captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Putino Rusija. Kas Rusijoje galėtų pakeisti V. Putiną

Šį rudenį vykusiuose Rusijos regionų rinkimuose staigmenų nebuvo. Laimėjo „Vieningosios Rusijos” kandidatai, išskyrus Irkutsko sritį, kur gana netikėtai laimėjo komunistai.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Centro ir regionų lygiu liberalios ir kitos opozicinės jėgos yra nustumtos ir neturi galimybės artimiausiu metu padaryti proveržį. Nepaisant mūsų skiriamo dėmesio atskiroms srovėms ar vadinamosioms opozicijos žvaigždėms – Aleksejui Navalnui, Michailui Chodorkovskiui, Michailui Kasjanovui, Iljai Jašinui ir kitiems, Rusijos opozicija gali būti suvokiama tik kaip alternatyvių idėjų šaltinis, bet ne kaip mobilizuojanti politinė jėga.

Rusijos režimas neturi vieningos ideologijos, bet jis idėjas aktyviai naudoja. Jis užtikrina aktyvų balansavimą tarp skirtingų ideologijų, tuo pačiu sėkmingai atribodamas įvairias politines jėgas nuo valdžios. Tuo pagrįsdamas savo turimą valdžią. Opozicija tampa marginalizuota, atribota nuo poveikio Rusijos masėms: kaip idėjinis sąjūdis ji nėra revoliucinė, kaip politinė jėga ji nėra mobilizuojanti.

Tiesa, ji išlieka kritikė bei tiesos sakytoja apie režimo teisėtumą, minusus ir klaidas. Dalį išsilavinusios Rusijos visuomenės, o taip pat Vakarų auditoriją, šios žinutės pasiekia. Nacionalistas A. Navalnas išgarsėjo savo beatodairiška kova prieš įsigalėjusią korupciją, žuvęs Borisas Nemcovas išsiskyrė savo kritika Rusijos užsienio politikai, žmogaus teisių pažeidimams, rinko informaciją apie neteisėtą karą Ukrainoje.

Jo veiklą pratęsę jaunieji aktyvistai Ilja Jašinas ar Vladimiras Kara-Murza, kuris prieš pusę metų buvo sunkiai apnuodytas, irgi yra ryškūs „naujojo disidentizmo“ pavyzdžiai. Jie bei panašūs į juos veikėjai gali tapti Rusijos visuomenės ar pasaulio akyse kankiniais, vilties simboliais. Tačiau Rusijoje kankiniams neduodama valdyti. Dostojevskiška atjauta turi savo ribas. Ir savas taisykles.

Kremlius balansuoja tarp idėjų ir srovių

Vladimiro Putino sistema, įtvirtinusi valdžios vertikalę, balansuoja tarp trijų pagrindinių idėjinių srovių: nacionalizmo, komunizmo ir liberalizmo. Atsigręžimas į rusiškąjį nacionalizmą leidžia pritaikyti dar XIX a. slavofilų liniją, taip pat „rusų patriotų“ laikysenas, išnaudoti senosios Rusijos momentus, tiesti tiltus į kitų slavų žemių kultūrinį ir politinį palikimą, taip pat kurti ryšius su cerkve.

Nuo jo kartais sugebama atsiriboti akcentuojant Rusijos daugiatautiškumą, nuraminant tautinių mažumų lyderius. Vyksta valdžios flirtas su nacionalistinėmis jėgomis, nes didžioji jų dalis aktyviai remia „stiprios Rusijos“ idėją.

Veržlaus imperinio nacionalizmo kontekste, kurį matėme Ukrainos įvykių kontekste, rusiškasis etnokultūrinis nacionalizmas tampa sutaikomas su tautinių mažumų nacionalizmu, visiems paskiriant savo vaidmenį. Patriotiškumo skatinimas yra kontroliuojamas, bet valdžios legitimacijos atžvilgiu jis sukuria savotišką nuolatinį „pedalų mynimo“ reiškinį.

Kaip pažymi analitikas Konstantinas von Eggertas, V. Putinui nuolat reikia pergalių ir skambių sėkmės istorijų, kad demonstruotų esamos Rusijos galią, taip išlaikant inerciją ir savąjį autoritetą. Tai garantuoja, kad „imperinis-nacionalistinis“ (siekiantis suderinti europietišką kelią su azijiniu) naratyvas artimiausiu metu nepraras savo reikšmės.

