captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Dempsey: dabartinė įtampa Rytų Europoje – dėl nepabaigtų revoliucijų

Dabartinė įtampa Rytų Europoje kyla dėl neišspręstų klausimų nuo Antrojo pasaulinio ir Šaltojo karo laikų. Tuo įsitikinusi „Carnegie Europe“ centro fondo už tarptautinę taiką ekspertė Vokietijoje Judy Dempsey. Pasak jos, ši įtampa yra labai rimta: „Tai – ne ideologijų susipriešinimas, bet bandymas išsiaiškinti, kaip pasaulis turėtų veikti, pasikeitus santvarkai.“
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Dabartinė įtampa Rytų Europoje kyla dėl neišspręstų klausimų nuo Antrojo pasaulinio ir Šaltojo karo laikų. Tuo įsitikinusi „Carnegie Europe“ centro fondo už tarptautinę taiką ekspertė Vokietijoje Judy Dempsey. Pasak jos, ši įtampa yra labai rimta: „Tai – ne ideologijų susipriešinimas, bet bandymas išsiaiškinti, kaip pasaulis turėtų veikti, pasikeitus santvarkai.“

A. Jakubčionis: Vokietija nubausta, reikalaujant SSRS

1945-ųjų gegužės 8-tąją, kalbėdamas apie pasiektą karo baigtį Europoje ir besąlyginę nacių Vokietijos kapituliaciją, tuometis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis teigė, kad Europa gali pasidžiaugti šia akimirka, tačiau taip pat negalima pamiršti apie siaubingus nusikaltimus ir didžiulį žuvusiųjų skaičių mūšiuose per šešerius karo metus.

Ryškiausi mūšiai Antrajame pasauliniame kare įvyko tarp sovietų ir nacių karinių dalinių, kai 1941 m. rugsėjį naciai daugiau nei dvejiems metams apsupo ir užblokavo Leningradą. Mieste nuo išsekimo ir bado įvairiais skaičiavimais galėjo mirti iki 1,5 mln. žmonių. Vėliau, 1942 m. rugpjūtį, įvyko Staliningrado mūšis, po kurio sovietai perėjo į kontrpuolimą, o po Kursko mūšio 1943 m. liepą, istorikų vertinimu, tapo aišku, kad nacistinė Vokietija pralaimės. Vis dėlto galutinį nacių pralaimėjimą nulėmė po ilgų derybų atidarytas Antrasis frontas, kai 1944 m. birželį Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), ir Kanados kariuomenės išsilaipino Normandijoje ir pradėjo Vakarų Europos išvadavimą nuo nacių okupacijos.

Didžiausias žmonijos istorijoje karas, į kurį buvo įtraukta maždaug 60 valstybių, įvairiais skaičiavimais, pareikalavo ne mažiau nei 60 mln. žmonių gyvybių. Daugiausia – civilių. Dėl nacių vykdytos antisemitinės politikos Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta 6 mln. Europos žydų. Dėl šių nusikaltimų buvo suformuotas Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas, kuriame buvo teisiami nacių politiniai ir karo vadai.

„Iš esmės, reikalaujant Sovietų Sąjungai, buvo susitarta, kad būtų nuteisti tie asmenys, kurie kalti už karinius nusikaltimus, vykdytus kare ir prieš civilius gyventojus. Ką vadinti kariniu nusikaltėliu, buvo daug diskusijų, bet iš esmės Sovietų Sąjunga išreikalavo, kad pagrindiniai karo vadai būtų teisiami kaip kariniai nusikaltėliai. Vokietijai buvo skirta 10 mlrd. dolerių kontribucija. Buvo nuspręsta reparacijas imti, žinoma, pinigais, panaudojant darbo jėgą (pavyzdžiui, iš Vokietijos į Sovietų Sąjungą vokiečiai buvo vežami būtent dirbti), pramonės gaminiais, žaliavomis, demontuojant ir išvežant visas gamyklas (visų pirma – į Sovietų Sąjungą). Vokietija brangiai sumokėjo“, – pasakoja istorikas Algirdas Jakubčionis.

G. Mažeikis: Antrasis pasaulinis karas pasibaigė 1990 m.

Vos tik pasibaigus karui Europoje ir dar likus keliems mėnesiams iki Japonijos kapituliacijos ir galutinės Antrojo pasaulinio karo baigties, tapo aišku, kad prasidės naujas ideologijų karas, vėliau įgavęs Šaltojo karo vardą. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Gintauto Mažeikio, ideologijų prieštaros išryškėjo, pasirašant kapituliacijos aktą su nacistine Vokietija. Vokiečių generolai iš pradžių gegužės 8-tąją kapituliacijos dokumentus pasirašė, pasiduodami Vakarų sąjungininkams, o gegužės 9-ąją – Sovietų Sąjungai.

