.

Kontrolės įrankių netenkančios valstybės piktus žvilgsnius kreipia į išorines Šengeno sienas kontroliuojančias valstybes – ypač Graikiją, kuri ilgai delsė aktyvuoti Greito reagavimo sienų apsaugos komandas (RABIT).

Graikijos atžvilgiu sklinda grasinimai mesti ją iš Šengeno zonos. Ar išties Graikija pati kalčiausia?

Neįsivaizduoja, ką Graikija gali padaryti

Lietuvos vidaus reikalų viceministras Elvinas Jankevičius teigia negalintis kaltinti vien Graikijos, nes niekas nesitikėjo tokio didelio kiekio žmonių migracijos, o jūroje spygliuotos užtvaros, kaip Vengrija, nepastatysi.

„Plaukia laivas su migrantais, tarp kurių ir maži vaikai. Migrantai vaiką dar į priekį pakelia ir iškiša. „Frontex“ nieko negali padaryti: negali sustabdyti laivelio, apsukti, juolab, jei jis jau Graikijos teritoriniuose vandenyse. Tai jie tik palydi juos saugiai iki kranto ir tiek“, – sako E. Jankevičius.

Vadinasi, nenorėdama laužyti savo taisyklių Europa privalo priimti prieglobsčio prašytojus, privalo juos gelbėti jūroje, todėl jūros sienos apsauga tarp Graikijos ir Turkijos iš esmės yra neįmanoma. Koją kiša ir istorinėmis nuoskaudomis nuspalvinti Graikijos ir Turkijos santykiai.

„Migrantai sudaro prielaidas skendimui, o šalis, kurios vandenyse jie yra, pagal tarptautinę teisę privalo juos gelbėti: išlaipina į krantą, o jie iškart sako žodį „prieglobstis“. Kai tokį žodį jie pasako, prasideda prieglobsčio procedūra“, – sako E. Jankevičius.

„Lengviausia sakyti, kad graikai nesusitvarko, bet aš asmeniškai neįsivaizduoju, ką jiems daryti“, – svarsto viceministras.

Graikijoje ir Italijoje misijoje dalyvavęs vienas Lietuvos pareigūnas, paprašęs neminėti jo pavardės, teigia, kad norėdami apsisaugoti nuo migrantų Vakarai anksčiau ar vėliau vis tiek turės peržiūrėti 1951 m. pasirašytą JT Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių, nes įgyvendinti ją darosi praktiškai neįmanoma.

„Pasaulis pažengė per toli. Aš manau, kad tik laiko klausimas, kada valstybės bus priverstos peržiūrėti tą dalyką. Dabar dar niekas apie tai nekalba, bet pareiškimai, kad, pavyzdžiui, Austrija nesutinka priimti daugiau prieglobsčio prašytojų, jau yra konvencijos pažeidimas“, – sako pašnekovas.

Tarsi iliustruodamas teiginį apie pažengusį pasaulį, pareigūnas pasakoja, kaip Italijoje bendravo su 25-erių metų atvykėliu iš Sirijos: dėl karo vyras su šeima pasitraukė į Egiptą, gyveno ir dirbo Aleksandrijoje, tačiau vėliau su visa migracijos banga nutarė ieškoti laimės Europoje. Siras pasakojo norintis užsidirbti pinigų, tačiau tiksliai nežinojo, ar liks Europoje. Akivaizdu, kad kankinimų baimė nebuvo pirminis jo rūpestis.

Atvykėlis iš Sirijos Lietuvos pareigūno prašė galimybės pasinaudoti feisbuku, nes jam reikėjo nusiųsti žinutę namiškiams, kad sėkmingai pasiekė Europos žemyną – tik tuomet jo giminaičiai turėjo sumokėti kontrabandininkams.

„Sirai protingesni, jų giminaičiai sumoka, kai žmogus pasiekia kelionės tikslą. Visi kiti moka į priekį“, – sako Lietuvos pareigūnas.

Populiariausi migrantų keliai

Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, nuo 2015 m. iki sausio pabaigos Europą jūra ir sausuma pasiekė 1,103 mln. migrantų, iš kurių daugiau nei 910 tūkst. atvyko per Graikiją, apie 157 tūkst. – per Italiją.