Atsigręžimas į komunizmą leidžia atsigręžti į prarastos supergalybės mitą. Vien ko vertas jau senstelėjęs V. Putino pasakymas apie „didžiausią geopolitinę katastrofą“. Taip išnaudojamas nostalgijos bei „didžių laimėjimų“ sovietmečiu poveikis. Pasak sociologės Olgos Malinovosi, komunistinis diskursas vien komunistų partijoms mobilizuoja bet kuriuo atveju virš 20 procentų stabilaus elektorato. Juolab simpatijų komunistinei praeičiai desovietizacijos nevykdžiusioje visuomenėje dar daugiau.

Pavyzdžiui, dabartinėje visuomenėje net vengiama sąvokos „kapitalizmas“, „kapitalistai“, nes visuomenei kyla panašios konotacijos kaip ir SSRS laikais. Valdžia turi būti stipri ir besirūpinanti „paprastu žmogumi“. Pažymėtina, kad komunistams, panašiai kaip ir nacionalistams, yra artimi imperialistiniai siekiai bei paternalistinis valstybės santykis su visuomene. Komunistinis apvalkalas yra gana konservatyvus ir antieuropietiškas, jis neturi XX a. pradžios revoliucinio progresyvumo. Jis neskatina naujų idėjų, todėl skirtumas tarp imperinių nacionalistų ir komunistų yra mažesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Demokratinių ir liberalių jėgų aplinka svarbi kaip kontekstas, kuris teikia pasikartojantį Rusijos kaip europietiškos valstybės pozicionavimą, taip pat ateities siejimą su Europa, jos standartais ir modernizacija. Eilinis rusas įsižeistų, jeigu jį pavadintų ne europiečiu, o azijiečiu. Pabrėžti teisėtumą yra labai svarbu, nes valdžia kol kas nėra iš dievo.

Tačiau sąvokos kūrybiškai interpretuojamos, atsiranda tokie terminai kaip „suvereni demokratija“. Formaliai teise remiamasi – V. Putinas užleidžia vietą Dmitrijui Medvedevui, kai baigiasi V. Putino kadencijos. Rusijos Dūma suteikia teisę atlikti intervenciją į Ukrainą ir į Siriją. Procedūriškumu bei demokratija pabrėžtinai remiamasi, kai reikia parodyti Rusiją kaip šiuolaikišką ir „iš principo“ demokratišką valstybę. Įsteigiamos Kremliaus žmogaus teisių tarybos, leidžiama figūruoti ir politiniuose procesuose dalyvauti vienai kitai iššūkio nekeliančiai jėgai (pavyzdžiui, partijai „Jabloko“) ar atsirasti mažai prieinamoms intelektualų diskusijoms. Opozicinė televizija „Dožd“ vis dar egzistuoja, bet yra ribojama.

Kaip pažymi istorikas Nikita Petrovas, šiuo metu priimtas sprendimas Maskvoje statyti paminklą žuvusiems nuo politinių represijų. Tai esą parodomasis signalas demokratams, kad Rusija nėra visiškai nusigręžusi nuo 1991 m. priimto kurso. Ši iliuzija leidžia teigti savąją – „rusišką demokratiją“.

Ironija, tačiau ji įtvirtina „daugumos prieš mažumą“ situaciją, kurioje valdžia sugeba adresuoti žinutes „paprastam Rusijos provincijos gyventojui, priklausomam nuo valdžios rūpesčio ir televizijos įtakos“ ir nurodyti vidinius priešus – „iš Vakarų fondų mintančius liberalus“ bei išorinius priešus – JAV, NATO ir kitas nedraugiškas Vakarų valstybes“. Tokiame fone alternatyvios nuomonės gali būti reiškiamos, bet plačiau nėra skleidžiamos ir atstovaujamos.

Naujasis konservatyvizmas iš tiesų yra lūžis, reaguojant į 2011-2012 m. protestus ir tokius naujus jauno amžiaus lyderius, kaip Aleksejus Navalnas, Sergejus Udalcovas ar Vladimiras Milovas. Šį lūžį mini daugelis analitikų. Tačiau kylantis „rusiškasis“ konservatyvizmas yra ir integruojanti priemonė suderinti visas šias ideologijas, naudoti jų resursus, naudingai eksploatuoti. Išnaudojami giliausi sovietmečio ar kitų laikotarpių archetipai, leidžiantys stiprinti galią, įvardinti priešus, taip pat naudingai atsukti vienas idėjas prieš kitas.

Alternatyvios idėjos netampa atvirai opozicinėmis, nes jos vienu metu yra sistemos viduje ir išorėje. Todėl jos neturi potencialo tapti revoliucinėmis, bent dabar.

