captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sveiki atvykę į turkišką svajonę: siras ir jo vaikai prašosi į Lietuvą

Jie gyvena tiesiog laukuose suręstose ir brezentais apdengtose palapinėse, lauke kepa duoną ir bulves. Jie svajoja grįžti į paliktus namus Sirijoje arba rasti geresnį gyvenimą Europoje. Vienas jų prašosi su šeima priimamas į Lietuvą.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Tai DELFI žurnalistai išvydo lankydamiesi pilietinio karo alinamos Sirijos pasienyje su Turkija. Būtent Turkijai tenka didžiausia pabėgėlių iš Sirijos našta – šalis jau suteikė prieglobstį daugiau nei 2 milijonams pabėgėlių.

Pasienyje dvelkia ramybe

Kelias iš Adanos, penkto pagal dydį Turkijos miesto, į Sirijos pasienį Cilvegozu – palaima akims. Matome kalnus ir jūrą, pakeliui pravažiuojame suartus žemdirbių laukus. Kelią keliskart kerta avių, ganomų piemenų, bandos. Pakelėse vilioja prekybininkų siūlomi mandarinai. Kiekviena gyvenvietė turi mečetę – jų minaretai atkreipia dėmesį iš tolo, tik pravažiavęs vieną, jau regi kitą.

Ilgą laiką nematome jokio ženklo apie Turkiją užplūdusius pabėgėlius. Ir tik likus apie 15 kilometrų iki sienos su Sirija, stebime vis daugiau siriškos išvaizdos žmonių, pakelėse zujančių vaikų, išvystame pirmąsias pabėgėlių palapines.

Pasienyje nusidriekusi ilga vilkikų, daugiausia vežančių metalo strypus, eilė. Jie laukia eilėje įvažiuoti į Siriją. Tuo metu lengvųjų automobilių beveik nėra. Nuo čia iki didžiausio Sirijos miesto Alepo – vos 50 kilometrų. Prie sienos turime apsisukti, nes važiuoti nebėra kur.

Prie sienos buriuojasi turkai, daugiausia siūlantys taksi paslaugas. Nė vienas jų nekalba angliškai. Silpnai angliškai kalba ir užkalbintas pasienietis. Jis paaiškina, kad Vyriausybė šiuo metu uždariusi sienas ir pabėgėliai patekti į Turkiją pro Cilvegozu postą negali. Jie praleidžiami tik atskiru Vyriausybės leidimu. Iš Sirijos į Turkiją šiuo metu automobiliai nevažiuoja.

Vietiniai turkai malonūs, bet už tai, kad nukreipė pas pasienietį, paprašo pinigų. Prisipažinsiu, pasienyje tikėjausi ko kito – pabėgėlių su ryšuliais ant pečių. Šiuo metu jų pasienyje nėra, tačiau jau už keleto kilometrų, pasukę atgal, Adanos link, pamatėme pabėgėlių kasdienybę.

Gyvena tiesiog laukuose

Reihanlis – nykus ir purvinas Turkijos provincijos miestas, per jį veda kelias į Siriją. Akys užkliūva už tiesiog pakelėje pastatytų brezentinių palapinių. Sustojame.

Nė vienas sutiktas pabėgėlis nekalba angliškai, tad gelbsti keletas Artūro žodžių arabų kalba.

„Marhaba“, – sveikinamės su Fadžiu, kuris noriai aprodo savo valdas ir leidžia viską fotografuoti.

Ant plyno lauko sumeistrautoje palapinėje Fadis glaudžiasi su žmona ir sūneliu. Lauke džiūsta drabužiai, matyti duobė duonai kepti ir už palapinės suręsta tualetas. Vaikas apsmukusiomis kelnėmis turi užsiėmimą – žaidžia su akmenimis. Jo mama sėdi ant akmens.

Pavažiuojame toliau. Akį traukia pakelėse džiūstantys drabužiai ir prie namų sėdintys žmonės. „Mumkin sura“?, – ar galima nufotografuoti – garaže plušančios moteriškės klausia Artūras (kaip vėliau sužinojome, turkai garažus nuomoja sirams, o šie čia įsirengia namus). Galvą užsidengusi musulmonė savęs fotografuoti neleidžia, bet maloniai pasiūlo fotografuoti vaikus.

Šiems fotoaparatas – smagi pramoga – šypsosi, pozuoja, o paskui smalsauja, kaip atrodo nuotraukose.

Netrukus mūsų link ateina vyras su lazda ir cigarete dantyse. „Nasanas“, – tiesia ranką ir kviečiasi į svečius. Pasiramsčiuodamas lazda ir neištraukdamas iš dantų cigaretės, jis lydi mus per kelią į savo namus. Tiksliau, į garažą. Nusiavę batus, įsitaisome ant kilimų, mums patiekia tradicinės „chai“ arbatos ir pavaišina šiltais falafeliais. Nasanas supažindina su savo pusbroliu Mahomedu.

Į namus ima veržtis vaikai ir suaugusieji. Visi labinasi, šypsosi. Sunku suvokti, kas kieno giminė, kas kieno vaikas, bet esmė viena – visi jie nuo karo pabėgę iš Sirijos ir tiki, kad karui nurimus, sugrįš atgal. Už garažo nuomą namo savininkams sirai moka 70 dolerių per mėnesį. Garažai įrengti kaip arabų namai – iškloti kilimais. Juose įrengti ir dušai. Beje, visos sutiktos sirės moterys – pasitempusios ir pasipuošusios.

Dalis vaikų eina į mokyklą, dalis – dirba. Nekalbant arabiškai, sunku suprasti, kuo vaikai užsiima, bet vėliau pamatėme patys: renka plastikinius butelius, gano avis. Labiausiai nustebino nuošalioje gatvelėje cigaretėmis prekiaujantis maždaug septynerių metų sirų berniukas. Suaugusieji pasakoja, kad verčiasi turkams padėdami ūkiuose.

