captcha

Jūsų klausimas priimtas

Musulmoniški centrai prabilo apie „rusišką dvasią“

37 metų Rustamas Batrovas, kūdikiško veido Tatarstano muftijaus pavaduotojas, šiltai ir entuziastingai pasakoja apie jo tikėjimo atgimimą respublikoje, kuri yra laikoma vienu iš tradicinių rusiškojo islamo centrų.
Rusijos musulmonai švenčia ramadano pabaigą Maskvoje. AFP/Scanpix nuotr.
Rusijos musulmonai švenčia ramadano pabaigą Maskvoje. AFP/Scanpix nuotr.

37 metų Rustamas Batrovas, kūdikiško veido Tatarstano muftijaus pavaduotojas, šiltai ir entuziastingai pasakoja apie jo tikėjimo atgimimą respublikoje, kuri yra laikoma vienu iš tradicinių rusiškojo islamo centrų.

Po komunizmo žlugimo Tatarstane buvo pastatyta daugiau nei 1500 mečečių, musulmoniškos šventės tapo valstybinėmis šventėmis, valdžia taip pat skatina studijuoti islamą, skelbia „Al Jazeera America“.

Tačiau palietus Rusijos ir Vakarų konflikto dėl Ukrainos temą, o taip pat prakalbus apie tai, kaip sankcijos lėtina Rusijos ekonomikos plėtrą, R. Batrovo tonas pakyla. „Taip, mes kenčiame. Tačiau rusui svarbiausia yra jo dvasia, – pareiškė jis, laikydamas rankoje praėjusių metų modelio „iPhone“ telefoną. – Žinoma, norėčiau nusipirkti „iPhone 6“, bet neturiu pinigų. Bet tai nesvarbu, nes mums gerai, mums viskas gerai, mes nepasiduodame. Lygiai taip pat buvo ir sovietiniais laikais – mes esame pasaulinė jėga, mes gelbėjame pasaulį, padedame besivystančioms šalims, internacionalizmui.“

Iš musulmonų dvasininko lūpų girdėti apie rusiškos, o ką jau kalbėti apie sovietinės, galios priėmimą yra mažų mažiausiai keista. Istoriškai musulmonai Rusijoje buvo geriausiu atveju toleruojami, o dažniausiai buvo persekiojami, nes šalyje valstybine ideologija buvo stačiatikybė arba socialinis ateizmas.

O šiandien Vladimiro Putino politinis dominavimas ir Rusijos nauja užsienio politika yra iš esmės paremta rusų nacionalizmu, nes V. Putinas tikina siekiantis apginti rusais save laikančių Krymo ir Rytų Ukrainos gyventojų teises.

Tačiau šalyje pastebima ir kita, priešinga, tendencija: Rusijos valdžia ima vis daugiau dėmesio skirti savo daugiakultūrei tapatybei, ypač musulmoniškajam paveldui. Ir daugelis šalies musulmonų lyderių, savo ruožtu, pasinaudojo šia galimybe išreikšti savo paramą režimui, esą ginančiam tradicines vertybes nuo Vakarų dekadanso.

„Kaip ir žlugus Bizantijai, tuomet Maskva save laikė Trečiąja Roma, ginančia stačiatikybę. Josifo Stalino laikais mes buvome proletariato gynėjai, o šiandien Rusija pasaulinėje arenoje gina tradicines vertybes“, – sakė R. Batrovas.

Ši tradicinių vertybių gynimo programa yra Rusijos nesutarimų su Europa ir Jungtinėmis Valstijomis ideologinis pagrindas. Maskva taip pat ėmėsi papildomų priemonių sustiprinti savo santykius su Azija, ypač Kinija. Vašingtonui mėginant atsisukti į Aziją, lygiai taip pat Rusija turi strateginę frazę „posūkis į Rytus“. Ir nors tikrasis šios politikos tikslas yra akivaizdus, V. Putinas ir Kremlius mėgina tai paaiškinti vertybiniais terminais: esą tradicinė Rytų šeima ir bendruomenė yra priešpastatoma prieš Vakarų individualizmą ir libertinizmą.

