captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pabėgėlis: kai neturi kito pasirinkimo, gali žaisti su mirtimi

Jeigu prisidėsi prie Talibano, tave nužudys kariuomenė, jeigu prisijungsi prie kariuomenės, nužudys Talibanas, o, jeigu liksi per vidurį, tave gali nužudyti ir tie, ir tie. Taip teigia Afganistaną dėl karo palikęs Jamalas, šiuo metu gyvenantis „džiunglėmis“ pramintoje pabėgėlių stovykloje ir bandantis patekti į Didžiąją Britaniją.
Migrantai Kalė mieste Prancūzijoje. AFP/Scanpix nuotr.
Migrantai Kalė mieste Prancūzijoje. AFP/Scanpix nuotr.

Jeigu prisidėsi prie Talibano, tave nužudys kariuomenė, jeigu prisijungsi prie kariuomenės, nužudys Talibanas, o, jeigu liksi per vidurį, tave gali nužudyti ir tie, ir tie. Taip teigia Afganistaną dėl karo palikęs Jamalas, šiuo metu gyvenantis „džiunglėmis“ pramintoje pabėgėlių stovykloje ir bandantis patekti į Didžiąją Britaniją.

„Patekti į Britaniją – sudėtinga. Bandžiau daug kartų. Daug žmonių žuvo, nes tai – labai pavojinga. Aną dieną žuvo mano draugas, jis šoko ant vilkiko ir nuslydo. Tai gąsdina, bet, kai esi pakliuvęs į bėdą, kai tau labai reikia ir neturi kito pasirinkimo, gali žaisti ir su mirtimi“, – sako Jamalas.

Miega popieriaus ar plastiko lakštų būstuose

Hussainas, žemės ūkio inžinierius, aprodo naktines Kalė, miesto šiaurės rytų Prancūzijoje, vietas. Norėdamas padidinti savo galimybes patekti į Didžiąją Britaniją, turi ieškoti  kontrabandininko. Jie būriuojasi degalinėse ir vilkikų stovėjimo aikštelėse, pasakoja Hussainas.

Dauguma aikštelėse besibūriuojančių žmonių laukia, kada sutems ir sumažės apsaugos. Kiekvieną dieną šimtai ar net tūkstančiai žmonių bando bet kokia kaina patekti į vilkiko vidų ir prasmukti į Didžiąją Britaniją. Dauguma bus pagauti ir sugrąžinti į Kalė, keliems vis dėlto pavyks.

Štai Jamalas į Didžiąją Britaniją bandė patekti šešis kartus. Dabar jis apsistojęs „džiunglėmis“ pramintoje pabėgėlių stovykloje, kur nėra geriamojo vandens, o dažnas miega iš popieriaus ar plastiko lakštų padarytuose būstuose.

„Iš Afganistano nuvykau į Pakistaną, tada į Iraną, Turkiją, Bulgariją, Graikiją, tada Italiją ir galiausiai – Prancūziją. Esu čia jau maždaug tris mėnesius. Afganistaną palikau dėl karo. Jeigu prisidėsi prie Talibano, kariuomenė tave nužudys, jeigu prisijungsi prie kariuomenės, nužudys Talibanas, o jeigu liksi per vidurį, abu gali nužudyti.

Patekti į Britaniją – sudėtinga. Bandžiau daug kartų. Daug žmonių žuvo, nes tai – labai pavojinga. Aną dieną žuvo mano draugas, jis šoko ant vilkiko ir nuslydo. Tai gąsdina, bet, kai esi pakliuvęs į bėdą, kai tau labai reikia ir neturi kito pasirinkimo, gali žaisti ir su mirtimi“, – sako Jamalas.

Kalė – bene vienintelis kelias į Didžiąją Britaniją. Čia visada galėdavai sutikti nelegaliai į šalį bandančių patekti asmenų. Paskutiniu metu migrantai iš uosto persikelia prie eurotunelio. Čia jie stengiasi užlipti ant stabtelėjusių ar greitį sumažinusių vilkikų arba, perlipę apsaugos tvorą, patekti į tuneliu kursuojantį traukinį.

Prancūzijos ir eurotunelio valdžia atsakomybę mėtosi kaip karštą bulvę

Pasak LRT bendradarbio Prancūzijoje Valdo Papievio, Kalė migrantų problema – įsisenėjusi. „Netoliese esančiame Sangate 1999 m. tuometinio socialisto Lionelio Jospino vadovaujama vyriausybė buvo įsteigusi pabėgėlių centrą. Jis buvo įkurtas vienoje iš buvusių eurotunelio gamyklų, tokiame angare. Tam centrui vadovavo Raudonasis Kryžius. Galiausiai 2002 m. jis buvo uždarytas. Na, gerai, centrą uždarė, bet pabėgėliai gi nedingo. Jie kūrėsi bet kur ir bet kaip.

