captcha

Jūsų klausimas priimtas

Doktorantas iš Nigerijos: nacionalinio identiteto trūkumas mums kelia nemažų problemų

Praėjusią savaitę pasikeitė didžiausios Afrikos šalies – Nigerijos – prezidentai. Goodluckas Jonathanas palinkėjo sėkmės demokratiškai rinkimus laimėjusiam Muhammadui Buhari. Demokratiškas valdžios perdavimas – ne toks jau dažnas fenomenas Afrikoje, tad Nigerija, kovojanti su „Boko Haram“ islamistais, dabar galėtų būti itin svarbus pavyzdys savo žemynui.
Danielis Agbiboa (laidos kadras).
Danielis Agbiboa (laidos kadras).

Praėjusią savaitę pasikeitė didžiausios Afrikos šalies – Nigerijos – prezidentai. Goodluckas Jonathanas palinkėjo sėkmės demokratiškai rinkimus laimėjusiam Muhammadui Buhari. Demokratiškas valdžios perdavimas – ne toks jau dažnas fenomenas Afrikoje, tad Nigerija, kovojanti su „Boko Haram“ islamistais, dabar galėtų būti itin svarbus pavyzdys savo žemynui.

Nors Nigerija yra daugiausiai gyventojų turinti Afrikos valstybė ir pagrindinė šio žemyno naftos eksportuotoja, Oksfordo universiteto doktorantas nigerietis Danielis Agbiboa teigia nemanąs, kad Nigerija Afrikoje dominuoja politiškai ar karine jėga.

Jis taip pat pasakoja, kad Nigerijos nacionalinis identitetas vis dar formuojasi: „Daugelis žmonių save vis dar pirmiausia suvokia kaip kokios nors konkrečios genties narį, o tik tada kaip nigerietį. Išskyrus futbolo rungtynes – tada visi susivienija ir serga už Nigerijos nacionalinę rinktinę. Bet tas nacionalinio identiteto trūkumas vis dar kelia nemažų problemų, kad ir kovojant su „Boko Haram“ Nigerijos šiaurėje“, – interviu „Pasaulio panoramai“ sako D. Agbiboa, kuris vis dėlto yra įsitikinęs, kad Nigerija ir ateityje išliks viena valstybe.

– Kaip manote, ar afrikiečius trikdo, kai juos vadina afrikiečiais, o ne konkrečių valstybių piliečiais?

– Manau, kad atsiranda nepatogumo, kai visi afrikiečiai suplakami į vieną kategoriją. Juk jie – žmonės iš skirtingų grupių su savitomis istorinėmis tradicijomis, siekiančiomis daug toliau nei Berlyno konferencija, kurioje Europos imperijos pasidalijo Afrikos žemyną. Dažnai afrikiečių tarpusavio skirtumai pamirštami. Esu tikras, kad girdėjote sakant, jog Afrika – tai valstybė. 

– Europiečiai Afriką dažnai dalija geografiniais terminais, pavyzdžiui, sakoma „subsacharinė Afrika“. Bet ar jie atitinka civilizacines, kultūrines linijas?

– Tai įdomus klausimas, nes kai klausiama, kas yra afrikietis, labai dažnai dominuoja du atsakymai. Afrikietis gali būti žmogus iš šalies, geografiškai esančios Afrikos žemyne. Bet kiti žmonės sako, kad to neužtenka, reikia turėti afrikietiškos patirties. Bet kas tai? Tuomet imamės „subsacharinės Afrikos“ termino, atskirdami save nuo Šiaurės Afrikos valstybių. Tarsi atsiranda įtampa tarp šių dviejų Afrikos dalių. Bet manau, Afrika turėtų būti daugiau nei tik juodoji rasė. Būtų keista sakyti, kad tie, kurie gyvena į pietus nuo Sacharos, yra vieninteliai tikri afrikiečiai. Bet tuomet atsakyti, kas yra afrikietis, tampa sudėtinga, nes iš karto reikia imtis istorijos.

– Ar galima būtų lyginti Afrikos žemyną su Europa pagal galios santykius, kai didesnės valstybės turi didžiulę įtaką mažesnėms?

– Tikrai ne tokiu mastu. Žmonės sako, kad didžiausios Afrikos šalys – Nigerija ir Pietų Afrikos Respublika –  yra pagrindiniai galios centrai Afrikoje. Ekonominės galios požiūriu gal taip ir galima teigti, ypač apie Nigeriją pastaruoju metu. Tai daugiausiai gyventojų turinti Afrikos valstybė, pagrindinė naftos eksportuotoja. Tad atrodytų, kad Nigerija turėtų būti pagrindinis galios centras Afrikoje. Bet nemanau, kad ji dominuoja politiškai ar karine jėga.