„Mes matome, kaip daugelis euroatlantinių šalių atsisako savo šaknų, įskaitant krikščioniškas vertybes, kurios sudaro Vakarų civilizacijos pagrindą, – vienoje 2013 metais surengtoje tarptautinės politikos konferencijoje sakė V. Putinas. – Jie vykdo politiką, kuri dideles šeimas prilygina tos pačios lyties partnerystėms, o tikėjimą Dievu jie prilygina tikėjimui Šėtonu.”

Beje, R. Batrovas yra ne vienintelis Rusijos musulmonų dvasininkas, dvasinius dalykus susiejantis su užsienio politika. Du aukšto rango musulmonų atstovai Rusijoje – Talgatas Tadžudinas ir Ravilis Gainutdinas – dažnai viešumoje pasirodo kartu su V. Putinu ir kritikuoja NATO, Ukrainos naują vyriausybę ir Vakarų vertybes. Taip darydami jie jungiasi prie miglotos, bet vis labiau populiarėjančios intelektinės eurazianizmo mokyklos, kurios atstovai teigia, jog Rusija yra artimesnė ne Europai, o labai dažnai miglotai apibrėžtiems Rytams.

„Pradedant Renesansu, europiečiai atmetė tikėjimą Kūrėju, nes tai jiems buvo per didelė našta. Asmeninės naudos siekimas apėmė visa kita, individualūs troškimai tapo svarbesni už bendrus interesus, o taip pat ėmė dominuoti antropocentrinis mąstymo būdas. Jas pavadino universaliomis vertybėmis ir jos ėmė plisti po visą pasaulį, įskaitant ir kolonistinius metodus, – per tarptautinį islamo forumą Rusijoje pernai gruodį sakė R. Gainutdinas. – Vakarai viešpatauja šiuolaikiniame pasaulyje, tačiau nenori prisiimti atsakomybės už tą savo viešpatavimą.”

O daugelis jaunesnių ir žemesnio rango klerikų yra gana aktyvūs tinklaraštininkai ir reiškia savo nuomonę apie žemiškus geopolitinius reikalus daug dažniau nei apie dvasinius. Rugsėjį Maskvoje duris atvers nauja centrinė mečetė, ir jos atidaryme turėtų dalyvauti įvairūs lyderiai iš musulmoniškų Artimųjų Rytų bei kitų šalių.

„Šis renginys bus „lemtinga valanda formuojant eurazišką tendenciją musulmoniškame pasaulyje“, – rašė Rusijos Federacijos musulmonų dvasinės administracijos, vienos iš dviejų pagrindinių musulmonių organizacijų šalyje, antras pagal rangą muftijus Damiras Muchetdinovas. – Neformalus Rusijos ir musulmoniškojo pasaulio viršūnių susitikimas . . . galėtų tapti pirma plyta visiškai naujos eurazinio saugumo sistemos pamate.”

Kol kas neaišku, kiek nuoširdžiai tuo tikima ir kiek tame yra politinio pragmatizmo. „R. Gainutdinas, pirmiausia, yra oportunistas“, – sako Tatarstano mokslų akademijos Istorijos instituto direktorius Rafaelis Chamikovas, pasisakantis už vadinamąjį „euroislamą“ – alternatyvią, į Vakarus orientuotą rusiškojo islamo viziją.

„Tai, ką jam sako Kremlius. . . – R. Chamikovas nutyla ir nusijuokia. – Jeigu jis dabar sėdėtų šalia mūsų, jis sakytų ką kita, juolab jeigu kalbėtų totoriškai, o ne rusiškai.”

Dėl Rusijoje egzistuojančių žodžio laisvės apribojimų eurazianizmo palaikymas akivaizdžiai suteikia musulmonų lyderiams laisvės manevruoti. „Visi religiniai lyderiai reiškia savo palaikymą V. Putino pasirinktam keliui ir taip daro itin oportunistine forma siekdami pamaloninti Kremlių – vadindami Rusiją ir Ukrainą „bendra slavų ir turkų civilizacija“, – rašo vienas iš pagrindinių islamo ekspertų Rusijoje Aleksejus Malašenka. – Galima suprasti musulmonų lyderius: dabartinė šalies užsienio ir vidaus politika neleidžia jokio kito lankstesnio požiūrio.”