Čia, Prancūzijoje, tokios laikinos stovyklos vadinamos bidonville – „miestais“, kur žmonės iš atliekų, faneros lakštų, brezento gabalų, to, ką suranda, statosi būstus. Dabar juos, pabėgėlius, vėl norima kaip nors sugrupuoti. Jie iš Kalė nustumti per keletą kilometrų toliau į teritoriją, kuri jiems paskirta, kur jie gyvena lyg ir legaliai, lyg ir nelegaliai. Humanitarinės organizacijos šią vietą dabar vadina „naujomis Kalė džiunglėmis“, – pasakoja V. Papievis. 

Skaičiuojama, kad šioje stovykloje gyvena apie 3 tūkst. pabėgėlių, tačiau šis skaičius, skirtingais duomenimis, gali būti ir dvigubai didesnis. Prancūzijos valdžia kritikuojama, kad nesiima tinkamų priemonių, o vilkikuose sugauti pabėgėliai, kurių per pusmetį suskaičiuota 18 tūkst., paleidžiami už kelių kilometrų nuo Kalė, todėl lengvai grįžta ir vėl bando patekti į Angliją.

„Padėčiai suvaldyti pastangas deda ir Prancūzijos valdžia, ir pati tunelio bendrovės vadovybė. Aną savaitę bandymų patekti į tunelį skaičiui per naktį išaugus iki 2 tūkst. (tai buvo jau rekordinis skaičius), vidaus reikalų ministras pasiuntė du papildomus policijos ir žandarmerijos junginius, iš viso – 120 žmonių. Pati tunelio vadovybė stato tvoras, barjerus, įrengia vaizdo kameras. Jie taip pat turi savus apsauginius. Toms papildomoms apsaugos priemonėms eurotunelis sakosi jau išleidęs 13 mln. eurų.

Bet vėl – valdžia ir tunelio vadovybė atsakomybę mėtosi kaip karštą bulvę. Valdžia kaltina eurotunelį, kad jis nededa pakankamai pastangų saugumui užtikrinti. Eurotunelis iš prancūzų bei britų reikalauja beveik 10 mln. su saugumu susijusioms išlaidoms atlyginti“, – teigia V. Papievis.

Didžiojoje Britanijoje – trintis tarp pabėgėlių ir vietinių

Tiesa, kritikos sulaukia ir Didžiosios Britanijos valdžia. Dėl nemažų išmokų ir lanksčios įsidarbinimo politikos būtent ši šalis tapo daugelio pabėgėlių tikslu.

LRT RADIJO bendradarbis Anglijoje Ainius Lašas pasakoja, kad šalies premjeras Davidas Cameronas kalba apie spiečius migrantų ir į juos žiūri gana neigiamai. „Dauguma – iš tokios perspektyvos, kad jie čia nori atvažiuoti gyventi iš šalies gero, naudotis šalies socialine sistema ir lengvatomis. Tie akcentai yra sudedami į būtent tai. Iš kitos pusės, žinoma, yra ir humanitarinis aspektas. Jei paklausysime daugiau Leiboristų partijos atstovų ir lyderių, jie kaltina D. Cameroną, kad jis žiūri į viską per saugumo perspektyvą, ir skatina daugiau žiūrėti per humanitarinę perspektyvą, kad tie žmonės iš tiesų atvyksta iš šalių, kur yra daug problemų, kur vyksta karas, ir tie žmonės tiesiog bando sau sukurti geresnį gyvenimą.

Kaip žinia, Prancūzų politikai kaltina Angliją noru viską perduoti prancūzams. Prancūzai aiškina, kad siena yra juk ne Kalė mieste. Reikėtų ne prancūzams stabdyti tuos migrantus, o iš esmės britai turėtų Doverio mieste (tai yra uostas, kuris yra pirmas artimiausias taškas) tvarkytis su migrantais. Akivaizdu, kad tai yra labai tiesiogiai susiję su laisvo žmonių judėjimo problema. Kadangi Didžioji Britanija nedalyvauja Šengeno zonoje, tas kamštis ten ir susikuria“, – kalba A. Lašas.

Kiek migrantų išties pavyksta persikelti per Lamanšą ir patekti į Didžiąją Britaniją, neaišku. Skaičiuojama, kad iki šio kovo, per metus, prieglobsčio paprašė 25 tūkst. pabėgėlių. Kiek jų Angliją pasiekė būtent per Doverio uostą, – nežinia, kaip ir kiek tokių emigrantų šalyje gyvena nelegaliai. A. Lašo teigimu, griežtesnė ir kartais neigiama premjero D. Camerono politika šalyje sukėlė trintį tarp prieglobsčio prašančiųjų ir vietinių gyventojų.

