captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Girnius apie D. Trumpą: kvailas savo mintis jis aiškina gana gudriai

Stiprioji kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo pusė yra ir tai, kad jis, pasakęs daugybę absurdiškų ir įžeidžiančių teiginių, jų neatsiima, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto  docentas Kęstutis Girnius. „Nors jo mintys yra kvailos, jis jas gana greitai ir gudriai aiškina. Ir manau, kad didelis laimėjimas tas, kad jis neatsiprašinėja. Kai rinkimų kampanijos pradžioje pasakė, kad negerbia senatoriaus McCaino, nes šis buvo belaisvis, o gerbia tuos, kurie kariavo Vietname, bet nepateko į nelaisvę, visi manė, kad čia bus galas. Bet nieko panašaus“, – pastebi politologas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Stiprioji kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo pusė yra ir tai, kad jis, pasakęs daugybę absurdiškų ir įžeidžiančių teiginių, jų neatsiima, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto  docentas Kęstutis Girnius. „Nors jo mintys yra kvailos, jis jas gana greitai ir gudriai aiškina. Ir manau, kad didelis laimėjimas tas, kad jis neatsiprašinėja. Kai rinkimų kampanijos pradžioje pasakė, kad negerbia senatoriaus McCaino, nes šis buvo belaisvis, o gerbia tuos, kurie kariavo Vietname, bet nepateko į nelaisvę, visi manė, kad čia bus galas. Bet nieko panašaus“, – pastebi politologas.

Amerikiečių libertaras Lew Rockwellas mano, kad bene akivaizdžiausia priežastis, kodėl apskritai D. Trumpas iškilo, – jo kontrastas su vadinamaisiais „isteblišmento statytiniais“:  „Kaip pasakytų Murray Rothbardas, nėra atsitiktinumas, kad oficialūs kandidatai nuobodūs. Jie neįtikėtinai nuobodūs. 1992 m. M. Rothbardas sakė: „Svarbu suprasti, kad „isteblišmentas“ nenori džiugesio politikoje. Jie nori, kad žmones politikai ir toliau migdytų.“

Plaukų nepakanka, kad gerai valdytum šalį

Pietų Karolinos valstijoje per rinkimų kampaniją į sceną iškviesta mergina buvo paprašyta patikrinti, ar milijardieriaus, realybės šou „Mokinys“ žvaigždės ir sielos, skandalingojo D. Trumpo, lyderiaujančio kandidato į respublikonų nominaciją rinkimuose, plaukai tikri. Kad jo plaukai, vieniems internautams panašūs į šieno kupetą, kitiems – į papūgos galvą, tretiems į dar kažką kito, yra tikri, dabar jau aišku visiems – turbūt ir demokratų į kandidates siūlomai Hillary Clinton.

„Daugelis man daug ką yra sakę apie mano plaukus, todėl suprantu, ką išgyvena Donaldas. Ir, jei kam nors įdomu, ar mano plaukai tikri, atsakymas toks: plaukai tikri, o spalva ne“, – sako H. Clinton, mėgindama įkasti D. Trumpui, bet drauge galbūt ir kuriais nors atžvilgiais nuo jo neatsilikti.

Adamas Mackas, buvęs Respublikonų partijos atstovas Senate, o dabar – partijos konsultantas sako: „Man daro didžiulį įspūdį jo plaukai, bet jų nepakanka, kad gerai valdytum šalį.“  

Būtent tai yra mintis, kirbanti ir priešininkų, ir pačių respublikonų galvose – ar D. Trumpas, garsėjantis vis skandalingesniais pasisakymais, iš tikrųjų galėtų valdyti šalį arba, pirmiausia, ar galėtų ir išlikti realiausiu respublikonų kandidatu artėjančiuose kitų metų prezidento rinkimuose.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto  docentas K. Girnius pastebi, kad D. Trumpas labai populiarus, bet jis veikiausiai dar suklups arba bus suklupdytas, pavyzdžiui, dėl to, kad ir anksčiau nebuvo aišku, ar jis respublikonas, ar demokratas.

Be to, pastebi K. Girnius, daugelis rinkėjų labai pasipiktinę valdžia ir nori radikalių pokyčių, todėl turbūt ne itin daug galvoja apie galimas pasekmes: „Jiems D. Trumpas yra idealus kandidatas, nes žada padaryti Ameriką didingą ir labai lengvai išspręsti visas problemas.“

Rinkėjams patinka, nes yra akiplėša

D. Trumpas gali iš spaudos konferencijos išvaryti nesuderintą klausimą uždavusį žurnalistą, girtis turintis pinigų, visaip įžeidinėti moteris, kalbėti apie tai, kad Iraką reikia subombarduoti ir pasiimti visą naftą, kartoti, kad įveiks Kiniją – tiek kartų, kad iš to montuojami vaizdo klipai. Visa tai sakydamas, kaip rašo žurnalas „Time“, jis parduoda neįtikėtiną svają. Tačiau galiausiai apie tai ir yra rinkimų kampanijos.

