captcha

Jūsų klausimas priimtas

Hibridinis karas: kaip elgtis su „žaliaisiais žmogeliukais“

Pasirodžius „žaliesiems žmogeliukams“ šalis neturėtų skųstis, kad jiems suvaldyti negali panaudoti karinės galios, atėjūnus išsyk turėtų suimti policijos pareigūnai. Taip teigia Hooverio instituto bendradarbis, politikos ekspertas Todas Lindbergas. Ukraina nenumatė, kur bus nueita, jei iš pat pradžių nebus reaguojama į „žaliuosius žmogeliukus“, Ukrainos pamokas turėtų išmokti kaimyninės šalys.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Pasirodžius „žaliesiems žmogeliukams“ šalis neturėtų skųstis, kad jiems suvaldyti negali panaudoti karinės galios, atėjūnus išsyk turėtų suimti policijos pareigūnai. Taip teigia Hooverio instituto bendradarbis, politikos ekspertas Todas Lindbergas. Ukraina nenumatė, kur bus nueita, jei iš pat pradžių nebus reaguojama į „žaliuosius žmogeliukus“, Ukrainos pamokas turėtų išmokti kaimyninės šalys.

„Kadangi Rusija nesilaiko to, ką Baracko Obamos administracija vadina „XXI amžiaus normomis“, laikas grįžti prie ištakų, kurios „hibridinį karą“ ar „žaliuosius žmogeliukus“ paverstų labiau suvaldoma problema“, – tekste „Atsakymas į hibridinį karą. Suimkite (arba nušaukite) tuos žaliuosius žmogeliukus“ rašo T. Lindbergas.

Baltijos ir kitos į vakarus nuo Rusijos esančios šalys išgyvena ypač įtemptus laikus. Atsargumas dėl Rusijos ilgalaikių ketinimų artimajame užsienyje šiame regione buvo norma dar iki kibernetinių atakų prieš Estiją 2007-aisiais ir Rusijos karinių veiksmų Gruzijoje 2008-aisiais. Tačiau po Krymo aneksijos ir karinės intervencijos Rytų Ukrainoje regiono atsargumą pakeitė aiškus nerimas dėl Rusijos keliamos grėsmės.

Tai galima pavadinti „hibridiniu karu“, „nekonvenciniu konfliktu“, „politiniu karu“ arba „žaliaisiais žmogeliukais“. Panašu, kad Rusija ne tik nenori laikytis tokių XXI amžiaus principų kaip „sienų nekeičiamumas panaudojant jėgą“, Vladimiras Putinas sukūrė naujus sudėtingus galios naudojimo metodus, esančius už įprastinių karo ar ginkluoto valstybių konflikto sąvokų.

Tačiau ar terminas „hibridinis karas“ – tikrai naujas, nuomonės skiriasi. Woodrow Wilsono centro Kennano instituto bendradarbiai Michaelis Kofmanas and Matthew Rojansky savo analizėje atmetė hibridinio karo sampratą ir teikė pirmenybę apibrėžti tai kaip jau žinomų „konvencinio, neįprastinio, politinio ir informacinio karo taktikų kombinaciją.“ Savo ruožtu generolas Ray`us Odierno hibridinio karo koncepciją laiko priimtina ir vadina ją „konvencinės ginkluotės, neįprastinės taktikos, terorizmo ir kriminalinio elgesio tam tikroje vietovėje mišiniu.“

Vyresnysis Nacionalinio gynybos universiteto bendradarbis Frankas Hoffmanas sako, kad R. Odierno apibrėžimą papildytų tokiu apibūdinimu: „Veikimas naudojant finansines ir ekonomines priemones, ardomuosius politinius aktus, sukuriant ar slapta išnaudojant profesines sąjungas, nevyriausybines organizacijas. Taip pat vykdant informacines operacijas, naudojant melagingus tinklalapius ir straipsnius juose.“

Visi šie elementai buvo naudojami per Rusijos intervenciją Ukrainoje: rusų kariai su ir be uniformų, slapti sienos kirtimai, fiktyvūs pasakojimai apie etninius rusus Ukrainoje, kuriems gresia mirtinas pavojus, suklastoti rinkimai, ekonominis spaudimas, žiaurūs išpuoliai, didžiausias iš jų – civilių lėktuvo numušimas.

Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vadas generolas Valerijus Gerasimovas 2013-aisias šleido straipsnį, kuriame atkreipiamas dėmesys į tai, jog „riba tarp karo ir taikos nyksta. [...] Nekarinių priemonių vaidmuo, siekiant politinių, strateginių tikslų, tampa vis didesnis, daugeliu atvejų pralenkdamas jėgos ir ginklo veiksmingumą.“ Tiesą sakant, Rusijos požiūriu, šių ribų trynimo meistrės yra JAV, Rusija tiesiog vejasi. Tačiau tai, kas vyksta Ukrainoje,  panašu į klastingą ir potencialiai nesustabdomą naują agresijos režimą.

Tiesą sakant, vienintelė naujovė gali būti agresijos ir užkariavimo sugrįžimas. Bent jau į Europą. Jei tu nori „atsiriekti“ šiek tiek kaimyninės šalies teritorijos jėga, kodėl į savo planą neįtraukus šiek tiek melo apie savo tikslus ir veiksmus, tuo pat metu žaisti savo žaidimą, mėtytis atsakomaisiais įtarimais ir vaizduoti save kaip auką? Karo įstatymai yra paskutinis dalykas, dėl kurio susitaria šalys, prieš nuspręsdamos baigti kovą.

Kadangi Rusija nesilaiko to, ką Baracko Obamos administracija vadina „XXI amžiaus normomis“, laikas grįžti prie ištakų, kurios „hibridinį karą“ ar „žaliuosius žmogeliukus“ paverstų labiau suvaldoma problema.

Svarbiausias klausimas šioje situacijoje ateina iš XVII amžiaus. Tai – suvereni valstybių galia. Paprasčiausias tokio valstybės suverenumo testas yra galios panaudojimo šalies teritorijoje monopolis. Kalbama ne tiek apie „teisėtą“ jėgos panaudojimą, kiek apie galią užtikrinti šalies teritorijos vientisumą.

Kriminaliniai nusikaltimai šiuo atveju nėra problema. Nusikaltėlių tikslas – išlaikyti, kas pavogta, o ne skatinti sąlygas, kurioms esant niekieno nuosavybė nebūtų saugi. Jei nusikaltėliai įvykdo žmogžudystę, nebandoma įteigti, kad tai legalu. Nors tvarka gali sugriūti, jei valdžios institucijos nesuvaldo nusikalstamos veiklos, tačiau daugeliu atvejų kriminaliniai nusikaltimai  neturi politinio pagrindo.

Pažeidimai, kuriuos valstybė privalo sugebėti kontroliuoti, kad išlaikytų suverenumą, yra dviejų tipų: nusikalstami revoliuciniai judėjimai šalies viduje ir priešo iš užsienio intervencija. Šis pastebėjimas gali padėti suprasti, kas negerai vyko Ukrainoje.

Teisingas atsakas į „žaliųjų žmogeliukų“ pasirodymą yra ne skųstis, kad karinės pajėgos negali susidoroti su tokia grėsme, o panaudoti policiją. Reikia suimti pirmuosius „žaliuosius žmogeliukus“ tam, kad būtų užkirstas kelias be valdžios kontrolės jiems įsikurti tam tikroje šalies teritorijoje. Tai gali būti nelengva užduotis, gali būti neapsieita be jėgos panaudojimo, tačiau jos esmė skamba taip: „Mesk ginklą ir pakelk rankas.“

Ukrainoje, kurią užgriuvo daugybė problemų, tai nebuvo tinkamai suprasta. Ukrainos policija, panašu, iliustruoja garbingą šalies korupcijos tradiciją, ir tikrai neatrodo, kad kažkas stengėsi numatyti, kur bus nueita, jei iš pat pradžių nebus reaguojama į „žaliuosius žmogeliukus“.

Ar ryžtingesnis atsakas Kryme būtų užkirtęs kelią Rusijai perimti šią teritoriją? Galbūt ne. V. Putinas atrodė nusiteikęs ryžtingai ir, jei būtų tekę pereiti į ginkluotą susirėmimą, rusai būtų panaudoję savo karinės galios pranašumą. Tačiau Krymo ir Rytų Ukrainos pamokas turėtų  išmokti jų kaimynai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...