„Taip atsirado dvi skirtingos dienos, bet jos buvo suplanuotos specialiai Josifo Stalino režimo, kad Sovietų Sąjunga nebūtų kartu su Europa. Dviejų dienų atsiradimas viena po kitos rodo ir kitokį šventimo turinį. Bet kokiu atveju, kai Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, ir JAV gegužės 8 d. minima kaip Antrojo pasaulinio karo pabaiga, tose šalyse karo pabaiga vis dėlto suprantama kitaip nei Vidurio Rytų Europoje. Vidurio Europos patyrimas – daug dramatiškesnis. Iš esmės XX a. problemų sprendimas arba netgi Antrojo pasaulinio karo galutinė baigtis buvo 1990 m., kai sugriuvo ir antrasis monstras“, – tvirtina G. Mažeikis.

Būtent Centrinėms ir Rytų Europos valstybėms Antrojo pasaulinio karo pabaiga nereiškė išsivadavimo. Jos buvo įtrauktos į komunizmo jungą, o Baltijos šalys – visiškai okupuotos Sovietų Sąjungos. Pasak A. Jakubčionio, tik bėgant metams, Vakarai ėmė viešai nepritarti Sovietų Sąjungos politikai.

„Tame laikotarpyje dar egzistavo nusiteikimas, kad šalys laimėtojos bendradarbiaus ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Buvo numatyta įsteigti vadinamąją užsienio ministrų tarybą. Į ją turėjo įeiti Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga. Joje turėjo aptarinėti svarbiausius pokarinės Europos klausimus. Štai šioje tokio nusiteikimo atmosferoje Vakarų sąjungininkai neprieštaravo Sovietų Sąjungos protestams nesvarstyti vieno ar kito klausimo“, – teigia A. Jakubčionis.

Jis įvardija, kad tarp tokių klausimų buvo ir Baltijos šalių okupacijos klausimas, Molotovo-Ribentropo paktas. Istoriko tvirtinimu, tik tada, kai pamažu ėmė įsisiūbuoti Šaltasis karas, Vakarai ėmė keisti požiūrį į Rytų Europą, Sovietų Sąjungą ir Baltijos šalis. „Absoliučiai arba visapusiškai Europos Parlamento rezoliucijoje tik 1983 m. pasakyta, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos. Okupacijos fakto pripažinimo link buvo eita ilgokai“, – pabrėžia A. Jakubčionis.

V. Kaluza: Vokietija mini ne pralaimėjimą, o išsivadavimą

Praėjus 70 metų po Antrojo pasaulinio karo, Europoje vis dar diskutuojama apie karo padarytus nuostolius, įvykdytus nusikaltimus, suluošintus žmonių gyvenimus. Pasak LRT Radijo bendradarbės Berlyne Vidos Kaluzos, Vokietijai Antrojo pasaulinio karo tema išlieka jautrus klausimas ir jis dažnai primenamas net ir politinėse diskusijose.

„Gegužės 8-oji Vokietijai yra ne pralaimėjimo, o išsivadavimo, išvadavimo diena. Diskusija dabar labiau linksta į šią pusę. Kaltė, žinoma, yra svarbus dalykas, tačiau yra svarbu, jog Vokietija buvo išvaduota ir už tai turi būti dėkinga sąjungininkams. Vokietijoje karo kaltė, galima sakyti, jaučiama kasdienybėje, kiekvieną kartą, kai iškyla kažkoks konfliktas su kitomis šalimis“, – tikina V. Kaluza. Ji pateikia pavyzdį – Graikijos padėtį. Esą dėl Vokietijos kanclerės Angelos Merkel gana griežtos pozicijos už taupymo politiką, Graikijoje jos atvaizdas iš karto piešiamas su svastika ir Adolfo Hitlerio laikų uniforma.

„Carnegie Europe“ centro fondo už tarptautinę taiką ekspertė Vokietijoje J. Dempsey atkreipia dėmesį, kad ne tik Vokietija susiduria su Antrojo pasaulinio karo padariniais. Pasak ekspertės, dabartinė įtampa Rytų Europoje – neišspręsti klausimai nuo Antrojo pasaulinio ir Šaltojo karo laikų.

„Praeities įvykiai paliko neišspręstų klausimų, kurie labiausiai būdingi naujajai Rytų Europai. Nežinome, kas nutiks tokioms šalims, kaip Baltarusija, Ukraina, Moldova, Gruzija ar Vakarų Balkanams. Tai – labai sudėtingi klausimai. Būtent jie kursto įtampą tarp Rusijos ir Europos, taip pat – ir JAV. Kylanti įtampa labai rimta. Tai – ne ideologijų susipriešinimas, bet bandymas išsiaiškinti, kaip pasaulis turėtų veikti, pasikeitus santvarkai“, – teigia J. Dempsey.

Jos tvirtinimu, V. Putino Rusija tiki, kad tai – varžybos dėl įtakos Rytų Europos dalyje. Europos Sąjunga (ES), anot ekspertės, tiki, kad tos šalys gali laisvai pasirinkti, kokia kryptimi eiti, o tai V. Putinas suvokia, kaip Europos keliamą grėsmę Rusijos saugumui. „Taigi tai – labai sudėtingos problemos. Tai yra 1989-ųjų palikimas, nepabaigtas spręsti klausimas, nepabaigtos revoliucijos“, – sako J. Dempsey.