Manevravimą tarp kelių idėjinių linijų pagal besiklostančią situaciją, parodo ir įvairūs simboliniai įvykiai. Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius Sankt Peterburge vyko tarptautinis Rusijos konservatorių forumas, kuriame dalyvavo ne tik Rusijos įvairių konservatyvių bei ultrapatriotinių jėgų atstovai, bet ir Europos bei JAV panašių jėgų atstovai, jam pirmininkavo Rusijos parlamentaras Aleksejus Žuravliovas, dalyvavo kiti svarbūs valstybės pareigūnai. Galima matyti valdžios sąsajas su tokiomis jėgomis, tačiau nuo jų mokama ir atsiriboti. Net smerkiant perdėtą nacionalizmą ar pernelyg skardų imperializmą.

Tas pats filosofas Aleksandras Duginas, kurio idėjas studijuoja ir Rusijos patriotai, ir Rusijos ekspertai, neturi tokio didelio asmeninio palaikymo iš valdžios pusės, kaip mes kartais įsivaizduojame.

Konkurentai ir oponentai

Šalia konkuruojančių idėjų bei V. Putino režimo gebėjimo jomis naudotis galima išskirti Kremliaus santykį su įvairiais politiniais veikėjais, sugebėjimą „nudrenuoti“ jų opoziciškumą. Pirma, galima pastebėti visišką V. Putino gebėjimą dominuoti valdžios klanų tarpe ir jų vidinį sutelktumą.

Antra, V. Putino sistema yra pasiekusi savotišką kontraktą su vadinamosiomis sisteminėmis partijomis (jėgomis), pastarosioms iš esmės remiant status quo. Trečia, nesisteminės politinės jėgos yra pernelyg išskaidytos, net tose pačiose idėjinėse srovėse jos susluoksniuotos, o taip pat atribotos nuo priemonių plačiau mobilizuoti visuomenę.

Valdžios grupių („klanų“) sutelktumas

Dažnai kalbama apie valdžios kalnus ir jų skirtumus, bet nereikia sureikšminti Dmitrijaus Rogozino ar kitų valdžios klanų priešpriešos, nes didelių vidinių įtampų nėra. Sprendžia pats V. Putinas, pasitardamas su keliais artimiausiais bendražygiais. Patikimųjų ratas kartais atsinaujina. Tuo metu valdžios klanuose pasireiškiančios nuomonės atskirais klausimais signalizuoja V. Putinui elgesio sprendimų alternatyvas (Jevgenijaus Primakovo kalba „Merkurijaus“ klube 2015 m. sausio mėn.) nei reiškia kokią nors vidinę kovą.

Šių klanų sąsajos su V. Putinu bei saugumu garantuoja jų sutelktumą svarbiausias klausimais. Aišku, galima laikyti, jog esant rimtiems išoriniams iššūkiams ir atsirandant neišvengiamai valdžios kaitai, nauji kandidatai į šalies lyderius kiltų ne iš opozicinių sluoksnių, tačiau būtent iš to paties V. Putino rato. Juolab nuo J. Stalino laikų praktiškai visi šalies lyderiai, o Rusija juk yra laikoma SSRS teisų perėmėja, buvo aukščiausio lygio politinio elito konsensuso ir įtakos derinimo rezultatas.

Sisteminių jėgų galimybės

Greta V. Putino bendražygių, svarbių pareigybių bei patikimų klanų galima matyti platesnį sisteminių partijų lauką. Neskaitant valdžios partijos „Vieningoji Rusija“ tokios būtų partija „Teisingoji Rusija“, Rusijos komunistų partija, Vladimiro Žirinovskio liberalai demokratai ir dar keletas kitų partijų. Jos beveik visos susiję su valdžios aplinka, nors tiesiogiai dauguma jų nėra integruoti į valdymą. Kartais jie pasisako prieš valdžią, tačiau lygiai taip pat padeda legitimuoti V. Putino sprendimus. Prisiminkime V. Žirinovskį ir jo nuolat atliekamą „ribų bandytojo“ vaidmenį.

Demokratinės (liberaliosios) jėgos šioje sistemoje praktiškai visiškai išstumtos. Anksčiau buvusi parlamentine partija „Jabloko“ su jos lyderiu Grigorijumi Javlinskiu jau yra išstumta iš Rusijos Dūmos. Esant didesniam poreikiui, ji galėtų būti sugrąžinta, tačiau susilaukti platesnės paramos visuomenėje ji artimiausiu metu negali tikėtis. Daugiau galimybių laimėti tokį pasitikėjimą turėtų komunistai. Nors jie nesiremia naujomis idėjomis, tačiau galėtų atlikti tą balansuotojo vaidmenį, įkūnijant jau pradėtą antivakarietiškumo, antiliberalizmo ir didžiavimosi sovietmečiu kursus.