48,3 proc. migrantų buvo iš Sirijos, 20,6 proc. iš Afganistano, 8,9 proc. iš Irako, 4 proc. iš Eritrėjos, taip pat Pakistano, Nigerijos, Irano, Somalio ir kitų šalių.

„Frontex“ duomenimis, populiariausia yra vykti į Turkiją, o iš Turkijos bandyti Rytine Viduržemio jūros dalimi pasiekti Graikiją, kurios salos išsidėsčiusios netoli Anatolijos pusiasalio. Populiariausios salos – Lesbas, Chija, Samas. Toliau kelionė tęsiasi per Vakarų Balkanų valstybes.

Kai kurie kiti migrantai iš Turkijos į Europą bando patekti sausuma per Bulgariją, kuri yra Europos Sąjungos, bet ne Šengeno narė.

Migrantai iš Šiaurės Afrikos dažniau renkasi Centrinį Viduržemio jūros kelią į Italiją.

Turkijoje migrantai naudojasi vietos transportu, Stambulas ir Izmiras tapo pagrindiniais centrais, kur su kontrabandininkais tariamasi dėl kelionės į Europą. Vidutiniškai kelionė iki Graikijos per Egėjo jūrą kainuoja apie 1500 eurų, vedlio paslaugos per iš Turkijos į Bulgariją sausuma – apie 1000 eurų.

Tikėtasi, kad žiemą pabėgėlių srautai sumažės, tačiau, kaip liudija Tarptautinės migracijos organizacijos ir „Frontex“ pranešimai, taip nenutiko.

Su migracijos srautais susidorojo vienintelė migrantų kelyje buvusi Vengrija, kuri su Serbija ir Kroatija nutiesė spygliuotis vielos užtvarus. Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, 2015 m. Vengrijoje buvo registruota 391 384 migrantai, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki sausio 27 d. registruoti vos 378 prieglobsčio prašytojai.

Graikijoje ir Italijoje stažavęsis pareigūnas: aš mačiau, kaip jie dirba

Lietuvos pareigūnas bent keletą metų nuo 2009 m. dalyvavo misijoje Graikijoje kartu su „Frontex“ ir matė, kaip dirba vietos pasieniečiai, priklausantys Graikijos pakrantės apsaugos tarnybai. „Frontex“ padeda Graikijai registruoti migrantus, tačiau iš viso šiuo metu dirba vos 400 „Frontex“ pareigūnų.

„Graikija jau ankstesniais metais sunkiai susitvarkydavo su migrantų srautais, nors jie tada nebuvo tokie dideli. Jei kalbėtume apie tuos, kurie atvykdavo sausumos keliu, tai tuo metu atvykdavo apie 2000–3000 užsieniečių per mėnesį. Dabar tie srautai išaugę labai stipriai. Bet, mano galva, jau tada buvo problemų. Be to, nelabai pastebėjau, kad patys turkai bandytų stabdyti asmenų grupes po 30–40 žmonių, kurie pereidavo žaliąją sieną“, – pasakojo Lietuvos pareigūnas.

Graikija su Turkija turi neilgą žemyninę sieną, einančią Evros upe. Vienoje vietoje Turkijos siena peržengia Evros upę ir suformuoja 12,5 km ilgio sausumos sieną. Šioje vietoje būdavo fiksuojama daugiausia nelegalių sienos kirtimų dar iki migrantų krizės Sirijoje. 2011–2012 m. Graikija toje vietoje pastatė užtvarą.

Lietuvos pareigūnas pabrėžia, kad Turkija nebuvo laikoma itin patikima partnere kovoje su nelegalia migracija net ir prieš Sirijos karą, kuris privertė apie 12 mln. sirų palikti savo namus ir persikelti arba pačioje Sirijoje, arba už jos ribų.

Pasakodamas apie migrantų apgyvendinimą Graikijoje, pareigūnas prisiminė, kad sąlygos būdavo „tikrai nekokios“. „Vyrai apgyvendinami kartu su moterimis, kartu gyvendavo ir šeimos. Buvo tokia apie 60 kvadratinių metrų ploto patalpa ir daugybė žmonių“, – sako pareigūnas.

