captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žurnalistė: tai, kas Rusijoje vyksta šiuo metu, gąsdina labiausiai

Rusija pradėjo rimtai ruoštis tikram karui, kuris bus vykdomas ne prieš kaimynines valstybes, o prieš Vakarus, rašo apžvalgininkė iš „The Guardian“ Susan Richards.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Rusija pradėjo rimtai ruoštis tikram karui, kuris bus vykdomas ne prieš kaimynines valstybes, o prieš Vakarus, rašo apžvalgininkė iš „The Guardian“ Susan Richards.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad pastaruosius 30 metų ji turėjo galimybę pamatyti tiek rusų euforiją dėl komunistinio režimo nuvertimo, tiek ir jų viltį dėl galimų santykių su Vakarais, tiek ir politinį nusivylimą, kuris tęsėsi šioje šalyje pastaruosius metus.

Vis dėlto tai, kas ten vyksta šiuo metu, žurnalistės teigimu, gąsdina labiausiai, rašo zn.ua.

„Pastebėjau, kad šalis ruošiasi ne įšaldytam konfliktui ir ne karui kaimyninėse šalyse, o kur kas didesnio masto karui prieš Vakarus. Mano draugai rusai visada buvo geranoriški, bet šį kartą jie nebuvo tikri, kada ir kokiomis aplinkybėmis mes susitiksime vėl“, – rašo S. Richards.

Straipsnio autorė pastebi, kad toks visuomenės mąstymo modelis Rusijoje atsirado dėl Kremliaus skleidžiamos propagandos pastaruosius metus. Vis dėlto tuo pačiu daugelis rusų iš tikrųjų remia valdžios retoriką dėl Vakarų ir „skylėtą demokratijos ir laisvės koncepciją“.

Nuo tada, kai valdantysis Rusijos režimas susikoncentravo į imperijos atkūrimą, didelio masto konfliktas ėmė atrodyti iš tikrųjų įmanomas. Rusų naikintuvai ir povandeniniai laivai atlieka manevrus ir rengia provokacijas Europoje, o nuolatiniai Baltijos valstybių oro erdvės pažeidimai gali priversti NATO anksčiau ar vėliau imtis įprastinių ginklų, o Rusija gali žengti dar toliau ir panaudoti branduolines raketas, bijodama kur kas galingesnės JAV kariuomenės.

Kol NATO mėgina priversti šalis nares skirti 2 proc. BVP gynybai, Rusija šiais metais padvigubino karinį biudžetą iki 4,2 proc. BVP. Maža to, ši šalis sumažino išlaidas viskam, įskaitant sveikatos apsaugą ir socialines išmokas, tačiau kariuomenei bus skirta daugiau pinigų nei praėjusiais metais. Pergalės dienos minėjimas virto karinės galios demonstravimu.

Ekonominė krizė Rusijoje ir toliau gilėja. Atlyginimai valstybiniame sektoriuje įšaldyti, privatus sektorius atlyginimus sumažino 10 proc. Rusai masiškai netenka darbo vietų. V. Putinas savo ruožtu pareiškė, kad sumažins savo atlyginimą 10 proc.

Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad jo turtai siekia 70-200 mlrd. JAV dolerių (62,38–178,24 mlrd. eurų), kažin ar jis dėl to pajaus bent kokį diskomfortą. Nepaisant sunkumų ir ekonominės krizės, rusų požiūris į V. Putiną virsta tikru kultu.

S. Richards stebisi, kaip pavyko taip stipriai sugadinti situaciją. Jos manymu, viskas prasidėjo pasibaigus Šaltajam karui. Rusai tikėjosi tapti padidėjusios Europos dalimi, tačiau susidūrė su Vakarų abejingumu, o tai atnaujino Rusijos baiminimąsi, kad ją apsups ir nuskriaus.

Paprastai Vakarai linkę dėl visko kaltinti melagingą ir kleptokratinį V. Putino režimą ir tikina, kad kariauti jis nusprendė dėl smukusių naftos kainų. Remiantis populiaria pozicija, Kremlius mėgina nukreipti dėmesį nuo vidinių problemų kurdamas nebūtas istorijas apie išorinį priešą.

Ši įvykių traktavimo versija, nepaisant to, kad ji labai panaši į tiesą, suteikia Vakarams galimybę labai paprastai atsikratyti bet kokios kaltės.

S. Richards vis dėlto ragina prisiminti, kad po TSRS griūties Vakarus vienijo idėja dėl galimybės išeiti į naujas neužimtas rinkas. Valdininkai „prarijo“ idėją, kad istorija pasibaigė, o bet kokios vykdomos užsienio politikos pirminiu tikslu tapo rinkų užėmimas. Bet kokie žiniasklaidos ir geopolitiniai Šaltojo karo metų projektai buvo apkarpyti arba įšaldyti. Vakarai nustojo Rusiją ir jos kaimynes vertinti rimtai.

