captcha

Jūsų klausimas priimtas

Černobylyje apsilankęs keliautojas: radiacija – mažiausia bėda

Radiacija – mažiausias pavojus, lankantis Černobylio zonoje, tikina joje neseniai buvęs keliautojas, publicistas Šarūnas Jasiukevičius. Anot jo, radiacija kai kuriose zonos vietose – mažesnė nei Vilniuje ar Kaune, o daug labiau reikia saugotis žvėrių ir žmonių.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Radiacija – mažiausias pavojus, lankantis Černobylio zonoje, tikina joje neseniai buvęs keliautojas, publicistas Šarūnas Jasiukevičius. Anot jo, radiacija kai kuriose zonos vietose – mažesnė nei Vilniuje ar Kaune, o daug labiau reikia saugotis žvėrių ir žmonių.

„Vieni [nusikaltėliai – LRT.lt] toje zonoje slepiasi nuo teisingumo, kiti – elementarūs metalo vagys. Kadangi artimiausia civilizacija yra už daug kilometrų, ten galioja toks įstatymas – pas ką yra nupjautavamzdis ginklas, tas ir yra įstatymas. Todėl bet kokio kontakto su žmonėmis turėjome vengti“, – LRT RADIJO laidoje „60 minučių“ pasakoja Š. Jasiukevičius.

– Kodėl nusprendėte tai daryti – vykti tyrinėti Černobylio katastrofos vietos?

– Tiesiog tai buvo vieta, kurioje dar nebuvau lankęsis. Mano laisvalaikio forma – lankyti vietas, kuriose žmonės vengia būti. Kai kurios kelionės – ekstremalios: apleisti objektai, slapti kariniai objektai ir pan. Kadangi į Černobylio zona atitinka visus mano interesus, šią vasarą buvo pasirinkta kelionė į Černobylio zoną.

– Ar sunku ten patekti? Ar tai – legalu?

– Tai galima padaryti legaliai – organizuojamos ekskursijos, bet jų metu viskas labai ribojama, todėl rinkausi ten patekti nelegaliai. Tai padaryti sunku, nes, pagal oficialią statistiką, 80 proc. visų nelegalių žygių baigiasi milicijoje. Gana sudėtinga ir patekti, ir, esant viduje, neįkliūti milicijai.

– Jeigu tai – nelegalu, vadinasi, rizikuojate savo sveikata, gyvybe? Juk ne veltui tai yra nelegalu.

– Be abejo. Šiam žygiui reikalingas ypatingas pasiruošimas. Kadangi panašiose vietose lankausi jau daugelį metų, turiu žygių pėsčiomis ir įvairių kelionių patirties, kelionei ruošiausi maždaug šešis mėnesius, kad ji būtų saugi. Net ir taip pasiruošus, pasitaikė situacijų, kurios buvo sunkiai kontroliuojamos, bet viskas baigėsi sėkmingai.

Teritorija saugoma tiesiog dėl to, kad ten neitų egzotikos mėgėjai, kurie neturi pasiruošimo, supratimo, kaip elgtis laukinėje gamtoje. Saugoma tam, kad jie elementariai ten nenumirtų. Tokiam žygiui – įveikti 50 km pėsčiomis, gyvenant autonomiškai, neturint ryšio su civilizacija – reikia pasiruošti.

– Ar neturėsite problemų dėl to, kad dabar prisipažinote, jog ten keliavote nelegaliai?

– Tai – ne Lietuvos Respublikos įstatymų jurisdikcijoje. Tai – Ukrainos įstatymai ir tai – smulkus administracinis pažeidimas. Bauda – truputį mažesnė nei ta, kuri skiriama draudžiamoje vietoje perėjus gatvę.

– Ar tai, ką išvydote, skyrėsi nuo įsivaizdavimo, turėto, kai planavote kelionę?