„Ta trintis jaučiasi, ji yra paaštrėjusi. Mes matome iš, pavyzdžiui, dabartinės vyriausybės retorikos – bandoma imtis griežtesnių veiksmų. Dabar buvo nuspręsta, kad namų savininkai, kurie nuomoja žmonėms butus, turės nutraukti nuomos sutartį su tais žmonėmis, kuriems baigsis leidimas gyventi šalyje. Taip pat yra dedamos papildomos baudos tiems, kurių transporte atrandami nelegalūs migrantai. D. Cameronas minėjo, kad imsis griežtesnių veiksmų prieš jau šalyje esančius nelegalius migrantus, kurių priskaičiuojama maždaug nuo 500 tūkst. iki 800 tūkst., o šiuo metu policija vidutiniškai nelegalių migrantų pagauna apie 40 į dieną“, – sako A. Lašas.

Viena kitai kritiką žeriančios Prancūzija ir Anglija mėgina vienytis ir problemą spręsti kartu. Neseniai paskelbtame bendrame pareiškime Paryžius ir Londonas teigia, kad sureguliuoti migrantų problemą Kalė – jų prioritetas.

Danijos valdžia užsimojo šalį padaryti kuo nepatrauklesnę pabėgėliams

Ilgą laiką pagal pabėgėlių skaičių pirmavo Skandinavijos šalys. Tačiau pastebima, kad dideles bendruomenes sudarantys pabėgėliai dažnai renkasi būti kartu, todėl sudėtingėja integracijos procesai, kartu didėja aplinkinių nepakantumas. Būtent toks nerimas padidino dešiniųjų politikų populiarumą Danijoje. Čia neseniai išrinkta Liberalų ir Danijos nacionalistų partijos koalicija, už kurią balsavo būtent atokesnėse vietovėse gyvenantys ir pabėgėlių antplūdžio bijantys žmonės, paskelbė naują strategiją – šalį padaryti kuo nepatrauklesnę pabėgėliams.

„Jie visada labai garsiai pasireikšdavo prieš pabėgėlius, prieš visus užsieniečius ir gana dažnai buvo pašiepiami, nes žiniasklaidoje dažnai išsišokdavo kvailokais pasisakymais, – pasakoja LRT RADIJO bendradarbė Danijoje Aistė Hoffbeck. – Dažniausiai didžioji dalis danų tiesiog pirštą prie smilkinio pasukioja, kad ta partija truputį peržengia visas ribas, visi jų pasisakymai prieštarauja konstitucijai, todėl į juos nereikia žiūrėti rimtai. Tačiau paskutiniuose rinkimuose į parlamentą birželio mėnesį, jie surinko didžiąją dalį balsų. Juokas juokais, bet šiuo metu valdžia pradėjo griežtinti pabėgėlių priėmimo tvarką.“

Naujoji Danijos valdžia, pasak A. Hoffbeck, paskelbė, kad pabėgėliams bus mažinamos išmokos ir trumpinamas laikas, per kurį jie turi būti Danijoje. Tai, pasak pašnekovės, reiškia, kad jų bylos bus neišnagrinėtos iki galo. Be to, naujai paskirta integracijos ministrė Inger Stojberg pareiškė, kad užsienio laikraščiuose pirks reklaminį plotą ir aiškins, jog į Daniją pabėgėliams nėra ko važiuoti.

„Šios iniciatyvos yra labai kritikuojamos. Žiniasklaidoje dabar yra labai daug mūšių tarp tų, kurie sako, kad Danijos sienas reikia uždaryta ir Danija – danams, ir tarp tų, kurie sako, kad jūs nesuprantate, apie ką kalbate, – Danijai reikia šviežio kraujo, jaunų, išsilavinusių žmonių, nes Danijos visuomenė sensta, jiems trūksta naujų idėjų, o pabėgėliai ir kiti imigrantai kaip tik galėtų šią problemą išspręsti“, – sako A. Hoffbeck.

Duomenys rodo, kad per paskutinius kelerius metus Danijoje prieglobsčio prašančiųjų skaičius išaugo kone tris kartus, praėjusiais metais jų suskaičiuota 10 tūkst.