Apie tokį taktinį Rusijos tradicinių vertybių palaikymą prasitarė ir R. Batrovas: „Asmeniškai neturiu nieko prieš gėjų santuokas. Tačiau žmonės tai laiko Europos žlugimu.”

„Turėtume jums, amerikiečiams, padėkoti už tai, kad mus taip sutelkėte“, – šypsodamasis sakė R. Batrovas.

Kaip ten bebūtų, Rusija tolsta nuo Europos, o Kremlius atsidėkoja musulmonų lyderiams už jų paramą. Kiek Rusijoje gyvena musulmonų yra sunku pasakyti, tačiau V. Putinas nuolat vardija 20 mln. skaičių, kas sudarytų maždaug 15 proc. Rusijos gyventojų.

Nepriklausomi duomenys leidžia teigti, kad musulmonų yra arčiau 15 mln. Musulmonai beveik vienodai pasiskirstę tarp Volgos regiono, įskaitant Tatarstaną, ir Šiaurės Kaukazo, ir šias dvi grupes istoriškai sieja tik tas faktas, kad jas abi į savo sudėtį įtraukė besiplečianti Rusijos Imperija.

Tradiciškai Volgos totoriai buvo entuziastingi Rusijos Imperijos sąjungininkai, o kaukaziečiai rusiškajai asimiliacijai priešinosi. Ši tendencija išlieka: dviejų didžiausių nacionalinių musulmonių grupių lyderiai yra totoriai, o Tatarstano sostinė Kazanė tapo Rusijos pastangų patraukti savo pusėn musulmoniškąjį pasaulį simboliu.

Kazanė yra vienas iš labiausiai klestinčių Rusijos miestų ir tikras vietos turistų magnetas. Įmantriais rytietiškais kostiumais pasidabinę rusai mėgsta fotografuotis prie Kul Šarifo mečetės, kurią rusai sugriovė 1552 metais, kai užkariavo miestą. Ji buvo atstatyta 2005 metais minint tūkstantąsias Kazanės įkūrimo metines.

Birželį Kazanėje buvo surengtas Islamiškojo bendradarbiavimo organizacijos – aukščiausios musulmonų organizacijos – ekonominis forumas. Taip pat šiais metais Kremlius įsteigė naują Rusijos ir islamiškojo pasaulio strateginės vizijos grupę, kuri sieks skatinti ryšius tarp Rusijos ir musulmoniškų šalių.

Jai vadovauti buvo paskirtas Tatarstano prezidentas Rustamas Minichanovas.

Tačiau prieštaringiausiai vertinamas tas faktas, kad Volgos totorių religinių ir politinių institucijų atstovai buvo siunčiami pasikalbėti su Krymo totoriais tuo metu, kai Rusija vykdė buvusios Ukrainos teritorijos aneksiją.

Krymo totorių lyderiai pasisakė prieš Rusiją ir teigė, kad jų teisės bus geriau apsaugotos jiems esant Ukrainos, o ne Rusijos dalimi. Volgos totorių lyderiai teigė suprantą krymiečių nuogąstavimus, tačiau mėgino juos įtikinti, kad jie klestės būdami Rusijos dalimi.

„Žinoma, Krymo totoriai šiek tiek nuogąstavo, – sakė Rusijos islamiškojo universiteto rektorius Rafikas Muchametšinas, kuris buvo tarp į Krymą vykusių Volgos totorių. – Mes mėginome jiems parodyti, kad Rusijoje gali pritapti. Tačiau Krymo totoriai nuo pat pradžių buvo prieš jungimąsi prie Rusijos. Ar ta pozicija pasikeitė, aš nežinau.”