Tada ir atėjo gynybos eilė. Europa ir JAV „pakartotinai išrado“ NATO, kuri Šaltojo karo metais buvo nukreipta prieš Maskvą. Aljansas ryžosi plėstis į Rytus, o Maskva pradėjo karą prieš Gruziją ir Ukrainą, pareiškusi apie savo „įtakos zoną“.

Vakaruose toks politinio mąstymo tipas pavadintas „atsilikusiu“, tačiau, S. Richards teigimu, geografijos tai nepakeitė. Ji primena, kad JAV iki šiol mėgino spausti „ideologiškai priešišką“ Kubą, esančią šalia JAV sienų. Vis dėlto pasibaigęs Šaltasis karas nepakeitė istorijos eigos.

Kaip rašo straipsnio autorė, istorija ir toliau diktuoja identiškumą – taip buvo visada. Kaip pavyzdį galima pateikti Ukrainą. Kijevas iš tikrųjų yra rusų tautos lopšys. Situacija gali būti lyginama su britais, kurie tapo amerikiečių tautos įkūrėjais.

Rusų identiteto jausmas Europos ribose visada buvo patologiškai neapsaugotas – susimaišė įvairūs savęs suvokimo tipai, nutrūko istoriniai ryšiai.

Dar S. Richards primena apie Ukrainos Donbaso regiono svarbą rusiškoje ir sovietinėje mitologijoje – Maskvoje buvusiam carui pavaldžius Dono kazokus ir Aleksejaus Stachanovo žygdarbius. Taigi nieko keisto, kad Kremlius mėgina jėga išlaikyti šį regioną arčiau savęs.

S. Richards taip pat primena ir apie Europos Sąjungos (ES) šalių narių ir JAV vadovų sprendimą nevykti į Pergalės dienos minėjimą Maskvoje. Nors karo Ukrainoje kontekste tai atrodo teisingas žingsnis, vis dėlto derėtų nepamiršti, koks svarbus Antrasis pasaulinis karas vis dar yra Rusijai, nes būtent toks sovietinis mąstymas įsišaknijęs jų mentalitete. Vakarams juokiantis iš fašistų rusai tokių juokų nesupranta.

Straipsnio autorė rašo, kad rusai jos klausia, kaip Lietuvai pavyko tapti ES nare, jei ši šalis garbina „nacistinius kolaborantus“, kaltus dėl 200 tūkst. žydų mirties. S. Richards teigia sulaukianti klausimų, kodėl ES ir NATO į savo gretas priėmė „etnokratiškas“ Estiją ir Latviją, kurios diskriminuoja rusakalbių mažumą.

Taip pat straipsnio autorė pabrėžia, kad, remiantis viešosios nuomonės apklausas rengiančios „Levada Center“ organizacijos pateikiamais duomenimis, 62 proc. rusų remia V. Putiną. Šis palaikymas atspindi ne tik išorinio priešo baimes ir Rusijos gyventojų „neišpasakytą patriotiškumą“.

Taip pat tai atspindi ir užgautą rusų savigarbą dėl Vakarų požiūrio į juos kaip į priešus. V. Putinas – tai tik simptomas krizės, kuri vis dar tebesitęsia Rusijoje. Iš tikrųjų problema kur kas gilesnė nei tiesiog neadekvatus V. Putino elgesys.

Rusų ekonomistas Jevgenijus Gontmacheris iš „Financial Times“ rašo, kad Rusijai reikalingos idėjos, kurios būtų įgyvendinamos pasibaigus V. Putino erai. Ekonomisto manymu, šios idėjos būtinos, jei norime išvengti politinio vakuumo, kai V. Putino valdymo periodas pasibaigs.

Vienintelis prieš Krymo užėmimą balsavęs Rusijos Dūmos deputatas Ilja Ponomariovas rašė „Bloomberg“, kad milijonas rusų užsienyje gali pakeisti Rusiją po V. Putino. Jis siūlo surengti Rusijoje decentralizaciją, suformuoti nepriklausomą teismų sistemą ir sukurti konkurencines sąlygas verslui.

I. Ponomariovo manymu, tai padaryti galintys žmonės laukia šanso „nuo Londono iki Kremliaus“. Taip pat „Bloomberg“ rašė, kad po V. Putino gali sekti kur kas pavojingesnis režimas.

Kuo ilgiau tęsis ekonominis nuosmukis Rusijoje, tuo didesnė tikimybė, kad V. Putino opozicija virs kur kas pavojingesniu dariniu. Kaip rašo „Bloomberg“, jei kam nors iš elito nepavyks nuversti V. Putino ir surengti laisvų ir sąžiningų rinkimų, režimo pakeitimas įvyks sukėlus revoliuciją.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...