Vaikščiodami po Reihanlį, sutikome kaimenes avių ir būrius vaikų. Gruodžio mėnesį, kada lauke vos 10 laipsnių šilumos, jie lakstė su basutėmis. Vaikai visur lieka vaikais – net ir ant žvyrkelio sugeba žaisti futbolą, dūksta lakstydami po miestelį ir turbūt nesuvokia, kokias problemas sprendžia jų tėvai. Paauglių džiaugsmas – motociklas.

Didžiausias netikėtumas laukė sutikus sirą Hasaną – šešių vaikų tėvas didžiuodamasis parodė savo atžalas. Pravėrę Hasano garažo duris, išvydome suvystytą tiesiog ant kilimėlio šalia šildytuvo paguldytą kūdikėlį. Sirai vyrai vaikais ypatingai didžiuojasi. O labiausiai jų skaičiumi.

Seyfas prašosi į Lietuvą

Kita stotelė – dirbami laukai šalia Kirikhano. Seyfas Rislanas mums pamoja pats. Ranka rodo užsukti į savus „namus“. Tie namai – turgaus palapinė, kurioje jau metus jis gyvena su žmona ir sūnaus šeima – keturiais vaikučiais.

Kol žmona ir marti lauke skuta bulves, Seyfas pakviečia užeiti vidun. Pralindę pro duris atstojantį audeklą, nusiauname ir atsisėdame ant kilimų. Retus svečius stebi ketvertas vaikų. Viduje – šildytuvas, senas televizoriukas, čiužiniai miegojimai bei sukrauti drabužiai. Į palapinę atvesta elektra.

Pro skylę palapinėje matyti vieškeliu praūžiančios mašinos. Šiandien mums pasisekė – nelyja, tad sėdime sausi. Antraip, pasakoja siras, vandens pribėga iki čiurnų. Pirmiausia vyras paprašo jo nerodyti per „Al Jezeera“ ar kitas tarptautines televizijas, antraip jam bus blogai – karui pasibaigus, negalės grįžti į Siriją. Tada jis ištraukia šeimos narių ID korteles, įrodančias, kad vis jie – Sirijos piliečiai.

Seyfas nekalba angliškai, svečiais domisi ir bando bendrauti. Nepadėjus „Google Translate“, jis paskambina bičiuliui, kuris, kaip paaiškėja, šiek tiek kalba angliškai. Kalbėdamiesi per garsiakalbį apie Seyfą sužinome šiek tiek daugiau: kada bomba sunaikino pusę namo, pabėgo iš ISIS kontroliuoto Alepo. Buvęs vairuotojas Turkijoje gyvena jau 15 mėnesių. Laukuose šalia Kirikhano darbo nėra, o vaikai neina į mokyklą.

Seyfas prasitaria, kad norėtų traukti į Austriją ar Vokietiją. Staiga iš telefonu vertėjaujančio bičiulio sužinome, kad siras norėtų atvykti į Lietuvą. Vyras primygtinai ima prašyti padėti atvažiuoti į Lietuvą. Aiškiname jam, kad Lietuva pasirengusi priimti pabėgėlius, tačiau jis turi kreiptis į valdžios institucijas – mes jo atsigabenti negalime. Vyras neatlyžta – prašo duoti telefono numerį. Daviau jam vizitinę kortelę, kurioje ir mobilaus telefono numeris, ir elektroninis paštas. Jis mums paliko savo telefono numerį. Matyt, žmogui bus ramiau, kad jis stengėsi savo šeimai.

Kada jo tautiečiai seniai pasiekė Europą ar nuskendo bandydami pasiekti Senąjį žemyną, per 15 mėnesių Seyfas ir jo šeima nuo Sirijos-Turkijos pasienio pasistūmėjo vos keletą kilometrų.

Įšilę nuo šildytuvo ir šiltos arbatos, pakilome lauk. Saulė jau buvo nusileidusi. Pūtė žvarbokas gruodžio vėjas, o šeimynos kaimynai ruošė vakarienę. Kvepėjo verdamomis bulvėmis, mykė pabėgėlių laikomos ožkos. Viena moteris, ant nugaros laikydama vaiką, sukurtame lauže kepė bulves. Jai pasisekė labiau – moteris gyvena specialiai pabėgėliams pastatytuose konteineriuose.

Išvykome tikėdamiesi, kad bent šią naktį nelis ir į Lietuvą norinčio Seyfo anūkai pabus sausi.

Prašo paramos mainais už sienų kontrolę

DELFI primena, kad Turkijos teritoriją kerta maždaug pusė į Europą atvykstančių migrantų.

Skaičiuojama, kad vien per šiuos metus į Europos Sąjungą (ES) per Turkiją atvyko 575 tūkst. pabėgėlių. Valstybė yra suteikusi prieglobstį daugiau nei 2 milijonams pabėgėlių iš Sirijos ir jų išlaikymui jau išleido 8 mlrd. JAV dolerių.

Turkija ir ES sekmadienį viršūnių susitikime pasiekė „istorinį“ 3 mlrd. eurų vertės finansinės pagalbos susitarimą, kuriuo siekiama pažaboti sirų pabėgėlių ir kitų migrantų srautą į Europą. Turkija yra įsipareigojusi užtikrinti griežtesnę sienų kontrolę ir ekonominių migrantų grąžinimą iš ES.

Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros (UNHCR) duomenimis, 23 Turkijoje įrengtose pabėgėlių stovyklose gyvena 261 tūkst. žmonių, iš viso Turkijoje užregistruota 2,181 mln. pabėgėlių.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...