Bet kuriuo atveju, šia tema didelių viešų diskusijų Tatarstane nėra, pažymėjo Kazanės federalinio universiteto tarptautinių santykių, istorijos ir orientalistikos instituto mokslininkas Azatas Achunovas. „Kalbėti prieš susivienijimą beveik reiškia būti Rusijos priešu. Iš esmės to negalima pasakyti garsiai. Tokių žmonių yra, bet jie tyli“, – sakė jis.

Kitas Volgos islamiškasis centras yra Baškirija, kurios sostinėje Ufoje imperatorienė Jekaterina Didžioji 1788 įkūrė pirmąją Rusijoje oficialią islamiškąją organizaciją – Musulmonų dvasinę asamblėją. 2013 metais savo vizito Ufoje metu, kuomet buvo minimos 225-osios asamblėjos įkūrimo metinės, V. Putinas pareiškė, kad ši organizacija „padėjo musulmonams tapti tikrais Rusijos patriotais“. Jis taip pat gyrė „tradicinį islamą kaip svarbų Rusijos tapatybės dvasinį elementą“.

Liepą Ufoje vyko Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos ir BRICS (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos Respublikos) šalių viršūnių susitikimai. Šias dvi organizacijas V. Putinas laiko esminiais „statybiniais blokais“ kuriant naują daugiapolį pasaulį, kuriame nebedominuotų Jungtinės Valstijos ir Europa.

Susitikimų organizatoriai siekė parodyti, kad Ufa įkūnija Rusijos unikalią vietą tarp Rytų ir Vakarų. Ir nors musulmoniškasis pasaulis naujoje Rusijos geopolitinėje vizijoje užima santykinai menką vietą – Ufoje daugiausia dėmesio sulaukė Kinija ir Indija, Rusija save tapatino su Rytais per islamiškąjį paveldą.

Vietiniame istorijos muziejuje buvo atidaryta paroda apie senovinį Šilko kelią, o meno muziejuje buvo eksponuojami darbai iš Rusijos musulmoniškųjų regionų. Viršūnių susitikimų dalyviams buvo įteikta knyga „Baškirija – sandūroje tarp Europos ir Azijos“. V. Putinas taip pat vienoje iš Ufos mečečių surengė dvišalį susitikimą su Irano prezidentu Hassanu Rouhaniu.

Savo ruožtu Šiaurės Kaukazas ilgai priešinosi rusų valdymui. Tačiau po Tarybų Sąjungos žlugimo regione kilęs sukilimas dabar iš esmės yra nuslopintas. O kažkada sukilimo centru buvusi Čečėnija dabar yra griežtai kontroliuojama prezidento Ramzano Kadyrovo, kuris šalyje įtvirtina šariato įstatymus ir palaikus gerus santykius su V. Putinu.

V. Putino ir velionio R. Kadyrovo tėvo (buvusio Čečėnijos aukščiausiojo muftijaus, kuris vėliau perėjo Rusijos pusėn) nuotraukų galima pamatyti visame Grozne – Čečėnijos sostinėje, kuri po pilietinio karo buvo pilnai atstatyta padedant Kremliui.

Beje, pagrindinė miesto gatvė yra Putino bulvaras.

Kaip ir oficialūs Rusijos muftijai, R. Kadyrovas dažnai išreiškia paramą Rusijos kovinei pozicijai Europos atžvilgiu ir tai daro gana tiesmukai.

„Deja, daugeliui rusų patinka europiečiai, jų gyvenimo būdas, nors dauguma europiečių neturi nei kultūros, nei moralės“, – kartą pasakė R. Kadyrovas.

V. Putino artimi santykiai su Čečėnijos prezidentu kelia nerimą tiek liberalams, tiek ir nacionalistinių pažiūrų konservatoriams, ypač dėl to, kad R. Kadyrovas dažnai reiškia gerokai radikalesnę poziciją socialiniais klausimais, o Kremliaus pareigūnai kartais ją atkartoja.

Šį pavasarį kilo pasipiktinimas po to, kai pasklido žinia, jog 46 metų aukšto rango policijos pareigūnas Čečėnijoje vedė septyniolikmetę, kuri tapo jo antrąja žmona.