Nesisteminės jėgos

Gana svarbios būtų nesisteminės partijos, įvairūs politiniai judėjimai, srovės ir alternatyvūs diskursai, kurie pasisako tiek prieš valdžią, tiek vienas prieš kitą. Tokių nesisteminių jėgų turi ir kairieji (įskaitant komunistus, anarchistus), ir liberalai ar demokratai, ir nacionalistai.

Dalis jų, ypač iš nacionalistinio sparno, taip pat komunistinių jėgų, yra linkę remti griežtą V. Putino politiką bei aktyvią Rusijos užsienio politiką imperinę elgseną ir tampa kritikais, kai ji prislopinama.

Prisiminkime žymiojo Igorio Girkino-Strelkovo retoriką. Šiomis jėgomis pasiremiama, kai yra naudinga, tačiau jos laikomos per atstumą. Visai nesunku tą daryti, kuomet nuo 2012 m. buvo priimta visa eilė teisės aktų, reglamentuojančių „užsienio agentų“ statusą, interneto turinio blokavimo, finansinių operacijų bei įžeidimų socialinėje medijoje klausimusv. Šalia žiniasklaidos kontrolės, šios priemonės akivaizdžiai slopino ir slopina neformaliųjų lyderių poveikį visuomenei.

Nesisteminių jėgų lauke demokratinės-liberaliosios jėgos yra ryškios.

Galima išskirti partiją „PARNAS“, Demokratinio pasirinkimų partiją, Libertarų partiją ir dar keletą panašių jėgų. Dar nuo XIX a „zapadninkų“ (rus. зaпaдники) ar sovietinių disidentų laikų mūsų dėmesį pritraukia į Vakarus orientuoti demokratų sluoksniai, kurie supriešinami su euroazijinį kelią pripažįstančiais slavofilais, patriotais ar silovikais.

Demokratinės jėgos yra svarbios kaip kryptis ir viltis, kad Rusija gali pasikeisti. Tačiau būtent demokratinės jėgos, liberalai labiausiai kenčia nuo antivakarietiško kurso, jie siejami su Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino „reformų nesėkmėmis“. Jie ne tik laikomi Vakarų „agentais“, jie patiria ir šiandieninei Rusijai būdingą priešiškumą neoliberalizmui, o taip pat jiems nesunku priskirti Vakarams klijuojamų „ydų etiketes“ (atskiros žmogaus teisės, nepagarba tradicinėms vertybėms).

Įtvirtinus „gyventojų daugumos karą prieš mažumą” liberalai politiniu požiūriu išlieka uždaru segmentu, jais pasinaudojant balansavimo kontekste. Olga Malinova išskiria, jog valdžia reaguoja į įvairių veikėjų bei ekspertų idėjų ir siūlymų lauką pasiimdama jai „naudingus gabaliukus“, tuo tarpu kitus nustumdama kuo toliau.

Įvairioms srovėms leidžiama būti fonu, tuštumos užpildymu, tačiau jie atribojami nuo pagrindinės žiniasklaidos ar kitų ryškių viešumo erdvių. Net buvusi sisteminė partija „Jabloko“ yra praktiškai išstumta iš politinio gyvenimo (kelis rinkimus iš eilės negauna nei vienos vietos Rusijos Dūmoje). Tokios nesisteminės jėgos kaip „Parnas“ su tokiu lyderiu kaip M. Kasjanovas (anksčiau – ir nužudytuoju B. Nemcovu) sugeba pritraukti dalies išsilavinusių piliečių, taip pat Vakarų dėmesį, tačiau jie netampa ir beveik neturi šansų tapti masine mobilizacine galia. Valdžia net nelabai suka galvą dėl jų, nes jų buvimas leidžia Rusijai rodyti, kad ir Kremlius turi vidinių kritikų, ypač jeigu jie nedaro jokio poveikio politiniams procesams.

Prieš tuos pačius liberalus pasisako kitos sisteminės ar nesisteminės jėgos, kurios siekia įkūnyti „nuo kelių atsistojančios“ Rusijos idėją, taip disciplinuodami savąją visuomenę. Kaip parodė neseniai praėję regionų rinkimai, yra įvairių priemonių neregistruoti opozicijos kandidatų, interpretuoti procedūras. Tačiau duoklė nuosaikesniam požiūriui atiduodama, kai kalbama apie Antrojo pasaulinio karo žūtis, Gulagą. Eilėje reikšmingų istorijos darbų kalbama apie stalinizmo žalą, režimo nusikaltimus. Liberalai (demokratai) yra patogūs kaip „atpirkimo ožys“, jie kartais padeda užtikrinti legitimumą Rusijos politiniam režimui, kurdami kai kuriuos kanalus į Vakarus, padėdami lūkesčius dėl Rusijos kaitos. Norint prie jų galima prisijungti, galima ir atsijungti.

