captcha

Jūsų klausimas priimtas

Padėtis Pietų Sudane: išteklių turtinga šalis virsta žlugusia valstybe

Besitęsiantis pilietinis karas vis labiau alina Pietų Sudaną, o pusantrų metų derybų tarp sukilėlių ir vyriausybės, tarpininkaujant tarptautiniams partneriams, kol kas neatnešė jokių apčiuopiamų rezultatų. Afrikos Sąjungos šalių ekspertas Mehari Taddele Maru LRT RADIJUI sako, kad veikiausiai šalies prezidentas Salva Kiiras nepanoro pasirašyti taikos susitarimo, nes dar tikisi konfliktą su sukilėliais gali išspręsti ginklu. „Prezidentas supranta, kad, jei susitarimas bus pasirašytas, sumenks jo įtaka ir dar svarbiau – jo ministrų kabinetas sukiltų prieš tokį sprendimą nenorėdamas prarasti savo pozicijų, nes dalį jų reikėtų perleisti sukilėliams“, – mano M. T. Maru.
AFP/Scanix nuotr.
AFP/Scanix nuotr.

Besitęsiantis pilietinis karas vis labiau alina Pietų Sudaną, o pusantrų metų derybų tarp sukilėlių ir vyriausybės, tarpininkaujant tarptautiniams partneriams, kol kas neatnešė jokių apčiuopiamų rezultatų. Afrikos Sąjungos šalių ekspertas Mehari Taddele Maru LRT RADIJUI sako, kad veikiausiai šalies prezidentas Salva Kiiras nepanoro pasirašyti taikos susitarimo, nes dar tikisi konfliktą su sukilėliais gali išspręsti ginklu. „Prezidentas supranta, kad, jei susitarimas bus pasirašytas, sumenks jo įtaka ir dar svarbiau – jo ministrų kabinetas sukiltų prieš tokį sprendimą nenorėdamas prarasti savo pozicijų, nes dalį jų reikėtų perleisti sukilėliams“, – mano M. T. Maru.

Pasak Raudonojo Kryžiaus atstovės Pietų Sudane Yemilos Castro, humanitarinė padėtis šalyje blogėja, o kariniai veiksmai kai kuriose Pietų Sudano dalyse aštrėja: „Nuo konflikto pradžios 2 mln. žmonių buvo priversti pasitraukti iš namų, jie glaudžiasi arba Pietų Sudane, arba kaimyninėse šalyse – Etiopijoje, Ugandoje ar Sudane. Pietų sudaniečiams labai sunku, jie tampa šio nesuvaldomo konflikto aukomis. Žmonės ne tik buvo priversti trauktis, bet ir neteko priėjimo prie vandens, maisto, medicininės pagalbos.“

Taikos susitarimo nenori šalies prezidentas

„Tikėjomės, kad prezidentas Salva Kiiras pasirašys taikos susitarimą. Nežinojau, kad jis nusprendė to nepadaryti“, – savaitės pradžioje sakė Pietų Sudano sukilėlių lyderis Riekas Macharas, kai po ilgų ir įtemptų derybų Etiopijoje Pietų Sudano prezidentas staiga prieš pasirašant taikos susitarimą pakeitė savo nuomonę.

Vis dėlto vėliau užsienio žiniasklaida pranešė, kad S. Kiiras greičiausiai pasirašys taikos susitarimą, nes po nesėkmingų derybų Jungtinės Tautos (JT) pradėjo svarstyti dėl ginklų embargo Pietų Sudanui, o Vakarų šalys, tarpininkavusios derybų procesui, ėmė spausti Pietų Sudano lyderį skubiai pasirašyti susitarimą.

Afrikos Sąjungos šalių ekspertas, humanitarinės teisės specialistas Mehari Taddele Maru sako, kad veikiausiai S. Kiiras nepanoro pasirašyti taikos susitarimo, nes dar tiki, kad konfliktą su sukilėliais gali išspręsti ginklu.

„Taikos derybos trunka beveik trejus metus, abi grupės – sukilėliai, vadovaujami R. Macharo, ir vyriausybė, vadovaujama prezidento S. Kiiro, – mano galinčios užbaigti konfliktą karinėmis priemonėmis. Tačiau tai politinis konfliktas, kurio vien kariniu būdu neįmanoma išspręsti“, – pabrėžia ekspertas.

Anot jo, regiono šalys, Afrikos Sąjunga ir tarptautinė bendruomenė spaudžia abi puses pasirašyti taikos susitarimą, kuriuo jos sutiktų dalytis valdžia ar ištekliais, tačiau abi pusės dar nėra pasirengusios taikai ir neatrodo visiškai išsekintos karo. „Taigi S. Kiiras nenorėjo pasirašyti susitarimo, nors visos kitos pusės buvo pasirengusios tą padaryti. Dabartinis prezidentas supranta, kad, jei susitarimas bus pasirašytas, sumenks jo įtaka ir dar svarbiau – jo ministrų kabinetas sukiltų prieš tokį sprendimą, nenorėdamas prarasti savo pozicijų, nes dalį jų reikėtų perleisti sukilėliams“, – mano M. T. Maru.

