captcha

Jūsų klausimas priimtas

JAV viceprezidento patarėjas: Rusijos skaičiavimai tikrai pasikeitė

JAV viceprezidento Joe Bideno patarėjas Europos ir Rusijos klausimais Michaelis Carpenteris teigia, kad sprendimas rytinėse NATO valstybėse dislokuoti sunkiąją ginkluotę buvo priimtas atsižvelgus į objektyvius faktorius.
G. Dabašinskas (BFL) nuotr.
G. Dabašinskas (BFL) nuotr.

JAV viceprezidento Joe Bideno patarėjas Europos ir Rusijos klausimais Michaelis Carpenteris teigia, kad sprendimas rytinėse NATO valstybėse dislokuoti sunkiąją ginkluotę buvo priimtas atsižvelgus į objektyvius faktorius.

„Turint omenyje Rusijos agresiją kaimyninėje valstybėje, mes turime išmaniai dislokuoti pajėgas – tai yra taip, kad jos būtų paslankesnės ir mobilesnės nei anksčiau. JAV rotacinės pajėgos regione privalo gebėti judėti greitai ir lengvai, nuolat dalyvauti pratybose bei mokymuose Baltijos šalyse. Taigi tai pagrindinė priežastis, kodėl mes nusprendėme laikinai dislokuoti kovinius tankų brigados vienetus, taip pat kovines transporto priemones ir kitą karinę įrangą jūsų paminėtose šalyse Rytų Europoje“, – interviu DELFI teigė M. Carpenteris.

Tačiau JAV viceprezidento patarėjas priminė ir NATO Velso viršūnių susitikime išsakytą pažadą, kad visos NATO sąjungininkės turi pasiekti nustatyto lygmens gynybos finansavimą. Kaip žinia, Lietuva 2 proc. nuo BVP gynybos finansavimą tikisi pasiekti 2020 m.

– Po The New York Times publikacijos apie tai, kad Baltijos ir kitose Rytų Europos šalyse JAV ketina dislokuoti sunkiąją ginkluotę, Rusija suskubo pareikšti apie Vakarinio flango stiprinimą, kilo tikras žodžių karas, užsiminta apie regiono militarizavimą. Jūsų nuomone, ar į tai verta reaguoti rimtai? Kokias tai pasekmes tai gali turėti regionui?

– Mes tikrai nesiekiame militarizuoti regiono, tačiau JAV ir NATO partnerės iš tiesų yra prisiėmusios atsakomybę už Lietuvos, Latvijos, Estijos ar kitų sąjungininkių gynybą bei teritorinį integralumą. Vašingtono sutarties 5-asis straipsnis nedviprasmiškai sako, kad ginkluota ataka prieš vieną aljanso narę bus atremta visų partnerių. Turint omenyje Rusijos agresiją kaimyninėje valstybėje, mes turime išmaniai dislokuoti pajėgas – tai yra taip, kad jos būtų paslankesnės ir mobilesnės nei anksčiau.

JAV rotacinės pajėgos regione privalo gebėti judėti greitai ir lengvai, nuolat dalyvauti pratybose bei mokymuose Baltijos šalyse. Taigi tai pagrindinė priežastis, kodėl mes nusprendėme laikinai dislokuoti kovinius tankų brigados vienetus, taip pat kovines transporto priemones ir kitą karinę įrangą jūsų paminėtose šalyse Rytų Europoje. Tai apima tankus, pėstininkų kovos mašinas, artilerijos sistemas.

Kaip žinote, Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Bulgarija ir Rumunija sutiko priimti šią techniką, kuri judės regione, bus naudojama treniruotėms bei pratyboms.

Toks poreikis atsirado ir dėl NATO labai aukštos parengties pajėgų kūrimo: jos turi būti dislokuojamos labai greitai, todėl nuolatinis technikos dislokavimas sustiprins NATO greitojo reagavimo pajėgas apskritai. Mes visi norime matyti į iššūkius reaguoti gebantį aljansą, kuris, pavyzdžiui, sugebėtų atremti Rusijos ar kitų šalių organizuojamus kibernetinius antpuolius.

Visi įsipareigojimai – ar tai būtų labai aukštos parengties greitojo reagavimo pajėgos, ar bendradarbiavimas kibernetinio saugumo srityje, ar pratybos, kuriose mes dalyvaujame su partneriais – yra labai aiškiai nukreipti į Rusijos atgrasinimą, į pakankamos sąveikos su sąjungininkais užtikrinimą bei į pasirengimo reaguoti į iššūkius iš Rusijos ir kitur stiprinimą.

– Kaip manote, ar Rusijos atgrasymas šiuo metu yra pakankamas?

– Manau, kad atgrasymo politika bėgant metams buvo gana patikima ir tvirta, bet akivaizdžiai mes esame naujoje situacijoje, kai Rusija demonstruoja agresiją kaimynystėje. Todėl labai svarbu, kad JAV užimtų tokias tvirtas atgrasymo pozicijas, kiek tai įmanoma, todėl reikia žiūrėti, ką dar būtų galima padaryti. Manau, judame teisinga kryptimi.

