captcha

Jūsų klausimas priimtas

Buvęs Rusijos ministras: paslėpta Kremliaus žinia

Buvęs Rusijos užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas „The New York Times“ publikuotame straipsnyje svarsto apie tai, kad Rusijos laukia neišvengiamas režimo pasikeitimas, tačiau Vakarams derėtų ne laukti to, o veikti jau dabar.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Buvęs Rusijos užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas „The New York Times“ publikuotame straipsnyje svarsto apie tai, kad Rusijos laukia neišvengiamas režimo pasikeitimas, tačiau Vakarams derėtų ne laukti to, o veikti jau dabar.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsakydamas į klausimą dėl Rusijos intervencijos į Ukrainą, kuris jam buvo užduotas Sankt Peterburge vykusiame tarptautiniame ekonomikos forume, išreiškė griežtą poziciją dėl JAV ir Europos. „Jie mus privedė prie ribos, kurios peržengti mes negalime“, – patikino jis, rašo openrussia.org.

Tai buvo daugiau nei tiesiog politinis atsakomybės perkėlimo žaidimas. Šis V. Putino atsakymas atskleidė tiek suderintą antivakarietišką poziciją, pagal kurią Vakarai pateikiami kaip priešas, tiek ir balansavimo ties karo riba politiką. Paslėptos žinutės esmė – Kremliui nepatinka Vakarų veiksmai, galintys privesti Rusiją prie kritinio atsakymo, galimai net ir branduolinio.

Balandžio mėnesį Harvardo universiteto Belferio tarptautinių santykių centro direktorius Grahamas Allisonas ir Nacionalinių interesų centro prezidentas Dmitrijus Simesas įspėjo dėl augančio branduolinio karo pavojaus.

Jie pateikė nevienareikšmišką šio kilusio pavojaus paaiškinimą. „1991 m., kai griuvo Sovietų Sąjunga, Rusija buvo parklupdyta, tačiau nuo tada, kai 1999 m. į valdžią atėjo Vladimiras Putinas, jis siekė, kad Rusija ir vėl pasijaustų galinga jėga“, – rašė jie.

Šios dvi Kremliaus naratyvo kryptys – atkūrimas iš vienos pusės ir apsuptis iš kitos – buvo sukurtos tam, kad būtų galima kreiptis į rusų tautą ir pasiteisinti dėl 15 autoritarinio valdymo metų. Vis dėlto abi šios kryptys kelia įtarimų.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje rusai sukilo prieš sovietinį autoritarizmą. Pirmas ir paskutinis teisėtai išrinktas Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas gavo mandatą vykdyti nacionalinių interesų kursą, kurio esmė – mėginimas pasivyti išsivysčiusius ir demokratiškus Vakarus.

Šiuo metu Ukrainoje susiklosčiusi situacija po įvykusio tautos sukilimo prieš korumpuotą ir autoritarinį režimą primena tuometinę Rusiją. Nepriklausomai nuo to, koks skausmingas buvo kelias į laisvę, būtų buvę keista teigti, kad šiuo keliu einantys žmonės yra parklupdyti.

Ar Amerika buvo parklupdyta karaliaus Jurgio III valdymo laikais, kai atsidūrė ant nepriklausomybės karo slenksčio? Deja, nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio Rusijoje oligarchinė biurokratija monopolizavo naftos ir dujų eksportą, o gautą pelną leido prabangiam gyvenimui ir nekilnojamajam turtui Vakaruose įsigyti. Didžioji šalies dauguma atsidūrė valstybinio saugumo ir propagandos aparato, veikusio ant KGB pamatų, pančiuose.

Sunkiai sirgęs B. Jelcinas neužkirto šiam regresui kelio, bet V. Putinas ėmėsi jam vadovauti. 10 metų augusi naftos kaina užtikrino spartų augimą ir suteikė galimybę nuslėpti akivaizdžius režimo trūkumus.

Iš tikrųjų Rusijos valstybė tiesiog nedera su reformomis, būtinomis stabiliam ekonomikos vystymuisi, nes tai reikštų liberalizaciją ir konkurencingumą. Kai auksinis lietus iš dolerių už naftą baigėsi, realybė ir vėl tapo akivaizdi.

