captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Važgauskaitė: nemanykite, kad Afrika – tik juodas ir skurdus žemynas

Afrikos žemynas – etikečių rinkinys. Mes, vakarų visuomenė, esame pratę ją matyti kaip vienetą, nors tai –  54 skirtingos valstybės. Taip sako viena iš tyrimų bei konsultacijų centro „AfriKo“ įkūrėjų, Kopenhagos universiteto Afrikos studijų centro magistrė Jūratė Važgauskaitė. Moters teigimu, Afrikoje tikrai yra labai skurdžių valstybių, tačiau kai kuriose jų gyvenimas – toks pats, kaip pas mus.
 
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Afrikos žemynas – etikečių rinkinys. Mes, vakarų visuomenė, esame pratę ją matyti kaip vienetą, nors tai –  54 skirtingos valstybės. Taip sako viena iš tyrimų bei konsultacijų centro „AfriKo“ įkūrėjų, Kopenhagos universiteto Afrikos studijų centro magistrė Jūratė Važgauskaitė. Moters teigimu, Afrikoje tikrai yra labai skurdžių valstybių, tačiau kai kuriose jų gyvenimas – toks pats, kaip pas mus.

Afrika praėjusią savaitę buvo viso pasaulio dėmesio centre – JAV prezidentas Barackas Obama lankėsi žemyne. Jis Afriką pavadino vienu labiausiai besivystančių žemynų. Su tuo sutinka ir J. Vežauskaitė. „Normalu, kad Afrika yra besivystanti. Kai kurios šalys jau yra išsivysčiusios. Afrikoje – 54 šalys ir visos jos labai skirtingos“, – sako ji. 

Xinhua/Sipa USA nuotr.

Pašnekovė primena, kad tai nebuvo pirmas B. Obamos vizitas į Afriką: prieš tai jis porą kartų lankėsi Pietų Afrikoje, Tanzanijoje. „Tai buvo pirmas kartas Kenijoje. Su šia šalimi JAV prezidentą sieja giminystės ryšiai. Jo tėvas yra iš Kenijos. Kenija šio vizito labai laukė“, – pasakoja J. Važgauskaitė. 

Visai neseniai savaitraštis „The Economist“ Afriką pavadino beviltišku kontinentu, tačiau, Afrikos studijų magistrės žodžiais, kuo labiau domiesi, tuo labiau supranti, kad tai nėra tiesa.

„Afrikos žemynas yra etikečių rinkinys. Visų pirma mes, vakarų visuomenė, esame pratę ją matyti kaip vienetą, nors tai –  54 skirtingos valstybės. Dažniausiai žiniasklaidoje matome badus, karus, mažus vaikus išsipūtusiais pilveliais, „Al-Shabab“ , „Boko Haram“ ir visus kitus blogus žmones. Natūraliai iš to kyla etiketė, kad ten nėra ir nebus nieko gero, valdžia nesusitvarko, visuomenė nespaudžia valdžios“, – dėsto moteris. 

Reuters/Scanpix nuotr. 

Kinai – pirmieji atkreipę dėmesį į Afriką

Pastebimos didelės Kinijos investicijos šiame žemyne, tačiau, pasak J. Važgauskaitės, tai – labai dviprasmiškas dalykas. „Kinai išties ten nemažai investuoja, bet jie labai daug iš ten ir pasiima. Kinai susitaria, kad nuties kelią į Demokratinę Kongo Respubliką. Jie nutiesia kelią ir išvažiuoja. Niekas nežino, kaip tuo keliu rūpintis. Po 15 metų nėra nei kelio, nei pinigų, nei to, ką jie pasiėmė už tą kelią“, – pasakoja viena iš tyrimų bei konsultacijų centro „AfriKo“ įkūrėjų.

Dažniausiai kinai kaip atlygį ima grynas žaliavas, naftą, deimantus arba tiesiog žemę, kurios Afrikoje turi labai daug. „Jeigu kinai išsinuomoja arba nuperka gabalą žemės (tas gabalas kartais gali būti pusė valstybės), jie neduoda darbo vietiniams: atsiveža savo darbininkus, savo įrankius. Jie kažką augina, dažniausiai tai būna augalai, kurie naudojami biokurui, ir viską išsivežą. Apie tai B. Obama ir kalbėjo savo kalboje“, – aiškina J. Važgauskaitė.

Xinhua/Sipa USA nuotr. 

JAV bando atsverti kinų įtaką Afrikoje, tačiau, pasak pašnekovės, nebuvo ir nėra taip, kad JAV nebūtų matoma Afrikoje. „Humanitarinė JAV pagalba yra tikrai didelė, saugumo srityje jie užsiėmę svarbias pozicijas. JAV tikrai yra ten, kur nori būti, – Nigerijoje, Liberijoje“, – įsitikinusi moteris.

JAV, kaip ir Kinija, bando žengti verslo kryptimi, bet daro tai kitaip. „Kinai puikiai bendrauja ir ne tik su demokratinių valstybių vadovais. Jie neužduoda papildomų klausimų, nereikalauja demokratijos, žmogaus teisių ir visų kitų dalykų, kurių reikalauja Europos Sąjungos (ES) valstybės ar JAV už tam tikrą paramą arba investicijas“, – kalba Kopenhagos universiteto Afrikos studijų centro magistrė.

Jos teigimu, kinai nieko neprašo, jie tiesiog duoda, pasirašo sutartis ir paprasčiau bendrauja, o kai kurių valstybių vadovams tai patinka. „Dažnai reikalus Afrikoje kinai tvarko tyliai, arba tos žinios mūsų nepasiekia. Dažnai tai būna korupciniai sandėriai“, – tikina moteris.