Padėtis pasikeis tik pasikeitus lyderiams

2013 m. gruodį prasidėjęs konfliktas greitai peraugo į pilietinį karą tarp skirtingų genčių. Per pilietinio karo metus paliaubos paskelbtos mažiausiai septynis kartus, tačiau kiekvieną sykį jos buvo sulaužomos.

Afrikos šalių eksperto, Harvardo universiteto dėstytojo Davido Kingo nuomone, šalyje taika nebus pasiekta tol, kol nepasikeis grupuočių lyderiai. Kai Pietų Sudanas paskelbė nepriklausomybę, primena jis, vyriausybėje įvyko skilimas tarp dviejų pagrindinių gentinių grupių – dinkos genties, kuriai priklauso dabartinis prezidentas S. Kiiras, ir nuerų genties, kuriai priklauso sukilėlių lyderis, buvęs šalies viceprezidentas R. Macharas.

„Todėl S. Kiiros aplinkoje 2013 m. kilo susirūpinimas, kad viceprezidentas planuoja perversmą šalyje. Daug nuosaikių pažiūrų žmonių buvo sulaikyta, o R. Macharas atleistas iš viceprezidento pareigų. Tuomet kariuomenė skilo pagal gentis ir netrukus tarp dinkos ir nuerų genčių prasidėjo konfliktas, kuris peraugo į pilietinį karą“, – kalba D. Kingas.

Jis priduria, kad Pietų Sudane yra dešimt valstijų, devyniose vyksta sukilimai. Taigi šiandien Pietų Sudanas yra labai trapi ir nestabili valstybė, ir, kol neįvyks genčių grupių lyderių pasikeitimas, tol šalis neturės šviesios ateities.

Humanitarinė padėtis blogėja

Pilietinis karas Pietų Sudane paveikė ir taip menkai išsivysčiusios šalies plėtrą. Nors ši rytinė Afrikos valstybė turi derlingų žemių, bet kokia žemės ūkio veikla sunkiai įmanoma. Skaičiuojama, kad iš 12 mln. šalies gyventojų vienas iš penkių dėl konflikto buvo priverstas palikti savo namus. Daugeliui jų trūksta maisto, švaraus geriamojo vandens ir kitų priemonių.

Pasak Raudonojo Kryžiaus atstovės Pietų Sudane Yemilos Castro, humanitarinė padėtis šalyje blogėja, o kariniai veiksmai kai kuriose Pietų Sudano dalyse aštrėja: „Nuo konflikto pradžios 2 mln. žmonių buvo priversti pasitraukti iš namų, jie glaudžiasi arba Pietų Sudane, arba kaimyninėse šalyse – Etiopijoje, Ugandoje ar Sudane. Pietų sudaniečiams labai sunku, jie tampa šio nesuvaldomo konflikto aukomis. Žmonės ne tik buvo priversti trauktis, bet ir neteko priėjimo prie vandens, maisto, medicininės pagalbos.“

Paklausta, ar Raudonojo Kryžiaus darbuotojai gali patekti į visas šalies vietas, Y. Castro sako, kad jei neturi priėjimo prie visų vietų, bet tai daugiausia priklauso ne nuo vyriausybės leidimų, o nuo oro sąlygų.

„Pietų Sudanas – labai didelė valstybė, šiuo metu šalyje liūčių sezonas, todėl daugelį vietų turime pasiekti sraigtasparniais ar lėktuvais. Tačiau kartais dėl blogų oro sąlygų ar pakilusio vandens mes net neturime vietos nusileisti. Bet dar didesnis iššūkis padėti žmonėms, kurie buvo priversti pabėgti. Jie nuolatos keičia savo buvimo vietą, tad labai sunku juos surasti“, – teigia Raudonojo Kryžiaus atstovės Pietų Sudane Y. Castro.

Situacijai prastėjant, žmonės prarado viltį

Gintarė Eidimtaitė, kartu su JT dirbusi Pietų Sudane, sako, kad tai, kas buvo pasiekta nuo nepriklausomybės (o pasiekta buvo tikrai nemažai, nors Pietų Sudanas – viena mažiausiai išsivysčiusių šalių pasaulyje), tiesiog buvo „išmesta pro langą“ dėl kažkieno politinių interesų.

