captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ekspertai: tai, kad V. Putinas nesuprato Vokietijos – mažų mažiausiai keista

Nuo pat krizės Ukrainoje pradžios Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo priešus klaidina hibridinio karo taktikomis, tarptautinį diskursą nuodija įmantria propagandos kampanija, o Vakarus erzina įvairiomis provokacijomis, kuriomis bando NATO gynybinį potencialą ir nervų šaltumą, skelbia rferl.org.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Nuo pat krizės Ukrainoje pradžios Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo priešus klaidina hibridinio karo taktikomis, tarptautinį diskursą nuodija įmantria propagandos kampanija, o Vakarus erzina įvairiomis provokacijomis, kuriomis bando NATO gynybinį potencialą ir nervų šaltumą, skelbia rferl.org.

Rusijos prezidentas nuolat bando savo priešininkus išvesti iš pusiausvyros ir verčia nepaliaujamai sukti galvą, ką gi jis darys toliau. Nors ir peršasi apgaulinga mintis, kad klastingasis Kremliaus lyderis apgalvoja visus ėjimus į priekį, iš tikrųjų nemažai itin svarbių dalykų jis interpretuoja neteisingai.

Situacijai vienaip ar kitaip išsisprendus, V. Putino padarytos klaidos gali apie save priminti itin skaudžiais padariniais – tiek jo mandagiesiems „žaliems žmogeliukams“, tiek gausiai „trolių armijai“, tiek visam propagandos aparatui.

Taigi ko nesupranta V. Putinas?

Už pinigus meilės nenupirksi, o Rusijos prezidentas manė, kad Ukrainos atveju tai įmanoma.

Krizė prasidėjo 2013 metų lapkritį, kai tuometinis Maskvai palankus Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius laisvosios prekybos sutartį su Europos Sąjunga iškeitė į artimesnius ryšius su Rusija.

 Susitarimui su Europos Sąjunga buvo ruošiamasi šešerius metus, visuomenė jam karštai pritarė ir jo laukė, todėl prezidento sprendimas jo atsisakyti kaip reikiant įsiutino nemažai Ukrainos žmonių.

Praėjus kelioms savaitėms, V. Putinas paskelbė, kad Rusija Ukrainoje ketina investuoti 15 mlrd. dolerių (13.67 mlrd. Eur) ir suteikti šaliai solidžią nuolaidą importuojamoms dujoms (kainą pasisiūlė sumažinti trečdaliu).

Tokia taktika – tipiškas Maskvos elgesys, siekiant didinti įtaką: papirkti elitą ir perimti šalies kontrolę.

2012 metais „Chatham House“ parengtoje ataskaitoje Jamesas Greene‘as teigia, kad V. Putino įtakos stiprinimo metodo esmė – pasinaudojant korumpuoto verslo schemomis, į savo pusę palenkti buvusių Sovietų Sąjungos respublikų elitą. Tam tikra prasme tai šiek tiek patobulinta Kremliaus elito kontrolės schema.

„V. Putinas, kurdamas šeimininko ir pavaldinių santykių schemą Rusijos viduje, naudoja vadinamąjį pyrago ir lazdos metodą. Pyragas šiuo atveju korupcija, o lazda – šantažas“, – rašė J. Greene‘as.

„Aktyviai įgyvendindamas korumpuotas tarptautines schemas, kurios iš Rusijos driekiasi į likusią posovietinę erdvę ir net už jos ribų, V. Putinas gali sėkmingai didinti savo šešėlinę įtaką ir už Rusijos sienų ir sudaryti įspūdį, kad gali kontroliuoti visą Eurazijos verslo erdvę“, – rašė ekspertas.

Tačiau šis metodas nepasiteisino, o planas žlugo. Nors V. Putinui ir pavyko papirkti V. Janukovyčių, to padaryti su Ukrainos žmonėmis jam nepavyko.

Vadinamasis pagalbos paketas tik pakurstė antivyriausybines demonstracijas, prasidėjusias Kijeve. Protestuotojų siųsta žinia buvo paprasta ir aiški – mūsų nenupirksi.

Ukraina – tai ne Rusija

Ir štai V. Putinas suklydo dar kartą. Jis pakurstė V. Janukovyčių žiauriai numalšinti Maidano protestus. Pamanė, kad represijų taktika, tokia veiksminga Rusijoje, pasiteisins ir čia.

Ukraina – tai ne Rusija. Šios šalies pilietinė visuomenė žymiai stipresnė ir ryžtingesnė nei Rusijoje. Ukrainos žiniasklaida žymiai laisvesnė ir atspindi platesnį nuomonių spektrą. Disidentų ir antivyriausybiniai protestai ilgą laiką buvo toleruojami ir gana dažni. Tiesą sakant, smurtu tildyti politinius protestus Ukrainoje niekada nebuvo savaime suprantama.

Kai 2014 metų sausį Ukrainos parlamentas priėmė net ne vieną įstatymą, reglamentuojantį žodžio ir susirinkimų laisvių ribojimus, jų poveikis buvo greičiau jau priešingas.

Protestai Kijeve įgavo pagreitį, protestuotojai vakariniuose Ukrainos miestuose pradėjo užiminėti valstybinės reikšmės pastatus, ir V. Janukovyčius buvo priverstas gėdingai trauktis. Parlamentas priimtus įstatymus atšaukė, o Rusijai palankus ministras pirmininkas Mykola Azarovas atsistatydino.

Vasario 20–21 dienomis, po Rusijos ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo perspėjimo V. Janukovyčiui nustoti leidus oponentams jį mindyti kaip kilimėlį prie durų, Kijeve įvyko tai, ką apžvalgininkai vadina žiauriausiu kraujo praliejimu per pastaruosius 70 metų – policijos pajėgos susirėmė su protestuotojais.