Konfliktas Ukrainoje vėl išryškino Rytų ir Vakarų nesutarimus

Ekspertai sutinka, kad būtent konfliktas Rytų Ukrainoje labiausiai išryškino nesutarimus tarp demokratiškos Europos dalies ir Rusijos arba kaip vis dažniau sakoma – tarp Rytų ir Vakarų. G. Mažeikis pastebi, kad vis dėlto per 70 metų sąvoka „Rytai ir Vakarai“ gerokai pasikeitė.

„Buvo pradėta į šią perskyrą „Rytai ir Vakarai“ žiūrėti su dideliu įtarimu, teigiant, kad tai yra pokolonijinio mąstymo specifika, tačiau pastaruoju metu, prasidėjus konfliktams tarp ES ir Rusijos, šios sąvokos vėl sugrįžo atgal. Vidurio Europos šalys stengiasi pakliūti į Vakarų aplinką. Tas Vakarų pasaulis nėra visiškai geografiškas, nes, jeigu pažiūrėtume į ideologijas, tai Vakaruose esanti Serbija yra kur kas „rytesnė“ nei Rytuose esančios Baltijos šalys. Ir priešingai – Rytai nori būti dar labiau Rytais, nei jau yra. T. y. Rusijoje bandoma valytis nuo įsivaizduojamų Vakarų įtakų“, – tvirtina G. Mažeikis.

Savotiškas susiskaldymas tarp Rytų ir Vakarų išryškėjo ir per šias 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje metines. Skirtingai nei per ankstesnes sukaktis, dauguma Vakarų šalių lyderių, išreikšdami nepritarimą Rusijos veiksmams Rytų Ukrainoje, nusprendė nevykti į karinį paradą Maskvoje.

„Dabar matome įvykusį tikrai žymų pokytį, nes ir Vakarų Europos, arba senosios Europos, ir Rytų Europos lyderiai, nepaisant kelių išimčių, laikosi bendros pozicijos ir atsisako minėti šią pergalės dieną Maskvoje. Puikiai suvokiu, jog tai yra Rusijos vidaus politikos manipuliacijai ir propagandai skirtas renginys. Rusija pateikiama kaip valstybė, kuri kyla į kovą prieš fašizmą ir ne tik Rytų Ukrainoje. Labai nesena Rusijos užsienio reikalų ministerijos studija atkreipė dėmesį į Vakarų Europoje augančią nacizmo bangą. Kritika buvo nukreipta, aiškiai parodant, kad Rusija yra valstybė, kuri kyla į kovą su fašizmu“, – sako Rytų Europos studijų centro analitikas Linas Kojala.

Dauguma pasaulinių organizacijų neatsinaujinusios nuo karo laikų

Analitikai pastebi, kad per 70 metų ėmė keistis ir pasaulio jėgų santykis, kai vis labiau išryškėja Kinijos įtaka ir galia, o tai neramina tiek JAV, tiek Rusiją. Taip pat, pasak J. Dempsey, darosi akivaizdu, kad tarptautinėms organizacijoms vis sunkiau spręsti pasaulines problemas, o be seniai egzistuojančios įtampos tarp Rytų ir Vakarų, šalims kyla nauji ir iki tol nesutikti iššūkiai.

„Nebesugebame užtikrinti po Antrojo pasaulinio karo įkurtų institucijų efektyvumo. Jungtinėms Tautoms desperatiškai reikia reformų, lygiai taip kaip ir Pasaulio Bankui ar Tarptautiniam valiutos fondui. Tai yra didžiulės organizacijos, kurios iš esmės nepasikeitė nuo įkūrimo, jos neprisitaikė prie pokyčių pasaulyje. ES netiesiogiai, bet padėjo išsaugoti taiką pokarinėje Europoje. Būtent dėl bendrijos Vokietija ir Prancūzija sugebėjo tapti artimomis sąjungininkėmis“, – atkreipia dėmesį J. Dempsey.

Ji pripažįsta, kad ES lengva nuvertinti, kritikuojant jos užsienio politikos, saugumo ar gynybos strategijos nebuvimą. Anot J. Dempsey, Europa susiduria su daugybe problemų, o Rytų Europos problema yra neišsprendžiama korupcija.

„Nesaugumo jausmas taip pat labai būdingas Rytų Europos šalims. Jis pastaraisiais metais išryškėjo dėl Rusijos veiksmų Rytų Ukrainoje. Populizmas – didžiulė problema Vakarų Europoje. Matome radikalių dešiniųjų partijų suaktyvėjimą. Bet ryški Vakarų Europos psichologinė problema – pasitikėjimo trūkumas. Jį lėmė euro krizė, neužtikrintumas dėl ES integracijos ir ateities. Žinoma, ypač dabar Europa jaučia grėsmę – ne tik dėl judėjimo „Islamo valstybė“, bet dėl augančios imigracijos“, – akcentuoja J. Dempsey.

Ji taip pat priduria, kad pokyčiai po Antrojo pasaulinio karo Europoje milžiniški – Berlyno sienos nebėra, Rytų Europa nebepriklauso komunizmo sistemai, ir daugeliu požiūrių Europa tapo daug vieningesnis žemynas nei bet kada anksčiau.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...