„Mane padėtis stebino: pas mus kai nelegalai eina per žalią juostą, jie tikisi, kad jų nepagaus, pervažiuoja visą Lietuvą ir keliauja toliau per Lenkiją. O pagal graikų įstatymus buvo sureguliuota taip, kad visi migrantai buvo suinteresuoti pasiduoti, jie patys ateidavo į užkardą, juos surinkdavo, paimdavo pirštų antspaudus ant popieriaus. Jokios elektroninio pirštų atspaudų skanavimo sistemos nemačiau. Ir paleisdavo juos, be dokumentų, be nieko. Išrašydavo jiems įpareigojimą per 30 dienų išvykti iš Graikijos. Suprantama, kad tai nerealu, jei žmogus neturi jokio dokumento, nekalbant apie lėšų trūkumą. Praktiškai tai buvo formalumas. Tada atvažiuodavo autobusas, visus surinkdavo ir veždavo iki Atėnų. Taip buvo 2011 m.“, – pasakoja pašnekovas.

Lietuvos pareigūno teigimu, dar tada niekas nesiėmė spręsti migrantų grąžinimo į kilmės valstybę klausimo: visi pagal nutylėjimą suprasdavo, kad nelegalūs migrantai vyks kažkur toliau į Europą.

„Be abejo, dalį migrantų graikai grąžindavo, bet iš savo patirties susidariau įspūdį, kad nemenka dalis atvykusių migrantų jau tada keliaudavo toliau į Europos Sąjungą“, – sakė pareigūnas.

Vykstant migrantų krizei DELFI pašnekovas lankėsi Italijoje, kur situacija, jo požiūriu, geresnė nei Graikijoje. „Frontex“ ir italų pareigūnai gelbėja migrantus, padeda jiems, tačiau negali jų neįsileisti.

„Migrantus nukelia nuo valčių. Mačiau nemažą dalį moterų, tarp jų ir besilaukiančių. Jų lūpos buvo baltos. Aš iš pradžių nesupratau, dėl ko. Paskui paaiškėjo, kad jie buvo jūroje be geriamo vandens ir jiems teko gerti jūros vandenį. Bet organizuotumas ten tikrai buvo, dalyvavo daug atstovų iš tarptautinių nevyriausybinių organizacijų. Atplaukia laivas, migrantus iškart apžiūri specialias apsaugas dėvintis medikas, kuris patikrina bėrimus, matuoja temperatūrą. Migrantams iš karto duoda ryšulėlį: ten yra sausainių, sumuštinis, vanduo, obuolys, apelsinas. Bet mane stebino tai, kad jie viską priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką. Žmogus nesako nei „ačiū“, nieko, tiesiog ima. Mane tai labai nustebino“, – sako Lietuvos pareigūnas.

Jo pasakojimu, sulaikius tokį laivą iškart daroma prielaida, kad jame esantys asmenys yra prieglobsčio prašytojai. Iš pradžių jie apžiūrimi medikų, tuomet „Frontex“ arba italų pareigūnai migrantus apklausia, sužino pirminius duomenis: vardą, pavardę, iš kur atvyko, su kuo atvyko, kur gyveno, ar turėjo pasą. Toliau žmonės vežami į atvirą centrą, kuris įkurdintas vietos regbio stadione – jame pastatytos palapinės, kur migrantai iš pat pradžių apsistoja.

„Nenorėčiau būti kategoriškas, bet pas mus procedūrų laikomasi kur kas kruopščiau nei ten“, – reziumuoja Lietuvos pareigūnas.

Kodėl negalime jų neįsileisti?

Kodėl „Frontex“ kartu su Graikijos ir Italijos pareigūnais negali migrantų paprasčiausiai neįsileisti ir elgtis panašiai kaip Australija?

Australija pernelyg nesiterlioja: sulaiko migrantų laivus ir nutempia juos į šalių, iš kurių jie atvyko, teritorijas, teisėjai apsvarsto prieglobsčio prašymus interneto konferencijose. CNN neseniai sukūrė reportažą apie Nauru saloje esantį pabėgėlių vaikų sulaikymo centrą, kuris iš esmės yra kaip kalėjimas. Įkurdindama prieglobsčio prašytojus mažytėse Ramiojo vandenyno salose Australijos vyriausybė siunčia migrantams žinią, kad Australijos žemyne jie nepageidaujami.