Dar D. Trumpas gali sau leisti pasakyti, kad meksikiečiai, kertantys JAV sieną, – daugiausia prievartautojai, narkomanai ir nusikaltėliai. Būtent imigracija – D. Trumpo neretai eksploatuojama tema.

„Žmonės pavargę nuo to, kas vyksta, ir sprendimo dalis – siena. Mane kritikuoja, sako, kaip aš galiu statyti sieną. Ar D. Trumpas gali pastatyti sieną? Ji bus tokia graži, nes vieną dieną, kai manęs nebebus, ji vadinsis Trumpo siena ir bus pati puikiausia siena. Ar matėte, kaip tiesiami greitkeliai? Ten naudojamas betono plokštės, blokai. Aš taip gerai visa tai išmanau, tiesą pasakius, geriausiai. Negi negerai turėti prezidentą, kuris gerai išmano statybas, kai reikia statyti šalį? Mūsų greitkeliai trupa. Tiltai trupa, o oro uostai – kaip trečiosiose šalyse“, – kalba D. Trumpas.

Tačiau kalbos apie meksikiečius jau baigėsi tuo, kad D. Trumpas prarado verslo kontaktų, o ką kalbėti apie Lotynų Amerikos kilmės žmonių balsus. Pasak K. Girniaus, jie labai piktai nusiteikę D. Trumpo atžvilgiu. „Apskritai yra didelis pavojus, kad respublikonai yra tapę tokie atgrasūs meksikiečiams [...], kurie jau dabar sudaro 17 proc. visų Amerikos gyventojų, kad tai gali sužlugdyti respublikonų galimybes laimėti rinkimus. Jis, ko gero, tą žino, todėl ir toliau kartoja – visi meksikiečiai už mane balsuos, nes aš jiems sukursiu geras darbo vietas“, – pastebi politologas.

Respublikonų partijos konsultantas A. Mackas sako, kad D. Trumpas turi pinigų ir yra žinomesnis nei kiti kandidatai, o šiame etape jam tai labai padeda: „Daug paramos jam teikia protesto balsai prieš respublikonų „isteblišmentą“, prieš žmones, kurie ilgai buvo Vašingtone, bet jo nepakeitė. Jiems patinka, kad jis akiplėšiškas ir gali už save pastovėti. Puolamas jis ginasi ir neatsiprašo už tai, ką sako, išlieka  tvirtas. Geras kaip verslininkas ir matomas kaip politinio proceso autsaideris, žmogus, kurio negalima nei nupirkti, nei stumdyti.“

„Isteblišmentas“ D. Trumpo nekenčia ir bijo

Vienoje iš radijo laidų dalyvavęs amerikiečių libertaras, žinomas autorius Lew Rockwellas, sakė, kad bene akivaizdžiausia priežastis, kodėl apskritai iškilo D. Trumpas, – jo kontrastas su vadinamaisiais „isteblišmento statytiniais“.

„Kaip pasakytų Murray Rothbardas, nėra atsitiktinumas, kad oficialūs kandidatai nuobodūs. Jie neįtikėtinai nuobodūs. 1992 m. M. Rothbardas sakė: „Svarbu suprasti, kad „isteblišmentas“ nenori džiugesio politikoje. Jie nori, kad žmones politikai ir toliau migdytų. Nori, kad būtų maloniau, švelniau, jie nori apgalvoto minkšto tono“, – primena L. Rockwellas.

Todėl, sako jis, „isteblišmentas“ ne tik nekenčia D. Trumpo, bet ir bijo. „Taip neturėtų būti. Turėtų būti taip, kad Kasichas, Jebas, Walkeris ir visi kiti liptų į sceną ir kažką vapėtų apie politikos reikalus ir visi išliktų ramūs. Toks vyrukas, kaip D. Trumpas, nors nėra liberalių pažiūrų, akivaizdu, iš pagrindų išjudino politinį ir žiniasklaidos „isteblišmentą“, – įsitikinęs L. Rockwellas.

K. Girnius sako, kad stiprioji D. Trumpo pusė tapo ir tai, kad jis, pasakęs daugybę absurdiškų ir įžeidžiančių teiginių, jų neatsiima: „Nors jo mintys yra kvailos, jis jas gana greitai ir gudriai aiškina. Ir manau, kad didelis laimėjimas tas, kad jis neatsiprašinėja. Kai rinkimų kampanijos pradžioje pasakė, kad negerbia senatoriaus McCaino, nes šis buvo belaisvis, o gerbia tuos, kurie kariavo Vietname, bet nepateko į nelaisvę, visi manė, kad čia bus galas. Bet nieko panašaus.“

Kitas pavyzdys, primena politologas, – per debatus iškeltas klausimas dėl bendrovės viename miestelyje bankroto, dėl kurio darbo neteko apie 1,5–2 tūkst. žmonių. D. Trumpas neatsiprašinėjo ir tada – tik pasakė, kad buvo pakankamai gudrus ir numatė, jog verslas žlugs, bet laiku pasitraukė, uždirbo milijonus ir tuo didžiuojasi.