Galime suskaičiuoti, kas yra gausiausios šalys pagal gyventojų skaičių, kas turtingiausios, bet net ir čia suabejočiau, kiek toji Nigerijos ekonominė galia turi įtakos paprastiems žmonėms gatvėse, jų kasdienybės tai nelabai veikia. Tad Afrikos žemyne išvis sunku kalbėti apie kokias nors politiškai dominuojančias valstybes.

– Kas jus, kaip nigerietį, sieja su žmogumi iš Malio ar tolimesnių Afrikos vietų? Kas vienija Afriką?

– Aš esu gyvenęs Pietų Afrikoje, o ir Nigerijoje užaugau labai įvairialypėje bendruomenėje. Dažnai su kitais afrikiečiais dalijamės tomis pačiomis kasdienėmis patirtimis, su kuriomis užaugome. Pavyzdžiui, Nigerijos televizija rodydavo tokį vaidybinį serialą „Pasakos mėnesienoje“, kur aktoriai vaidindavo Vakarų Afrikos liaudies pasakas. Būdami vaikai jas žiūrėdavome visoje Afrikoje. Arba girdėdavome tas pačias patarles iš vyresniųjų. Tos patirtys daugelyje Afrikos šalių labai vienodos, ar būtum iš Kenijos, Somalio, ar Sudano. Tos kultūrinės tradicijos unikalios ir daugeliui afrikiečių bendros. Tik niekuomet nereikėtų daryti per didelių apibendrinimų.

Net ir Nigerijos nacionalinis identitetas vis dar formuojasi. Daugelis žmonių save vis dar pirmiausia suvokia kaip kokios nors konkrečios genties narį, o tik tada kaip nigerietį. Išskyrus futbolo rungtynes – tada visi susivienija ir serga už Nigerijos nacionalinę rinktinę. Bet tas nacionalinio identiteto trūkumas vis dar kelia nemažų problemų, kad ir kovojant su „Boko Haram“ Nigerijos šiaurėje. Pasiunčiate ten Nigerijos kariuomenės būrius, kurie yra iš kitų genčių nei žmonės šiaurėje, ten yra ilga etnoreliginės įtampos istorija, žmonės nelabai supranta valstybės konteksto ir šiauriečiai į Nigerijos karius, atvykusius ginti nuo „Boko Haram“, žiūri kaip į svetimus, netgi kaip į priešus.

O ir Nigerijos kariuomenė yra liūdnai pagarsėjusi, nes ne vieną kartą šiaurėje žudė žmones, ypač jaunus vyrus, nors jie ir nepriklausė „Boko Haram“. Tad šiaurės nigeriečiui dažnai atrodo, kad priešas – ne tik „Boko Haram“, bet ir jo paties šalies saugumo pajėgos. Kaip sakė vienas mokslininkas, jie įkliuvę tarp „Boko Haram“ ir Nigerijos „Haram“.

– Bet galbūt tada Afrikai netinka šis europietiškas tautinės valstybės modelis? Tai gali skambėti kaip utopija, bet gal Afrikai reikia kokio nors kito politinio modelio?

– Yra buvę nuomonių, kad Nigerija suskils, net ir M. Gaddafi taip manė. Kai kurios grupės Nigerijoje norėjo atsiskirti nuo valstybės, nes jautėsi negerbiamos ar nesaugomos, tai sukėlė pilietinį karą 1967–1970-aisiais. Bet nepaisant problemų, Nigerija išliko viena šalimi ir manau, kad taip turėtų būti. Net jei suskiltume į daugelį etninių grupių, vis tiek tektų ieškoti būdų, kaip sugyventi vienai su kita. Tad mums tiesiog reikia rasti savo pačių būdą peržengti etninius ar religinius skirtumus ir rasti bendrą identitetą.

Tai priklauso nuo to, kaip elgiasi politiniai lyderiai. Matėme ir tokių, kurie manipuliuoja skirtumais dėl savo politinių tikslų ir skaldo visuomenę norėdami išlaikyti valdžią. Tai vyksta daugelyje Afrikos šalių. Galų gale, dalis akademikų tuomet pradeda įtarti, kad šis Afrikos valstybių skaldymas – vis dar buvusių kolonialistų darbas.

Afrika gavo politinę nepriklausomybę, bet ekonomiškai ji vis dar priklausoma, tad virvelės tampomos iš užsienio. Ir ši nuomonė iš dalies teisinga. Bet nereikia neigti fakto, kad daugelis mūsų politinių lyderių susimovė ir tiesiog privalome turėti politinės valios patys būti atsakingi už savo pokyčius ir vienybę. Pripažindami kolonializmo įtaką, turime patys rasti būdą išsivaduoti iš to mentaliteto, iš kolonialinės protų vergijos ir patys kurti savo valstybes.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close