captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pabėgėlių problema Gruzijai jau seniai pažįstama

Europai susiduriant su didžiausia po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių krize, Gruzija panašias problemas išgyvena jau dešimtmečius. Po Rusijos Gruzijos karo beveik 200 tūkst. piliečių tapo pabėgėliais savo šalyje, dar pusė tiek į šalį atvyko po Maskvos agresijos Čečėnijoje. Didžioji dalis jų jau tapo Gruzijos piliečiais, tačiau iki šiol jų ateitimi Tbilisis nesidomi.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Daugybė pabėgėlių įsikūrę viename gražiausių Gruzijos gamtos kampelių – Pankisio slėnyje, kur pačių gruzinių yra mažuma, o ir šalies vyriausybė nelabai domisi šio atokaus regiono problemomis. Priežastys kelios: gyventojų daugumą sudaro vietiniai kistai, anksčiau čia atsikėlę čečėnai, ir čečėnų pabėgėliai, radę užuovėją po Rusijos–Čečėnijos karų 1994 ir 1999 metais.

Būtent šių konfliktų pasekmės juntamos šiandien, ką patvirtina verslą turintis buvęs policininkas. Jis verslą galėjo pradėti tik gavęs Gruzijos pilietybę, tačiau verslo pradžiai paramą suteikė tarptautinės organizacijos.

„Čia ekonomiškai atsilikęs regionas, kuriame nėra jokio potencialo, todėl reikia daug dirbti, kad kažką pasiektum. Nesulaukiame jokios vyriausybės pagalbos – yra tik pagalbą teikiančios organizacijos, o vienintelis ryšys su Gruzijos vyriausybe – tai 20-ies proc. pelno mokestis“, – pasakojo Anzuras Gaurgašvilis.

Tačiau daug sunkiau rasti darbą moterims. Čečėnai laikosi musulmonų religinių normų, todėl bet koks moterų bandymams kelti galvą sutinkamas priešiškai.

Tiesa, prieš penkerius metus regione įsteigta Moterų taryba, tačiau ji gali spręsti daugiausiai tik šeimų konfliktus. Pavyzdžiui, porai išsiskyrus, nagrinėjamas turto dalybų, vaikų klausimas. Pagal tradicijas, čečėno vaikas privalo likti su tėvu, todėl moterų taryba gali tik bandyti iškovoti motinai teisę matytis su vaiku.

„Jei mes galime pačios išspręsti klausimą, o vyrų taryba sutiks – viskas gerai. Bet jei negalėsime išspręsti teigimai klausimo, mes, kaip mediatoriai, su vyrų taryba turime sutikti, viską deriname su jais. Vyrų tarybai priėmus sprendimą, ginčo pusės privalo jį vykdyti“, – teigė Moterų tarybos narė Kameta Tuberkulatova.

Čečėnijoje mokytoja dirbusi moteris imtis siuvimo amato galėjo tik Vyrų tarybai sutikus. Dabar jai talkina dvi moterys, kartais ir viena iš dukrų, tačiau plėsti verslo negali – neturi Gruzijos pilietybės. Norint ją gauti tektų atsisakyti gimtosios.

„Aš laiku negavau Gruzijos pilietybės, ir dabar, kai rašau projektus, man sakoma – neturime teisės tau skirti paramos. Dirbu nuo 7 ryto iki 12 nakties, turiu 7 asmenų šeimą, vyras miręs“, – guodėsi moteris.

Skatinti moterų verslumą Pankisio slėnyje kartu su tarptautinėmis organizacijomis padeda ir Lietuva, čia įvykdžiusi ne vieną vystomojo bendradarbiavimo projektą. Jų tikslas – stiprinti moterų teises, taip pat mokyti įvairių amatų, remti jau pradėtus verslus.

„Mes suteikiame paprasčiausių dalykų mokymus, pavyzdžiui, kaip atsiskaityti mokesčių inspekcijai, kaip rašyti verslo planą, kokios galimybės, kur kreiptis informacijos, kad ir į verslo asociaciją. Vykdant projektus tokiose vietose, reikia atsargiai prieiti prie moterų, bendruomenei parodyti, kad neatėjome keisti tradicijų, vertybių, neruošiame revoliucijos, neperšame vakarietiškų požiūrių“, – pasakojo nevyriausybinės organizacijos „Trust in development” atstovė dr. Renata Skardžiūtė-Kereselidzė.

Rajone iš viso gyvena apie 8 tūkstančiai žmonių, beveik visi jie darbo neturi.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close