Vengrija nuo pabėgėlių tveriasi siena

Danijos kaimynė Vokietija neseniai pažėrė kritikos Baltijos šalims ir kitoms Rytų Europos valstybėms, esą nenorinčioms dalytis atsakomybe su visa Europos Sąjunga (ES) dėl užplūdusių pabėgėlių. Tai pavadinta priešiškumu kitokiems. Štai Slovakija derybose dėl pabėgėlių kvotų pareiškė norinti priimti tik krikščionių iš Sirijos. O apklausos Lenkijoje rodo, kad maždaug 70 proc. gyventojų pasisako prieš pabėgėlių iš Afrikos ir Vidurinių Rytų priėmimą. Tačiau bene daugiausiai Vakarų kritikos gavo Vengrija, kuri kovoti su nelegalių migrantų srautu nusprendė, statydama sieną.

Anot LRT RADIJO bendradarbės Vengrijoje Vijos Pakalkaitės, šiemet Vengrija patiria precedento neturinčią imigracijos bangą per sieną su Serbija. „Pernai metais į Vengriją atvyko apie 40 tūkst. pabėgėlių, šiemet – skaičius jau peržengė 100 tūkst. Prognozuojama, kad gali būti 200 tūkst. ar 300 tūkst. per metus. Budapešte ir kitur jau matosi plika akimi, kad vyksta humanitarinė krizė. Problema egzistuoja, ir Vengrijos vyriausybė, sakyčiau, labai vengrišku būdu nutarė su ja dorotis. Vyriausybė nusprendė statyti sieną su Serbija“, – dėsto pašnekovė.

Jos žiniomis, 175 km siena jau pradėta statyti atskirose vietose, ten, kur daugiausia migrantų neva kerta sieną. Ją žadėta statyti 4 m aukščio. „Siena – iš vielų. [...] Gana ironiška, bet medžiagą jai gamina kaliniai Vengrijoje, o stato ją kariuomenė. Ta siena yra simboliška visomis įmanomomis prasmėmis. Vengrijos vyriausybė labai kritikuojama Vakarų dėl to, kad bando atkurti geležinę uždangą Europoje“, – teigia V. Pakalkaitė.

Įvairių šaltinių teigimu, siena turėtų būti pastatyta iki mėnesio pabaigos. Tiesa, priešiška valdžios retorika pabėgėlių atžvilgiu, atrodo, skatina visiškai kitokią visuomenės reakciją, nei norėtų valdantieji.

„Vis daugiau vengrų labai aktyviai jungiasi į formalias ar neformalias asociacijas, nevyriausybines organizacijas arba tiesiog spontaniškai savaime imasi padėti pabėgėliams. Vienas iš pavyzdžių – vienas iš didesnių pietinių miestų Segedas, esantis šalia Serbijos ir Rumunijos sienų, sulaukia daugiausiai pabėgėlių, nusėdančių Segedo traukinių stotyje. [...] Penki draugai, eidami per miestą, pastebėjo, kad naktį traukinių stotis užrakinama ir pabėgėliai turi būti lauke, yra šalta, jie neturi, ko valgyti, ir apskritai yra paliekami likimo valiai. Jie ėmėsi kurti judėjimą.  Šiuo metu šiam judėjimui priklauso apie 2,5 tūkst. savanorių“, – pasakoja LRT RADIJO bendradarbė.  

100 ar 200 šių savanorių, pasak V. Pakalkaitės, pasikeisdami kiaurą parą budi traukinių stotyje ir pasitinka atvykstančius pabėgėlius, padeda jiems pildyti teisinius dokumentus, bendradarbiauja su medicinos studentais, kurie iš karto apžiūri pabėgėlių žaizdas. „Tai, ką vengrai dabar daro nevyriausybinėse organizacijose, aktyvistai ir savanoriai, rodo, kad visuomenė nėra abejinga. Ji jungiasi į vis platesnes gretas, kad iš karto jiems kažkaip padėtų“, – sako V. Pakalkaitė. 

Tačiau Vengrija nėra pagrindinis daugelio pabėgėlių tikslas. Savanorių teigimu, didelė dalis pasienyje sutiktų imigrantų tiesiai šviesiai klausia, į kurią pusę jiems eiti norint pasiekti Vokietiją, Prancūziją ar Skandinavijos šalis.

Su didžiuliais pabėgėlių srautais susiduria ir pietinė Europa – Viduržemio regionas. Europa bando spręsti  problemą ir sutaria dalį pabėgėlių, daugiausiai esančių Graikijoje ir Italijoje, paskirstyti visoms ES šalims. Tačiau vis dar neaišku, ką Prancūzijai daryti su Kalė gyvenančiais migrantais ir vis didėjančiu jų skaičiumi. Taip pat neišspręstas ir į Vengriją plūstančių pabėgėlių klausimas ar kokia žmonių, gyvenančių kitose šalyse, perpildytose pabėgėlių stovyklose, ateitis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...