captcha

Jūsų klausimas priimtas

JT komisaro atstovė: netiesa, kad į Europą plūsta didžiausias migrantų srautas

„Nepamirškime, kad 90 procentų pabėgėlių apsistoja savo tėvynių kaimynėse, tad nėra taip, kad į Europą plūsta didžiausias migrantų srautas. Ne, jis lieka konfliktų kaimynystėje“, – interviu „Pasaulio panoramai“ sako Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovė Šiaurės Europai Pia Prytz Phiri.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

„Nepamirškime, kad 90 procentų pabėgėlių apsistoja savo tėvynių kaimynėse, tad nėra taip, kad į Europą plūsta didžiausias migrantų srautas. Ne, jis lieka konfliktų kaimynystėje“, – interviu „Pasaulio panoramai“ sako Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovė Šiaurės Europai Pia Prytz Phiri.

Ji tvirtina, kad pabėgėlių pasiskirstymas Europos viduje privalo būti proporcingesnis. Mat dabar didžiausioji naštos dalis tenka vos kelioms Europos šalims. „Jei kiekviena valstybė pasiimtų proporcingą dalį, tuomet išgelbėti gyvybes ir suteikti [pabėgėliams] galimybę pradėti naują gyvenimą Europai nebūtų didelis iššūkis“, – įsitikinusi Pia Prytz Phiri, kurios teigimu, Lietuvai tektų priimti pabėgėlių „kiek daugiau, nei priima dabar“.

– Tarptautinė bendruomenė susiduria su viena didžiausių pabėgėlių krizių pastaruoju laikotarpiu, bet Lietuvoje daug pabėgėlių nematome. Ar galėtumėte pasakyti, kiek dosnus ir atviras Šiaurės Europos regionas pabėgėlių problemai?

– Pasaulyje dabar turbūt yra didžiausias pabėgėlių skaičius nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 52 milijonai buvo priversti pabėgti nuo karų, žmogaus teisių pažeidimų, persekiojimo. Labai auga ir bėgančių į Europą skaičius, taip pat ir per Viduržemio jūrą – daugiausia dėl konfliktų Sirijoje, Irake, Šiaurės ir Užsachario Afrikoje.

Didžiąją pabėgėlių dalį pirmiausia turi priimti arčiausiai konfliktų esančios Europos valstybės – Graikija ir Italija, taip pat Bulgarija, Vengrija, Malta. Tuomet daugiausia judama į dvi šalis – Vokietiją ir Švediją. Ir iš daugiau nei 170 tūkst. politinio prieglobsčio paraiškų Šiaurės Europoje tik 406 žmonės ieškojo politinio prieglobsčio Lietuvoje. Tai, aišku, nedidelis skaičius, bet nenoriu kalbėti tik apie Lietuvą, nes čia reikia analizuoti, kaip pabėgėliai paskirstomi po visas 28 Europos Sąjungos šalis.

Paskirstymas labai neproporcingas. Tad dabar kuriami įstatymai, kurie paverstų Europą bendra politinio prieglobsčio erdve. Dabar didžiąją dalį pabėgėlių ima vos kelios šalys ir daug valstybių nesvarsto, kiek pabėgėlių iš tiesų pajėgtų priimti, bet siekia parsiųsti pabėgėlius į tą Europos šalį, kur jie atkeliavo ir paprašė politinio prieglobsčio pirmiausia.

Pagal tokią logiką Italija ir Graikija turėtų priimti didžiąją dalį prieglobsčio prašytojų. Tad Jungtinių Tautų pabėgėlių komisariatas bando [pasiekti], kad šis paskirstymas būtų teisingesnis. Jei kiekviena valstybė pasiimtų proporcingą dalį, tuomet išgelbėti gyvybes ir suteikti [pabėgėliams] galimybę pradėti naują gyvenimą Europai nebūtų didelis iššūkis.

– Ar tuomet galėtumėte įvertinti, kokią dalį galėtų priimti Lietuva?

– Europos Komisija svarsto, kokius skaičius galėtų priimti kiekviena šalis. Negaliu prisiminti konkretaus Lietuvos skaičiaus, bet tai yra kiek daugiau, nei Lietuva priima dabar. Net jei žiūrėtume į dabartinį pabėgėlių skaičių, kurį reikėtų perkelti iš vienų Europos šalių į kitas, skaičiai Švedijoje ir Vokietijoje sumažėtų, nes iki šiol jos priima daugiausia pabėgėlių, daugiau nei joms priklausytų, pabėgėlius skirstant proporcingai, visoms Europos šalims.

Bet visų pirma reikalinga bendra Europos strategija ir politikų supratimas, kad jie turi moralinę pareigą, kad Graikija, Italija, Švedija ir Vokietija negali būti paliktos vienos tvarkytis su migrantais tuo metu, kai žmonės bėga tam, kad išsigelbėtų. Yra ir darbo migrantų, bet didžiajai daliai imigrantų reikia tarptautinės apsaugos. Humanitarinės misijos neišspręs priežasčių, dėl kurių žmonės bėga. Tai, kad padedame sirų pabėgėliams Libane, neišspręs krizės Sirijoje. Tam reikia politikų valios. Tad svarbu tvarkytis su krizių šaknimis.

Maža to, svarbu, kad šalys, kurios dabar priima daug pabėgėlių, – dažniausiai krizinių šalių kaimynės – pačios nepavirstų žlugusiomis valstybėmis. Libane dabar vienas iš keturių žmonių – pabėgėlis. Tai didžiulis iššūkis tokiai mažai šaliai. Ir pabėgėlių stovyklų ten nėra, pabėgėliai tiesiog apsigyvena su vietiniais gyventojais. Libane – 1,5 milijono pabėgėlių, o gyventojų yra vos 4,5 milijono.

Tiek daug pabėgėlių priimančios šalys privalo gauti didesnę pagalbą, kad jų piliečiai, parodę didžiulį dosnumą ir svetingumą pabėgėliams, dėl to nenukentėtų. Nepamirškime, kad 90 procentų pabėgėlių apsistoja savo tėvynių kaimynėse, tad nėra taip, kad į Europą plūsta didžiausias migrantų srautas. Ne, jis lieka konfliktų kaimynystėje.

Likęs pasaulis turi parodyti solidarumą ir priimti dalį pabėgėlių, kad palengvintų tų šalių dalią. Štai todėl kalbame ir apie perkėlimą į Europą. Įsivaizduokite paskutinio kurso medicinos studentą iš Sirijos, kuris dėl karo nebegali baigti mokslų, bet galėtų juos baigti čia, Europoje, ir būtų naudingas čia, o į savo šalį galėtų grįžti vėliau kaip gydytojas. Tai būtų ilgalaikis sprendimas.

– Įsivaizduokime mūsų interviu žiūrintį lietuvį, kuris sugalvoja padėti pabėgėliams, priimti juos į savo namus. Ką jis turėtų daryti?

– Žinoma, valstybė sprendžia, kas gali apsistoti jos teritorijoje ir kas ne. Tad jis turėtų gauti leidimą iš valstybės. Kol kas Lietuva neturi jokios pabėgėlių priėmimo ar perkėlimo į jos teritoriją kvotos, bet mes tikimės, kad šie įstatymai bus priimti.

Jei bus politinės valios, gal atsiras privačių rėmėjų, nevyriausybinių organizacijų, kurios galėtų pasirūpinti dalimi šeimų ir tai netaptų našta valstybei. Labai skatiname tokią privačią paramą, ji egzistuoja Kanadoje, Australijoje, Jungtinėse Valstijose, tai nėra nauja.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...