– Kai kada sakoma, kad Rusijos agresija kyla iš silpnumo: esą jos galia smunka, ji negali su tuo susitaikyti, todėl griebiasi karinės jėgos. Kokia būtų jūsų nuomonė – ar tikrai Rusijos galia smunka ir būtent dėl to ji tampa agresyvi?

– Rusijos smukimo naratyvas reiškia, kad Rusijos agresija prieš kaimynus buvo vos ne iš anksto numatyta pasekmė, kad tai yra tiesiog neišvengiama dėl demografinių ar ekonominių tendencijų. Bet aš nesutinku su tuo, aš manau, kad Rusijos lyderiai turėjo pakankamai geras galimybes rinktis, kaip pasiekti šalies ekonominio konkurencingumo, kaip diversifikuoti ekonomiką, jog ji nebūtų tiek priklausoma nuo angliavandenilių, kokią vietą skirti pilietinei visuomenei, ar skatinti pliuralizmą ir konkurenciją politinėje sistemoje.

Kiekvienu šiuo klausimu Rusijos lyderiai darė konkrečius sprendimus: Rusija pasitraukė iš globalios konkurencijos, jos ekonominė sistema lieka visiškai priklausoma nuo angliavandenilių, šioje šalyje viešoji erdvė griežtai reguliuojama, joje sunku veikti pilietinės visuomenės grupėms, panaikinta konkurencija politinėje sistemoje. Taigi atsižvelgus į šiuos pasirinkimus, manau, Rusija susidurs su rimtais ilgojo laikotarpio iššūkiais, kuriuos gali apsunkinti siekis suardyti tarptautines normas.

Tačiau tai nereiškia, kad taip turi būtinai būti. Baracko Obamos ir Joe Bideno administracija pirmosios kadencijos metais labai daug investavo į įvairias iniciatyvas bandydama dirbti su Maskva, bandydama paspartinti Rusijos siekį modernizuotis ir diversifikuoti ekonomiką, tačiau, nelaimei, Rusijos lyderiai pasirinko kitą kelią.

– Jūs minėjote, kad nesutinkate su vertinimu, esą Rusija agresijos griebėsi dėl silpnumo. Paklausiu kitaip: Rusijos ekonomika atrodo silpna, pilietinė visuomenė beveik neegzistuoja, demografinės tendencijos baisios, tačiau Maskva vis tiek sugeba investuoti milžiniškus pinigus į karinių pajėgų perginklavimą. Kaip/ar tai susiję, jūsų požiūriu?

– Aš pasakyčiau taip: Rusija įsitraukė į agresiją prieš savo kaimynę – dėl to nėra jokios abejonės. Ar tai kažkaip koreliuoja su jos ilgojo laikotarpio nuosmukiu – demografiniu, ekonominiu – aš nežinau, nespekuliuosiu. Bet aš noriu pasakyti, kad Rusijos vystymasis neturi kažkokios nulemtos trajektorijos, jos lyderiai gali rinktis. Nėra kažkokios kreivės, kuri neštų Rusiją viena ar kita kryptimi, nesvarbu, ką darytume. Bet daugelis Rusijos sprendimų susilpnino Rusiją, ji tapo mažiau konkurencinga per pastaruosius 10–15 metų. Bet tikrai nemanau, kad tai neišvengiamybė.

– Kaip jūs įvertintumėte Rusijos politinio režimo stiprumą? Ar esama požymių jo kaitai?

– Rusija turi didelį žmogiškojo kapitalo potencialą, manau, šiaip ji turi galimybes vystyti ekonomiką taip, kad suteiktų gerovę savo žmonėms. Tačiau susitelkimas ties karine jėga, agresyvūs jos pastarojo dešimtmečio veiksmai (pavyzdžiui, Gruzijoje ar Ukrainoje) niekaip nedera su ilgo laikotarpio ekonominiu klestėjimu ar integracija į pasaulio ekonomiką bei konkurencingumu. Taigi jeigu tai stiprybė, tai ji išreikšta tik karinėmis priemonėmis.

Bet kalbant apie ilgojo laikotarpio ekonominius pagrindus, nemanau, kad tai tie žingsniai, kurie po penkiolikos metų bus įvertinti kaip sustiprinę Rusiją. Bet, akivaizdu, kad rusai patys turi priimti savo sprendimus.

– Rusijai pademonstravus agresiją Ukrainoje JAV ir Europos Sąjunga kartu pritaikė įvairaus lygmens sankcijas Rusijai. Jų veikimas trunka jau pakankamai ilgai, kad mes galėtume įvertinti – ar jos tikrai veikia ir ar duoda norimus rezultatus?

– Aš manau, kad sankcijos tikrai davė savo poveikį Rusijai ekonomikai, tai vienas iš instrumentų, kuriuos mes turime savo instrumentų dėtuvėje norėdami reaguoti į agresyvius Rusijos veiksmus Ukrainoje. Nėra abejonės, kad jos veikia – kapitalas palieka Rusiją, nes Rusijos BVP krenta. Visa tai nutiko dėl JAV ir ES pritaikytų sankcijų.