Šiandien tauta iš tiesų yra parklupdyta prieš lyderį, kurio pakeisti negalima, ir yra tapusi kaprizingos naftos kainos ir nepasotinamo gynybos ir pramonės sektorių įkaite.

Brolžudiškas karas Ukrainoje, Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo įžūlumas, atkurta izoliacija nuo Vakarų ir Kremliaus priklausomybė nuo Kinijos kaip paskutinės galimos investuotojos smogia per nacionalinį pasididžiavimą ir saugumą. Tame pačiame forume V. Putinas kalbėjo apie paskutinę gynybos ribą, o jo bičiulis, buvęs Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas pasiūlė perkelti prezidento rinkimus tam, kad būtų įvykdytos itin reikšmingos ekonominės reformos.

Šis valdančiojo elito balsas – tai tik jos viduje verdančių nesutarimų aidas. Anksčiau ar vėliau ekonominiai sunkumai pažadins ir tautą. Vien šiais metais realiosios rusų pajamos sumažėjo 3 proc. (6,4 proc. per metus).

Balandžio mėnesio eksportas, gyvybiškai svarbus siekiant gauti pakankamą užsienio valiutos kiekį, per pastaruosius 12 mėn. buvo sumažėjęs 33,9 proc., importas – 40,8 proc. Prognozės itin prastos.

 Kaip ir jų sovietiniai pirmtakai, Kremliaus veikėjai mato demokratiškų Vakarų, ypač JAV keliamą pavojų. Užuot pasakoję komunistiniu stiliumi apie savo viršenybę, daugelis supranta, kad ilgalaikėje perspektyvoje režimas nebus konkurencingas. Vis dėlto oligarchai laikosi įsikibę valdžios tiek ilgai, kiek tik gali, naudoja įbauginimą ir dezinformavimą, mėgina neįsileisti Vakarų normų, pradedant žmogaus teisėmis ir baigiant skaidriu verslu bei tarptautine teise.

JAV viceprezidentas Joe Bidenas teisingai pastebėjo, kad konfliktas Ukrainoje – tai testas Vakarams. Jei Vakarai šio testo neišlaikys, iš esmės bus toliau stimuliuojama agresija tiek Ukrainoje, tiek ir kitose šalyse.

Lėta ir nepakankamai aktyvi Kijevo ir Vakarų reakcija į Rusijos įvykdytą Krymo užėmimą prisidėjo prie įvykdytos intervencijos Rytų Ukrainoje. Šių metų kovą Julia Ioffe iš „The Washington Post“ rašė, kad dabartinėje Rusijos politinėje kultūroje parodęs silpnumą tampi grobiu. Situacija gali netgi virsti branduoliniu šantažu – tokių užuominų yra jau ir dabar.

Ekonominės sankcijos pasiekė savo tikslą ir parodė režimo neefektyvumą. Vakarų ryžtingumas ginant Ukrainos suverenumą ir atkuriant šios šalies teritorinį vientisumą – tai būtina sąlyga ne tik tam, kad būtų suvaldyti agresyvūs Kremliaus impulsai, tačiau taip pat ir tam, kad Rusija būtų įtraukta į konstruktyvų daugybės klausimų aptarimą. Tai gali būti pritaikyta ginklų kontrolės ir pasitikėjimo savimi stiprinimui, siekiant sumažinti karo riziką.

Savaime suprantama, bet kokios derybos turi prasidėti nuo branduolinių pavojų kaip kontrproduktyvių priemonių pozicijos išdėstymo. Režimo pasikeitimas Rusijoje yra neišvengiamas. Gali būti, kad jis jau keičiasi.

Vis dėlto Vakarams nederėtų laukti to ir juo labiau paversti šią idėją savo vykdomos politikos tikslu. Rusų tauta ir vėl keliasi ant kojų, tačiau patvarios demokratijos ir stabilios ekonomikos kelias nebus lengvas. Vakarai turi būti pasirengę Rusijai padėti. Šiuo metu Vakarų demokratijos atstovai tiek dėl Rusijos, tiek ir dėl savęs pačių turėtų įrodyti, kad jie gins savo vertybes ir tarptautinę teisę.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...