„Žmonės buvo pasiruošę labai daug iškentėti, nes suvokė, kad šalies vystymuisi prireiks laiko. Juk tai buvo šalis be jokios infrastruktūros, iš kurios buvo tik vagiama ir kuri šimtmečius buvo išnaudojama įvairiausių šalių ir įvairiausių veikėjų. Nors problemų buvo daug, žmonės buvo nusiteikę labai pakiliai ir kalbėjo, kad vis tiek gyvenimas gerėja, viskas eina į priekį, verslas vystosi, pavyzdžiui, atvažiavo daug žmonių iš Rytų ir Šiaurės Afrikos, kurie investavo į viešbučius, restoranus ir kitus verslus“, – pasakoja G. Eidimtaitė.

Tačiau dabar, jos teigimu, situacija labai sudėtinga, nes taikos susitarimų nesilaikoma ir daug žmonių prarado viltį.

2011 m. nepriklausomybę nuo Sudano paskelbęs Pietų Sudanas, atrodė, tuomet užbaigė dešimtmečius trukusį pilietinį karą. Sudanas iš kolonijinės sistemos išsivadavo 1956 m., o 1998 m. per karinį perversmą į valdžią atėjo Omaras al-Bashiras, kuris ir yra dabartinio Sudano prezidentas. Nuo to laiko iki 2005 m. visame Sudane vyko pilietinis karas. Būtent 2005 m. Pietų Sudanui buvo suteikta autonomija.

D. Kingo teigimu, tai buvo esminis žingsnis, vedęs į Sudano skilimą. Be to, primena Afrikos šalių ekspertas, per pilietinius karus žuvo milijonai žmonių – jie badavo, buvo masiškai priversti pasitraukti, įvykdyta daugybė žmogaus teisių pažeidimų. Taigi taikos susitarimas buvo labai svarbus žingsnis.

„2011 m. Pietų Sudanas referendume balsavo dėl nepriklausomybės, ir ši idėja sulaukė milžiniško 98 proc. palaikymo. Nepriklausomybės judėjimas susiformavo ne dėl priešpriešos Šiaurės Sudanui, bet dėl nepritarimo Omaro Al-baširo valdžiai. Žinoma, Šiaurės Sudanas yra daugiausia musulmoniška dalis, o Pietų Sudane egzistuoja vietinės genčių religijos ir krikščionybė. Taip pat yra ir ekonominių skirtumų tarp Šiaurės ir Pietų Sudano. Bet svarbiausias aspektas – siaubingas O. al-Bashiro valdymas. Jis kaltinamas prisidėjęs prie darfur genčių genocido, kuris pareikalavo mažiausiai 300 tūkst. gyvybių. Tiesa, kai buvo kuriamas Pietų Sudanas buvo nuomonė, kad tai laikina, net ir dabar yra nuomonių, kad šalys bus suvienytos“, – sako D. Kingas.

Dideli nesutarimai – dėl naftos

Kai Pietų Sudanas paskelbė nepriklausomybę, buvo manoma, kad jam pavyks greitai sustiprėti ekonomiškai, nes šalyje buvo gausu naftos išteklių. Vis dėlto nafta galėjo būti išgaunama tik šiaurinėje Sudano dalyje.

Todėl, pasak M. T. Maru, iki šiandien tarp šių dviejų valstybių kyla didžiulių nesutarimų: „Prieš trejus metus tarp šalių įvyko karinis konfliktas dėl naftos išteklių ir pasienio ruožų. Deja, bet naftos telkiniai plyti būtent ties šalių pasienio ruožu. Būtent tai, kad pasienis yra turtingas gamtinių išteklių, ypač naftos, ir tapo įtampos priežastimi. Taigi dėl šių naudingų teritorijų 2012 m. kilo karinis konfliktas, tačiau jis greitai buvo užgniaužtas dėl tarptautinio spaudimo.“

Be to, kalba M. T. Maru, iki šiandien dėl naftos klausimo tebejaučiama įtampa tarp šalių. Taip pat yra likę ir kitų neišspręstų klausimų – pilietybės, pasienio ruožų, dėl kurių nesutariama ir kuriuos prižiūri JT. Taigi, pabrėžia humanitarinės teisės specialistas, Pietų Sudanas turi daugybę problemų tiek šalies viduje, tiek išorėje.

Kas laukia pilietinio karo alinamo Pietų Sudano, kurio pagrindinės jėgos vargu ar yra tvirtai pasiryžusios susitarti dėl taikos, nedaug kas ryžtasi spėlioti. Ekspertų teigimu, daug vilties teikęs Pietų Sudano nepriklausomybės judėjimas, nesugebėjo pažaboti korupcijos, suteikti laisvių piliečiams bei žiniasklaidai ir eiti demokratijos link.

Šiandien Pietų Sudanas išlieka viena neturtingiausių pasaulio valstybių, čia neužtikrinama reikalinga sveikatos apsauga, pavyzdžiui, čia begimdydamos miršta daugiausia moterų pasaulyje – ir visa tai vyksta regione, kuris turi daugybe išteklių. Kalbant apie Pietų Sudaną, jis vis dažniau pavadinamas žlugusia valstybe, kuriai, norint atsitiesti, reikia radikalių pokyčių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...