Revoliucinės iliuzijos

Vakarai itin daug investavo į tikėjimą, jog Rusija keisis į demokratinę pusę. Jau 2011-2012 m. protestai ir V. Putino įsitvirtinimas parodė, jog vadinamosios „vartotojų klasės“ nepakanka mesti iššūkio V. Putinui, juolab režimas tą įvertino kaip pamoką ir inicijavęs konservatyvųjį posūkį, nutarė remtis tik jai lojaliais ir valdžios naratyvu maitinamais piliečiais. Todėl šiuo požiūriu santykis su nesistemine opozicija per pastaruosius 2-3 metus yra stipriai paaštrėjęs. Labiausiai tą kritiškumą jaučia būtent demokratinės-liberaliosios jėgos.

Taigi valdžios kaitos atžvilgiu kur kas daugiau galimybių turi artimiausioji V. Putino aplinka ar sisteminės partijos, kuriose iš esmės nėra liberaliųjų jėgų. Dabartinėje antivakarietiškoje, antioligarchiškoje laikysenoje dabartinį balansavimą galėtų atlikti ir komunistai, ar net imperinį veikimą įsisavinę nacionalistai, bet jie (didžiausia tikimybė) toliau judėtų ta pačia kryptimi kaip ir dabartinė valdžia. Galbūt imtųsi kiek mažinti korupciją. Tai galėtų būti jų išskirtinumas bei valdžios įtvirtinimo sąlyga.

Tuo tarpu nesisteminiame lauke dominuoja demokratai-liberalai. Net modernųjį nacionalizmą palaikantis A. Navalnas ir jo vadovaujama Progreso partija būtų prie šių jėgų priskirtini. Nesisteminės jėgos dabartinėje politinės sąrangos kompozicijoje neturi galios, tačiau esant itin rimtiems struktūriniams pakeitimams, tikėtina - dėl ilgalaikio ekonomikos paralyžiavimo ar dėl nepalankios tarptautinės padėties, patiriant akivaizdžius pralaimėjimus, demokratinės jėgos gali įgyti šansą naujam revoliucingumui. Jie taip pat gali remtis išorės palaikymu, tačiau tokiu atveju Vakarų kursas turi atrodyti nediskutuotina alternatyva. Kol kas to nėra, V. Putinas demonstruoja savąsias pergales. Todėl nesisteminių jėgų atėjimas į valdžią yra kur kas mažiau tikėtinas nei sisteminių jėgų.

Ekonomikai silpstant, toliau krentant naftos kainai, valdžia gali būti priversta atsiverti platesnėms reformoms, tačiau bent artimiausiu metu reformos būtų itin ribotos, dalinės, nes kontrolės praradimo rizika vertinama labiau nei kurį laiką besitęsiančio ekonominio nuosmukio. Būtent „spalvotųjų revoliucijų“ ir visuotinio chaoso pavojų Rusijos propaganda yra įkalusi į gyventojų sąmonę kaip reikšmingiausias grėsmes.

Tarp nesisteminių lyderių didelės konsolidacijos nėra, nors bandymų netrūksta. Tą laikyseną ypač vienijo panašus požiūris į Ukrainos karą (nors Krymo klausimu buvo atsargesni vertinimai) bei B. Nemcovo nužudymas 2015 m. vasario mėn.

Kaip pažymi Rusijos ekspertas K. von Eggertas, daugiau galimybių turėtų Rusijoje gyvenantys opozicionieriai, todėl A. Navalnas ir M. Kasjanovas (kelis kartus jau ieškoję bendradarbiavimo platformų), panašu, turi daugiau galimybių nei M. Chodorkovskis.

Juolab pastarasis po paleidimo iš kalėjimo yra pateikęs kontroversiškų komentarų dėl Rusijos imperializmo. Todėl opozicijos žvaigždžių reiškinys yra svarbesnis dėl Kremliaus kritikos nei dėl galimos jų politinės lyderystės.

Tokie lyderiai kaip M. Chodorkovskis, A. Navalnas ar M. Kasjanovas gali įgauti didelį populiarumą, būti sąžinės balsu, tačiau šiuo metu mažai turi galimybių prasiveržti kaip politiniai lyderiai.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close