R. Kadyrovas pritarė tokiai santuokai, kaip ir Kremliaus pareigūnai, nors daugpatystė Rusijoje oficialiai yra uždrausta.

Rusijos stačiatikių bažnyčios, kuri yra itin artimai susijusi su Kremliumi, atstovas Vsevolodas Čaplinas tuomet pareiškė: „Mane stebina, kad kai kuriuose sluoksniuose, kuriuose dažnai ginamos tos pačios lyties asmenų santuokos, dabar smerkiama islamiškoji daugpatystės tradicija. . . . Rusijoje gyvena daug skirtingų žmonių su skirtingomis tradicijomis.”

Su „Al Qaeda“ siejamiems užpuolikams prancūzų satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijoje nužudžius 12 žmonių, R. Kadyrovas sukritikavo leidinį dėl jo spausdinamų pranašo Mahometo karikatūrų.

„Mes dažnai atleidžiame net tiems, kas yra kalti dėl mums brangių žmonių mirties. Tačiau neleisime įžeidinėti pranašo, net jeigu tai mums kainuos gyvybę“, – „Instagrame“ parašė Čečėnijos prezidentas.

Tačiau Kremliaus islamiškoji retorika ne visuomet priveda prie konkrečių veiksmų. Praėjusiais metais R. Gainutdinas parašė laišką V. Putinui, kuriame prašė paramos Aukščiausiojo teismo nagrinėtoje byloje dėl draudimo Mordovijos Respublikoje mergaitėms mokykloje ryšėti musulmoniškas skaras. Vasarį teismas pritarė tokiam draudimui.

Be to, valdžia daugelį metu draudė Maskvoje statyti daugiau mečečių, ir net po to, kai rugsėjį bus atidaryta nauja mečetė, Rusijos sostinėje bus tik keturios mečetės, kuriose galės lankytis, kaip skaičiuojama, 1,5 mln. Maskvoje gyvenančių musulmonų.

Musulmonų taip pat yra labai mažai Rusijos politiniame elite. Rusijos laikraščio „Nezavisimaja gazeta“ sudaromame galingiausių šalies politikų šimtuke yra tik penki musulmonai.

Be to, Kremliaus suartėjimas su islamu apima tik tas formas, kurias režimas laiko tradicinėmis ir kurios kontrastuoja su naujomis, netradicinėmis versijomis, ypač salafizmu. Rusijos oficialūs musulmonų lyderiai atvirai pasisako prieš salafizmą ir jį palaikančias grupes, kaip „Kaukazo emyratas“ (Šiaurės Kaukaze veikiančių radikaliųjų separatistų paskelbta virtuali musulmonų valstybė) ar „Irako ir Levanto islamo valstybė“.

R. Kadyrovas ne kartą yra pareiškęs, kad „Islamo valstybė“ – amerikiečių sąmokslas.

Rusijos visuomenėje islamofobija vis dar yra gaji ir ją skatina radikalų iš Šiaurės Kaukazo išpuoliai bei darbo ieškančių imigrantų iš musulmoniškųjų Vidurio Azijos šalių antplūdis. Tačiau tokia padėtis taip pat gali pasikeisti.

Iš dalies tai yra geopolitinio klimato rezultatas, mano Kazanės federalinio universiteto tarptautinių santykių, istorijos ir orientalistikos instituto mokslininkas A. Achunovas. Jis stebi socialinius tinklus ir domisi visuomenės nuomone apie islamą internete. Jo teigimu, nuomonė žymiai pasikeitė po to, kai buvo paskelbta, kad čečėnai kovoja prorusiškų separatistų pusėje Rytų Ukrainoje.

„Nuo tada rusų požiūris į musulmonus visiškai pasikeitė. Ypač kalbant apie žmones iš Kaukazo, – sakė A. Achunovas. – Žmonės ėmė sakyti: „Jie neblogi. Jie kovoja mūsų pusėje Rusijos labui“.

Pirma užgauliojimų taikiniu buvo musulmonai, ypač imigrantai iš Vidurio Azijos. Tačiau kalbos radikaliai pasikeitė. Visi tai pastebi. Dabar atsirado naujas taikinys – ukrainiečiai.”

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...