– Įsivaizdavimas yra kelių rūšių. Populiarusis įsivaizdavimas būdingas daugumai žmonių. Mano įsivaizdavimas taip pat buvo toks, kai pirmą kartą išgirdau apie Černobylio zoną. Sužinojęs pradėjau gilintis ir domėtis. Situacija iš dalies yra panaši, iš dalies skiriasi. Žinoma, visi tikisi pamatyti zombių, mutantų, gamtos anomalijų. To nėra. Ten tiesiog yra postapokaliptinis pasaulis. Ten apsilankius galima įsivaizduoti, turėti supratimą, kaip atrodys Žemė, mūsų planeta, po branduolinio karo, kai visa žmonija susinaikins.

– Tikėkimės, kad taip nenutiks.

– (Juokiasi) tikiuosi, kad taip nebus.

– Kaip saugojotės nuo radiacijos, kuri viršija leistinas normas? Ar kaip nors fiziškai ją jautėte?

– Fiziškai to pajausti neįmanoma. Radiaciją fiksuoja tik prietaisai, kuriuos mūsų grupė, be abejo, turėjo. Jais vadovavomės. Radiacija zonoje, galima sakyti, yra vienas mažiausių pavojų, nes jį galima numatyti, galima pasiruošti ir jo išvengti. Yra parengti radiacijos pasklidimo žemėlapiai, schemos, vaizduojančios, kur radioaktyviomis medžiagomis buvo užteršta daugiau, kur – mažiau. Tiesiog tų vietų reikia vengti.

Jeigu maršrutas vis dėlto eidavo per radioaktyvią vietą, prietaisuose visada matydavome, koks fiksuojamas radiacinis fonas. Pavojingas vietas visada stengėmės pereiti kuo greičiau. Stengėmės jokiu būdu nenakvoti tokiose vietose. Pačioje Černobylio zonos teritorijoje yra ir absoliučiai saugių vietų, kur radiacinis fonas netgi mažesnis, negu įprasta Lietuvoje. Pavyzdžiui, Kaune, Vilniuje, miestuose yra 0,12 mikrosivertų per valandą. Kai kur butuose – 0,15 mikrosivertų per valandą. Ten mes nakvojome vietose, kur buvo 0,08 mikrosivertų per valandą. Tai – absoliučiai saugu.

– Kaip suprantu, kai kuriuose objektuose, kur lankėtės, buvo ir 1900 mikrosivertų per valandą?

– Taip, buvome viename objekte, kuris – labiausiai užterštas visoje Černobylio zonoje ir vienas labiausiai užterštų objektų visame pasaulyje. Tai – Pripetės ligoninės rūsys, kuriame vis dar yra palikti branduolinės elektrinės gesinimo operacijoje dalyvavusių ugniagesių drabužiai. Radiacinis fonas šiame rūsyje iš tiesų yra labai aukštas, bet ėjome pasiruošę – su respiratoriais, užsidengę, kad iš ten neišneštume radioaktyvių dulkių. Be to, ten buvome labai trumpą laiką – tiek, kiek galima, kad nebūtų nepakenkta sveikatai.

– Esate radiofilas?

– Ne, [...] radiofilai – žmonės, kurie sąmoningai eina į radioaktyvias vietas ir ten būna. Aš tokiai kategorijai nepriklausau stengiuosi, to išvengti. Mūsų visą grupę (kelionę pradėjome šešiese, o baigėme penkiese, nes vienas žmogus nesugebėjo įveikti viso maršruto) sudaro radiofobai – stengiamės, kaip įmanoma, išvengti radiacijos.

– Žmogus, kuris neįveikė maršruto, to nepadarė, nes tai sunku fiziškai, psichologai ar tai visai nesusiję?