Net jeigu prieglobsčio prašymai patvirtinami, pabėgėliai irgi įkurdinami už Australijos ribų: Nauru, Manuso saloje Papua ir Naujojoje Gvinėjoje ar net Kambodžoje.

Šitokia politika pasiteisino neįtikėtinai: 2001 m. į Australijos vandenis atvyko 5516 valčių su migrantais, 2002 m. – 1 valtis, kurioje buvo 1 asmuo.

Pasikeitus valdžiai, kiek pakito ir migracijos politika: nutarta, kad migrantai bus įkurdinami Australijai priklausančioje Kalėdų saloje Indijos vandenyne. Tai padidino valtimis atkeliaujančių migrantų kiekį nuo 161-o 2008 m. iki 2726-ių 2009 m.

2012 m. nelegalių migrantų kiekis išaugo iki 17 204. Prieglobsčio prašantys migrantai vėl pradėti apgyvendinti Nauru ar Manuso salose, kol svarstomas jų statusas. Pripažinti pabėgėliais tokie migrantai įgydavo teisę prašyti apsigyventi Australijoje. Tačiau Jungtinių Tautų pabėgėlių komisaras ne kartą kritikavo Australiją dėl žmogaus teisių pažeidimų.

Mykolo Romerio universiteto docentas Laurynas Biekša teigia, kad iš tiesų Australija pažeidžia Jungtinių Tautų Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso, tačiau ši konvencija neturi veiksmingo priežiūros mechanizmo.

Europoje yra kitaip. Be Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, čia galioja dar ir Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija, kurios įgyvendinimą prižiūri Strasbūro teismas. Šioje konvencijoje draudžiami kankinimai, o tai, be paties kankinimo draudimo, reiškia, kad negalima išsiųsti asmens į šalį, kur jam gresia kankinimai, arba negalima neištyrus atsisakyti priimti asmenį, jei jis pareiškia apie tokios grėsmės egzistavimą.

„Jei žmogus atvyko kaip prieglobsčio prašytojas, tai valstybės, kurios nori laikytis tarptautinės teisės, turi atlikti tyrimą. Ir tik įsitikinus, kad žmogui niekas negresia, galima priimti jo išsiuntimo sprendimą. Strasbūro teismas jau ir praėjusiais metais pasisakė dėl migracijos: kad valstybė, neišnagrinėjusi individualių situacijų apie grėsmes, negali priimti grupinių išsiuntimo sprendimų. Europai svarbiau ne Ženevos konvencija, bet mūsų papildoma regioninė apsauga, Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT), kuris užtikrina kontrolės mechanizmą, kad valstybės laikytųsi žmogaus teisių“, – sako L. Biekša.

Migrantų grąžinimas į Turkiją neišdegs

Teisininkas skeptiškai vertina ir Europos politikų teiginius, esą Turkiją reikia paskelbti saugia šalimi, į kurią būtų galima grąžinti per Turkiją Graikijos salas pasiekusius migrantus. Problema ta, kad Turkijoje Ženevos konvencija galioja su išlyga.

„Pas juos Ženevos konvencija veikia tik tiems pabėgėliams, kurie yra iš Europos regiono. O iš Europos regiono į Turkiją, kaip suprantate, niekas nebėga. Visų kitų pabėgėlių atžvilgiu jie turi išlygą, todėl pabėgėlių apsauga pas juos neveikia. Esant tokiai situacijai mes negalėsime pripažinti Turkijos saugia valstybe, jau nekalbant apie bazines socialines teises, kai palapinių miesteliuose gyvenantys asmenys yra iš bėdos toleruojami su nedidelėmis išimtimis. Jie išvis neturi jokio statuso, kuris būtų pakankamas oriam gyvenimui. O nekalbant apie orų gyvenimą, tik apie apsaugą nuo išsiuntimo į kilmės valstybę, tai ten tokios apsaugos tiesiog nėra dėl geografinės Ženevos konvencijos išimties“, – sako L. Biekša.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pabėgėlių krizė Europoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...