captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sirų pabėgėlių gyvenimas Libane – beviltiškas skurdas

Europos Sąjunga žada didesnę paramą Sirijos kaimynėms, priimant pabėgėlius. Tačiau nevyriausybinės organizacijos sako, kad Europa daro per mažai. Pabėgėlių padėtis Libane vadinama katastrofiška – 4 mln. libaniečių ir 2,5 mln. Pabėgėlių. Dauguma jų – nuo karo bėgantys sirai.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Libanas sirų nepripažįsta pabėgėliais, įsileidžia tik tuos, kurie įrodo, kad turi pinigų pragyventi, ir neleidžia jiems dirbti legaliai. Tad maždaug pusė sirų Libane skursta, daugelio jų pajamos tik Jungtinių Tautų parama, o tai – viso labo 13,5 dolerio per mėnesį maistui. Natūralu, kad dalis tų žmonių svajoja apie Europą. Intelektualai labiausiai baiminasi dėl vaikų, kad jie netaptų prarastąja Sirijos karta.

Ramus Libano-Sirijos pasienio miestelis. Nors prieš keletą metų ir jis buvo apšaudytas, vos už kelių kilometrų virė mūšiai tarp Sirijos armijos ir opozicijos. Dabar sieną prižiūri Vasharo al-Assado režimas. Tai vienintelė jo kontroliuojama šalies siena.

Nuo šiol Libano valdžia draudžia Sirijos žmonėms, pabėgėliams, į šalį patekti laisvai. Maždaug pusės patekusiųjų gyvenimo sąlygos toli gražu neprimena bent jau padorių. Libano valdžia dėl savų ekonominių ir vidinių problemų sirų nevadina pabėgėliais, nekuria jiems stovyklų. Yra tik viena oficiali Jungtinių Tautų pabėgėlių stovykla. Tad dažniausiai sirai patys statosi laikinus būstus. Tokių neformalių stovyklų Libane – iki 2 tūkst.

Norint pratęsti leidimą gyventi, suradus globėją, reikia sumokėti 200 dolerių, tačiau šis leidimas nesuteikia teisės legaliai dirbti. Neleisdama sirams dirbti, valdžia bando spręsti savo ekonomines problemas – skaičiuojama, kad dėl sirų pabėgėlių šalyje dešimtadaliu sumažėjo algos, o nedarbas tarp libaniečių išaugo dvigubai. Tačiau ką daryti sirams, kurie buvo priversti palikti savo namus? 

Pabėgėlis iš Sirijos MuhamEdas paties suręstame namelyje gyvena jau kone penkerius metus. Suaugusieji vakarienės dažniausiai nevalgo, vaikams – duona su džemu ir dubenėlis alyvuogių. Valstybės tiekiama elektra išjungiama šeštą vakaro. Už privačiai tiekiamą šeima neturi iš ko susimokėti.

„Čia nieko neturime, nėra, kas padėtų. Mes esame septynių asmenų šeima. Mano žmona laukiasi šeštą mėnesį. Jungtinės Tautos atsisakė ir jai, ir man padėti, tik vaikams duoda po 13,5 dolerio per mėnesį. Mano septynių asmenų šeima iš viso gauna 67 dolerius. Už juos reikia prasimaitinti, o nusiperki duonos, ir kitkam nebeužtenka“, – pasakoja Muhamedas.

Anot nevyriausybės pagalbos asociacijos AMEL vadovo Kamelio Mohanna`os, susidariusi situacija – atastrofiška. „20 žmonių turi tik du kambarius. Moteris ir dalis vaikų yvena viename, vyrai – kitame. Jie turi miegoti keisdamiesi, nes nėra vietos. Situacija yra katastrofiška ir arti sprogimo“, – tvirtina K. Mohanna.

Keli tūkstančiai Sirijos pabėgėlių įsikūrė buvusioje turgavietėje. Daugelis jų gyvena čia jau ketverius metus ir dabar neturi darbo arba dirba nelegaliai, mat Libano valdžia draudžia jiems dirbti. Daugelis jų laukia pagalbos iš tarptautinių organizacijų.

Dienos šviesa čia beveik nepatenka, o žmonėms svarbiausias tikslas – išgyventi ir susirasti maisto. Kiekvienoje šeimoje bent po penkis vaikus, o ką jie veikia – mažai kam rūpi. Daugelis jų nelanko mokyklos – mat Libane už tai reikia mokėti ir tik dalį kompensuoja tarptautinės organizacijos. Tad iš kone pusės milijono sirų vaikų, mokyklą lanko tik pusė.

Tačiau ne viskas taip tamsu. Pats būdamas pabėgėlis, Abdulas išsinuomavo žemę ir įkūrė dienos centrą sirų vaikams. Labiausiai jis baiminasi, kad vaikai netaptų prarastąją Sirijos karta. „Visi jų žaidimai – smurtas. Visada laiko lazdą ir vaidina, kad tai šautuvas ar granatsvaidis, arba vaizduoja, kaip kariauja, skleidžia garsus ir vaidina, kad tai – sviedinių ar raketų skleidžiami garsai, ir bėga... Jų žaidimai paženklinti prisiminimų iš aplinkos, kurioje gyveno Sirijoje, paženklinti patirto bombardavimo ir išpuolių“, – tvirtina Abdulas Rchin Ihsijanas.

Ir Libane jiems saugumo trūksta. Abdulas pasakoja pats buvęs kelis kartus sulaikytas Libano saugumo be jokių kaltinimų. Liūdnai juokaujama, kad Libanas – didelis sirų pabėgėlių kalėjimas. Kad sirams sudėtinga, pripažįsta ir nevyriausybinės pagalbos organizacijos „Relief and Reconciliation for Syria“ vienas iš įkūrėjų Friedrichas Bokernas.

„Sirams čia labai sudėtinga, nes čia jie taip pat bijo dėl savo saugumo. Jie negali laisvai judėti. Nuo sausio jie negauna nuolatinių leidimų gyventi, taigi jie uždaryti stovyklose. Jie bijo ir kai kuriems net baigiasi maistas. Paprasčiausiai maistas. Jungtinės Tautos sumažino mėnesio davinį nuo 30 dolerių iki 13,5. Kainos čia yra tokios, kaip kai kuriose Europos šalyse“, – sako F. Bokernas.

Tačiau nevyriausybinės organizacijos neskuba kaltinti Libano valdžios. Šalyje yra didžiausias pabėgėlių skaičius pasaulyje, tenkantis vienam gyventojui – vien sirų 1,5 mln. tai yra trečdalis libaniečių. Dar pridėkime palestiniečių ir irakiečių pabėgėlius. Be to ir pačiame Libane valdžiai tenka derinti musulmonų ir krikščionių interesus, o šalyje dar jaučiami prieš porą dešimtmečių pasibaigusio pilietinio karo, Sirijos ir Izraelio okupacijų pasekmės.

„Yra ir libaniečių, kurie moka 5 tūkst. dolerių už  Sirijos pasą. Yra keletas miestelio vadovų, kurie pasodinti už tai į kalėjimą. Libaniečiai nori Sirijos paso, kad galėtų keliauti į Europą, kaip pabėgėliai. Situacija visiems yra sudėtinga“, – tvirtina Nevyriausybinės pagalbos asociacijos AMEL vadovas Kamelis Mohanna

Kai kuriems nelieka nieko kito, tik ieškoti laimės kitur. Keleivių skaičius iš Libano Tripolio uosto į Turkiją išaugo kelis kartus. Bilietai perkami tik į vieną pusę. Iš Turkijos – kelionė tęsiasi į Europą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pabėgėlių krizė Europoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...