Moteris eina pro kinų statybos aikštelę Lubange. 

Tačiau didžiausia kinų įtaka, J. Važgauskaitės manymu, juntama ne per projektus. Ją daro Afrikoje įsikūrę, verslus pradėję kinai, kurie gražiai bendrauja su vietiniais.

2015 – rinkimų metai Afrikoje

Pašnekovės teigimu, 2015 – rinkimų metai Afrikoje, jie vyko ir vis dar vyksta. „Labiausiai įstrigo rinkimai Burundyje. Apie tai B. Obama užsiminė ir savo kalboje: jis nesupranta, kodėl lyderiai nori eiti trečią, ketvirtą kadenciją, kodėl sako, kad „be manęs valstybė žlugs“. Tai sakydamas jis turėjo galvoje Zimbabvės lyderį ir Burundžio lyderį, kuris nori užimti postą trečią kartą“, – kalba J. Važgauskaitė.

Moteris pasakoja, kad Burundyje žmonės sukilo, išėjo į gatves, buvo daug susidūrimų, politinių žmogžudysčių. „Iš šono buvo galima suprasti, kad tai – kažkoks eilinis žmonių Afrikoje sukilimas, tačiau pasižiūrėjus giliau buvo galima pamatyti demokratinės visuomenės užuomazgų: žmonės iš tikrųjų nesutiko su tuo, ką jiems siūlo ir išėjo į gatves, protestavo, ir tai nebuvo etniniu pagrindu ar kitais dalykais“, – įsitikinusi pašnekovė. Jos manymu, dažniausiai visus konfliktus lengviausia nurašyti gentims, bet iš tikrųjų tai buvo paprastesni dalykai – žmonės pilietiškai sąmoningėja, jie nori naujo prezidento, nori rinktis ir turėti tokią teisę.

Prezidentas Goodluck Jonathanas. Reuters/Scanpix nuotr. 

Nigerijoje pavasarį taip pat vyko rinkimai. Formaliai jie buvo atidėti dėl saugumo situacijos, tačiau J. Važgauskaitė sako, kad iš tikrųjų tai vyko dėl to, kad prezidentas Goodluck Jonathanas, atidėdamas rinkimus, bandė laimėti laiko sau.

„Ir tokiu būdu bandė įrodyti savo tautai ir savo kraštui, kad jis gali valdyti, kad galbūt dar kažkaip išsisuks iš šitos situacijos ir galbūt jį išrinks. Nigeriečiai, matydami savo prezidento negebėjimą dorotis su situacija (prisiminkime „Boko Haram“ pagrobtas mergaites, visą šiaurę valdo „Boko Haram“, kuri yra nepavaldi centrinei vyriausybei), netikėjo, kad prezidentas gali kažką padaryti, ir jau matėsi, kad jo konkurentas laimės“, – sako pašnekovė.

Ar Afrikoje saugu?

Saugumas Afrikoje priklauso nuo valstybės, apie kurią kalbama. Nesaugu yra Liberijoje, Centrinėje Afrikos Respublikoje, Pietų Sudane, tam tikrose Kongo Demokratinės Respublikos vietose. Ugandoje, Ruandoje teroristinių grupuočių nėra.

„Burundžio prezidentas, bandydamas likti valdžioje, paskelbė, kad, jei jį išstums iš posto, į Burundį ateis „Al-Shabab“. Juokinga, net „Al-Shabab“ atstovas spaudai sakė, kad mes nesvarstėm tokios galimybės, nes Burundis yra labai toli, bet, jei jūs apie tai jau užsiminėte...“ – pasakoja J. Važgauskaitė.

Esama vietų, kuriose itin nesaugu, pvz., Somalis. Tačiau yra ir vietų, kur teroristinių grupuočių nėra, tačiau vietiniai politikai jomis bando pasinaudoti, prisidengti, gauti paramos, išgąsdinti žmonės, ilgiau likti poste.

Iš „Boko Haram“ stovyklos išgelbėti žmonės. Reuters/Scanpix nuotr. 

Realios atsvaros teroristinės grupuotėms šiuo metu nėra. „Jei kalbėtume apie Nigeriją, valstybė stengiasi su tuo kovoti, ne visada pavyksta. Kartais nepavyksta dėl to, kad trūksta ginklų ar motyvacijos kariams, generolams. Nigeriečiai prašė pagalbos iš JAV, bet pagalbos jie prašo ne kariais, o ginklais ar patarimais. Trapi situacija, niekas nenori karių savo valstybėje“, – mano moteris.

 „Al-Shabab“ ir „Boko Haram“ nusprendė, kad būtų naudinga susisieti su Islamo valstybė. „Nigerijos armija pradėjo spausti „Boko Haram“, ir jie pradėjo ieškoti sąjungininkų Sacharos dykumoje, kur yra tam tikros „Al- Qaeda“ grupelės“, – teigia moteris.

Pasak pašnekoves, galvojant apie Afriką, nereikia vadovautis stereotipais, kad tai – tik juodas, skurdus žemynas. „Yra šalių Afrikoje, kur tikrai labai skurdu, bet yra tokių šalių, kaip Kenija, Nigerija, Uganda, kur viskas gerai ir vidurinė klasė – labai stipri. Jie tokie patys, kaip mes, naudojasi „Twitteriu“, „Facebooku“, kaip ir mes“, – įsitikinusi J. Važgauskaitė.

Nigerijos armija. Reuters/Scanpix nuotr. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close