Rusijos ekonomika taip pat patiria nuosmukį ir dėl naftos kainų kritimo, bet tai atskiras veiksnys. Bet nėra jokių abejonių, kad sankcijos turėjo didelį poveikį Rusijos ekonomikai.

Atskiras klausimas, ar tas poveikis turėjo kokios nors įtakos politiniams Rusijos skaičiavimams? Aš tvirtinčiau, kad turėjo, kad tai paveikė Rusijos sprendimus, nors, žinoma, nesmarkiai. Rusija išlaiko savo pajėgas Ukrainoje, taigi tai nepaveikė Rusijos tiek, kad ji išvestų savo karius iš Ukrainos.

Bet, mano nuomone, sankcijos turėjo įtakos politiniam Maskvos skaičiavimui. Mes tikimės, kad tai privers Rusiją remti visišką Minsko susitarimų įgyvendinimą – o, mūsų požiūriu, tai vienintelis perspektyvus kelias šiuo metu.

– Ar tai reiškia, kad jūs manote, jog intensyvių kovinių veiksmų nebuvimas Rytų Ukrainoje šiuo metu yra tiesioginis sankcijų padarinys?

– Na, aš nežinau, ar pavadinčiau tai tiesioginiu padariniu. Aš manau, kad pats faktas, jog sankcijas pritaikė JAV, Kanada ir Europos partneriai kartu turėjo įtakos Rusijos skaičiavimams. Yra ir kitų faktorių, kurie irgi turi poveikį, įskaitant Rusijos karių žūtis bei tai, kad kuo labiau Rusija įsitraukia į konfliktą, tuo sunkiau neigti dalyvavimą jame. Visi šie faktoriai turi įtakos tam, ką Rusija daro Ukrainoje.

– Sankt Peterburge Rusijos „Gazprom“ neseniai pasirašė memorandumą su vokiečių „E.ON“, olandų „Royal Dutch Shell“ ir austrų OMV dėl dviejų „Nordstream“ dujotiekio atšakų tiesimo. Ekonominės sankcijos tarsi veikia, bet Rusijos valstybinė įmonė pasirašo susitarimus su Europos įmonėmis. Jūsų nuomone, tai skylių ieškojimas ar kažkas panašaus?

– Rusijos kompanijos turi teisę sudarinėti kontraktus kaip joms patinka, sankcijų tikslas nėra jas sulaikyti nuo tokių veiksmų. Mūsų tikslas energetikos srityje Europoje gana aiškus: mes remiame Europos šalių norą užsitikrinti energetinį saugumą, tai reiškia diversifikuotą išteklių tiekimą ir transportavimą. Individualios įmonės gali sudarinėti kontraktus, kaip joms atrodo naudinga. Tai jų teisė.

– Nors JAV buvo labai aktyvios ir dėjo dideles pastangas sprendžiant kilusią krizę dėl karo Ukrainoje, kaip į tai žvelgia Amerikos visuomenė – ar ji vis dar supranta poreikį dalyvauti pasaulio reikaluose? Teko matyti visuomenės nuomonės apklausų, kad didžioji dalis amerikiečių norėtų, jog tokias problemas Europa išspręstų pati, be JAV įsikišimo.

– Aš manau, kad dauguma amerikiečių supranta, jog JAV lyderystė yra nepakeičiama ir svarbi kalbant apie Europos saugumą bei kad mažiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo mes vaidinome lemiamą vaidmenį Europos saugumo sistemoje. NATO aljansas kaip tik buvo sukurtas šiam tikslui. Nė viena politinė jėga visame politiniame spektre net negalvoja apie JAV pasitraukimą iš Europos saugumo reikalų. Šiuo klausimu sutarimas yra ypatingai didelis.

Galima žvelgti visuomenės nuomonės apklausas ir kaip jose formuluojami klausimai, bandyti iš to daryti išvadas, spręsti apie tendencijas, bet aš manau, kad Amerikos visuomenė remia tą vaidmenį, kurį atliekame Europos saugumo reikaluose.

Tačiau pažymėtina, kad visų politinių pažiūrų amerikiečiai pritaria nuomonei, jog kolektyvinės gynybos kaštai Europoje privalo būti pasidalijami. NATO viršūnių susitikime Velse buvo įtvirtintas pažadas, kad visos NATO sąjungininkės priartės prie 2 proc. gynybos finansavimo nuo BVP. Mes tai matome kaip labai svarbų pažadą, nes tai padalija naštą visoms sąjungininkėms. Šio pažado neįgyvendinimas nebūtų tvaraus požiūrio pavyzdys, jei kai kurios sąjungininkės gynybą finansuos daugiau nei 2 proc. nuo BVP, o kitos – ne, net jeigu jos susiduria su didžiuliais saugumo iššūkiais. Aš manau, kad tai tas klausimas, kuriuo jūs rasite platų sutarimą Amerikos visuomenės ir politinio elito lygmeniu.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close