Keičia rinkimų kampaniją

Paklaustas, kokios silpniausios D. Trumpo pusės, respublikonų konsultantas A. Mackas pastebi, kad tie, kurie jo nemėgsta, sako, jog jis per didelis akiplėša ir nevalstybiškas, o prezidentas turi ne tik kažką nuveikti, bet ir būti gerbiamas. Be to, kalba A. Mackas, daug kam iš respublikonų nepatinka jo politinės pažiūros: „Pavyzdžiui, J. Bushas dabar sukūrė reklamą, kurioje kritikuoja D. Trumpą už tai, kad praeityje jis rėmė aborto pasirinkimo galimybę ir mokesčių didinimą. Taigi ne visada buvo pakankamai konservatyvus. Tai jam irgi gali pakenkti.“

A. Macko nuomone, D. Trumpo iškilimas šiame etape reiškia, kad amerikiečiams nusibodo, kaip valdomas Vašingtonas: jie nori esminių pokyčių, nori, kad kažkas sumažintų federalinės vyriausybės dydį ir reguliavimo lygį bei biurokratiją. Be to, jie nori stiprios Amerikos, kuri pasaulyje būtų matoma, stovėtų prieš Putiną, Kiniją, „Islamo valstybę“.

„Dar vienas dalykas, kurį rodo D. Trumpo iškilimas, – kad J. Bushui gali labai nepasisekti. Jis buvo geras Floridos valstijos gubernatorius, bet jo pavardė Bushas, o tai žmonėms reiškia visišką insaiderį – kažką, kas jau ten buvo, darė ir iš esmės Vašingtono nepakeitė. Nors Jebas savas, jis Bushas. Demokratai turi H. Clinton, bet yra tiek žmonių, kurie, kad ir kas būtų, nenori nei H. Clinton, nei J. Busho. Daug žmonių panašiai jaučiasi. Ir D. Trumpo iškilimas labiau reiškia paramą kažkam iš išorės, kuris ateis ir įves pokyčius“, – vardija A. Mackas.

D. Trumpas keičia jei nei Ameriką, tai bent jau rinkimų kampaniją. Tuos, kam rūpi ekonominės bėdos, guodžia populistiniais pareiškimais, didina kalbėjimo apie imigraciją decibelus, pasitelkia socialinius tinklus, kursto karą tarp pačių respublikonų, sakydamas, kad daugumai svarbiausia tiesiog būt perrinktiems.

Demokratai laimėtų, jei D. Trumpas taptų jų kandidatu?

K. Girnius sako, kad, jei galiausiai D. Trumpas liktų respublikonų kandidatu, prezidento rinkimus tikrai laimėtų demokratai: „Kol kas vienintelis rimtas demokratų kandidatas yra H. Clinton. Deja. Bernie Sandersas yra labiau radikalius kairiuosius išjudinęs, bet vis tiek jis neturės pakankamai paramos. Bet manau, kad, jei D. Trumpas kaip nors taptų demokratų kandidatu, demokratai galėtų laimėti prezidentūrą.“

Paklaustas, kodėl H. Clinton atžvilgiu nėra nusiteikęs pozityviai, politologas pastebi, kad pagrindinis jos nuopelnas lig šiol tas, kad ji buvo prezidento Billo Clintono žmona. „Yra demokratija, gyvena 330 mln. žmonių ir mes neturėtume būti priversti rinktis tarp kandidatų iš dviejų prezidentinių šeimų. Antra, jos laimėjimai itin kuklūs – kaip užsienio reikalų ministrė ji buvo labai silpna ir faktiškai kiti demokratų kandidatai iš dalies nusileidžia tarsi pagerbdami jos vyrą“, – mano K. Girnius.

Kaip rašo „Washington Post“, visu tuo šiek tiek klounišku D. Trumpo miražu lengva patikėti vien dėl apklausų. Tačiau jos apgaulingos istoriškai: anglosaksiškoje spaudoje daugybė tekstų, kuriuose statistiškai skaičiuojama, rodant lenteles ir grafas, kad D. Trumpo pergalė neįmanoma: kai kuriems iš ankstesnių kandidatų šiame etape sekėsi net geriau nei D. Trumpui, o ar dabar kas juos atsimena...

2008 m. H. Clinton irgi pirmavo, bet ją aplenkė Barackas Obama. Gal D. Trumpas ir gali flirtuoti su amerikiečiais, rašo „Washington Post“, elgtis kaip juokdarys, bet „kitą rytą“ supranti, kad dabar jis tau sako, kad šie santykiai iš tiesų truks ketverius metus, taigi įsijungia sveikas protas, ir atsipeikėjęs imi ruošti atsisveikinimo kalbą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...