– Abu šie aspektai susideda. Tokiai kelionei reikia psichologiškai pasiruošti įveikti didelius maršrutus. Jeigu žmogus nepasiruošė psichologiškai, jis netaupo jėgų, neplanuoja savo resursų. Be abejo, taip pat nebuvo fizinio pasirengimo. Mūsų pirmoji maršruto dalis buvo gana sudėtinga – reikėjo įveikti 14 km, einant per mišką naktį. Be to, ant nugaros nešėmės visą mantą – maždaug 20 kg sveriančią kuprinę. Žmogus tiesiog pavargo. Jis ėjo, vis atsilikinėjo nuo grupės ir galiausiai pasakė – viskas, aš jums trukdau, esu kliūtis jums pasiekti tikslą, todėl lauksiu ant patrulių kelio, kol mane paims važiuojantis milicijos automobilis.

– Jis tuomet susimokėjo baudą už nelegalų buvimą Černobylio zonoje?

– Taip. Su bauda yra susiję kiti aspektai – konfiskuojami su nusikaltimu susiję įrankiai. Jeigu yra įrankiai, su kuriais buvo nukirpta spygliuota viela, juos konfiskuoja. Po pusės valandos jis parašė SMS žinutę, kad jį jau paėmė ir jis buvo netoli milicijos nuovados.

– Teko slapstytis nuo vagių ir laukinių žvėrių. Ar galite papasakoti plačiau?

– Toje teritorijoje jau 30 metų uždrausta medžioklė. Šernų populiacija yra labai gausi ir su tuo susijusi vilkų populiacija. Be to, ten yra dirbtinai užveista prževalskio arklių, kurie – taip pat maistas vilkams, taigi vilkų ten yra tikrai daug. Einant naktį, tai iš vienos, tai iš kitos pusės galima išgirsti kaukiant vilką. Tai neturėtų stebinti.

Kadangi buvome didelė grupė žmonių, nebuvo tiesioginės akistatos su vilkais. Matėme visiškai šviežių pėdsakų, bet stengėmės išvengti tų vietų, kur jie galėtų medžioti. Šernai iš esmės nėra pavojingi, nebent tai yra patelė su jaunikliais. Matėme miške, kur yra šernų maitinimosi vietos – išknistos žemės, išrinkti grybai. Tas vietas tiesiog aplenkėme. Nėjome žvėrių takais, kad su jais nesusidurtume.

Kitas didelis pavojus – nusikaltėliai. Jų yra dvi kategorijos. Vieni toje zonoje slepiasi nuo teisingumo, kiti – elementarūs metalo vagys. Kadangi artimiausia civilizacija yra už daug kilometrų, ten galioja toks įstatymas – pas ką yra nupjautavamzdis ginklas, tas ir yra įstatymas. Todėl bet kokio kontakto su žmonėmis turėjome vengti.

Pačiame Pripetės mieste girdėjome, kad gamykloje buvo pjaustomas metalas, todėl turėjome tą vietą apeiti ir geriamą vandenį bandyti išgauti kitoje vietoje, kad neturėtume tiesioginio kontakto su tais žmonėmis, kurie suinteresuoti išsaugoti savo anonimiškumą. Kadangi ten įstatymai mūsų nesaugojo, nežinia, kuo kontaktas būtų pasibaigęs, todėl jo stengėmės išvengti.

– O iš kur gavote geriamo vandens?

– Zonoje yra keletas vietų, kur galima gauti švaraus geriamo vandens. Tai – susikaupę gruntiniai vandenys. Vandens atsargas pasipildėme tekančio vandens šaltiniuose. Per zoną teka upė. Tekančiame vandenyje visi radionuklidai jau senokai yra išplauti. Atiteka vis šviežio vandens, todėl jo gavome iš ten, nuolat pasipildydavome atsargas.

Per parą vis tiek reikia išgerti 2–2,5 l vandens, kad neištiktų dehidratacija. Panašų vandens kiekį ir nešėmės, nes nuo vieno vandens papildymo taško iki kito buvo vienos paros atstumas. Be abejo, vandenį filtravome su filtrais, specialiais aparatais pašalinome bakterijas, matavome su aparatais, kad vanduo nebūtų radioaktyvus. Ėmėmės visų saugumo priemonių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...