Vasario 22 dieną V. Janukovyčius iš Ukrainos gėdingai pasitraukė – prieš tai dar spėjo su opozicija pasirašyti susitarimą, kaip baigti krizę.

V. Putino klaida, kuri jam kainavo savą žmogų Kijeve, susijusi su didžiule pilietinės visuomenės baime – ir jos nesupratimu.

„Bandymas numalšinti Maidaną buvo daugiau nei bandymas užkirsti kelią galimam precedentui, kuris Rusijoje būtų itin pavojingas. Tam tikra prasme tai didelė grėsmė. Dar didesnis pavojus – vadinamoji pilietinė visuomenė“, – praeitais metais Čikagoje vykusiame humanitarinių mokslų suvažiavime kalbėjo Jeilio universiteto profesorius Timothy Snyderis.

Etninis rusas – ne tas pats kas Kremliaus sekėjas

Kai, pasitraukus V. Janukovyčiui, V. Putinas nusprendė veržtis į Ukrainą, visiems iš pirmo žvilgsnio atrodė tarsi savaime suprantama, kad rusakalbiai ir etniniai rusai be jokios abejonės palaikys Maskvą. Nors Krymo ir dalies Donbaso atveju tai pasiteisino, kitose Ukrainos teritorijose V. Putino sumanymas žlugo.

Paaiškėjo, kad kalba ir etniškumas toli gražu ne visada virsta politiniu lojalumu. Kremliaus išgirtasis vadinamasis „Novorosijos“ projektas, numatęs rusiškai kalbančių Ukrainos rytinių regionų virsmą vienu prorusiškai nusiteikusių separatistų dariniu, žlugo su trenksmu.

Tokiuose rusakalbių dominuojamuose Ukrainos miestuose kaip Odesa, Mariupolis, Dniepropetrovskas, Zaporožė, Charkovas ir kitur dauguma gyventojų pasirodė esantys lojalūs Ukrainos piliečiai.

Savaime suprantama, nemažai tokių, kurie turi nusiskundimų Kijevu. Nepaisant to, nori būti laisvos, kad ir toli gražu netobulos, Ukrainos piliečiais. Ukrainos, o ne V.Putino autokratinės kleptokratijos. Paaiškėjo, kad demokratija ir žmogaus teisės yra žymiai svarbiau nei gimtoji kalba ir etniškumas.

Odesos gyventojai seniau garsiai girdavosi gyvenantys pačiame laisviausiame rusiškai kalbančiame mieste visame pasaulyje.

Klaidingas V. Putino įsitikinimas, kad likimą lemia etniškumas, Maskvai kainavo itin brangiai. Galbūt Rusijai ir pavyko palenkti Krymą ir dalį smarkiai nuniokotų Donecko ir Luhansko teritorijų, tačiau Ukrainą ji prarado amžiams.

V. Putinas nesuprato ir Vokietijos

Kaip jau buvo minėta, V. Putinas Ukrainos klausimu skaudžiai suklydo ne kartą. Viskas tuo nesibaigia. Rusijos prezidentas neteisingai suprato ir savo bene svarbiausią sąjungininkę Europoje – Vokietiją.

Dar prieš prasidedant krizei Ukrainoje, Berlynas buvo pagrindinis Maskvos gynėjas visame žemyne. Vokietija siekė nesuerzinti Rusijos, nesukelti grėsmės šalies interesams ir netgi priešinosi JAV pastangoms plėsti NATO į savo gretas priimant tokias buvusias Sovietų Sąjungos respublikas kaip Gruzija.

Be to, Vokietija buvo svarbiausia Rusijos prekybos partnerė Europoje.

Tai, kad V. Putinas – tas puikiai vokiečių kalbą mokantis ir penkerius metus KGB agentu Drezdene pradirbęs V. Putinas – nesuprato, ką jam sako sąjungininkai iš Vokietijos, yra mažų mažiausiai keista. Bet jis tikrai nesuprato.

Kažkodėl Rusijos prezidentui netoptelėjo, kad vokiečiams labai nepatiks prievartinis Europos sienų pasikeitimas – pirmą kartą nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Krizei įgaunant pagreitį, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ant Rusijos prezidento kaip reikiant supyko – ir susierzino.

Taigi Rusijos gynėjos ir tarpininkės vaidmenį Vokietija iškeitė į vieno iš aršiausių Maskvos kritikų amplua.

Kaip savo komentare „U.S. News & World Report“ parašė knygos „Germany, Russia And The Rise Of Geo Economics“ autorius Stephenas Szabo, taip jau nutiko, nors Maskva ir bet kokia kaina bandė tam užkirsti kelią.

V. Putinas, kaip rašė S. Szabo, „pasinaudodamas ryšiais verslo ir nusikaltėlių pasaulyje, netgi kreipėsi į buvusius Rytų Vokietijos slaptosios policijos darbuotojus, su kuriais dirbo KGB laikais, bandė paskatinti korupciją ir paprasčiausiai nusipirkti Vokietijoje svarbiausius sprendimus priimančių asmenų palankumą. Jam vėlgi nepavyko“.

Kuo viskas baigėsi? Vakarų vienybė sankcijų klausimų tik dar sustiprėjo – netgi pranoko lūkesčius.

Taip, V. Putinui, pradėjus Ukrainoje demonstruoti, kas yra hibridinis karas, pavyko visus kaip reikiant išvesti iš pusiausvyros. Nepaisant to, jo padarytų klaidų kaina bus juntama žymiai ilgiau nei visi prisimins jo karinę taktiką.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close