captcha

Jūsų klausimas priimtas

Buvęs GRU agentas V. Suvorovas: jokio Didžiojo Tėvynės karo nebuvo

Sovietų Sąjunga pradėjo karą kaip agresorė ir baigė jį kaip agresorė, teigia istorikas ir rašytojas Viktoras Suvorovas.
DELFI.lt nuotr.
DELFI.lt nuotr.

Sovietų Sąjunga pradėjo karą kaip agresorė ir baigė jį kaip agresorė, teigia istorikas ir rašytojas Viktoras Suvorovas.

Leidinio „Ukrainforum“ redakcijoje neseniai lankėsi garsus istorikas ir rašytojas V. Suvorovas. Jis kalbėjo apie karą ir taiką, apie Rusiją ir Ukrainą ir apie Stalino sugalvotą Didįjį Tėvynės karą, pergalę kuriame Rusija švenčia gegužės 9-ąją.

– 2015 metų gegužę – Pergalės septyniasdešimtmetis. Tačiau šios mūsų pergalės su rusais jau niekada negalėsime švęsti. Ji jau niekada mums nebus bendra. Kaip Jūs, kaip šį klausimą kruopščiai išnagrinėjęs ir apie tai ne vieną knygą parašęs žmogus, paaiškintumėte šią sudėtingą temą jaunajai kartai, pavyzdžiui, savo anūkei?

– Pirma, jeigu pradėtume kalbėti apie datas, tai prisiminkime, kad 2015 metų kovo 15 dieną sukako 75 metai, kaip baigėsi Žiemos karas, kuriame Sovietų Sąjunga kariavo prieš Suomiją. Tai buvo banditiškas karas prieš suverenią valstybę, kuri mums nieko blogo nepadarė. Šio karo pasekmės Sovietų Sąjungai – katastrofiškos. Kadangi Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją, pavertė ją savo prieše. Iš pradžių buvo mėginama iškart po Spalio perversmo Suomiją paversti sovietine. Paskui buvo 1939–1940 metai, Žiemos karas. O 1941 metų birželio 25 dieną Sovietų Sąjunga trečią kartą užpuolė Suomiją. Įsivaizduojate, birželio 25 dieną viskas braška ir griūna, tuo metu Sovietų Sąjunga užpuola Suomiją, o rugpjūčio mėnesį SSSR įveda kariuomenę į Iraną.

Tuo metu Hitleris baigia grandiozinį Kijevo apsupimą, ten paėmė 664 tūkstančius Raudonosios armijos karių ir vadų, neįtikėtiną skaičių tankų, artilerijos, šaudmenų, įvairių kitų atsargų. Įsivaizduojate, o draugui Stalinui nėra ką daryti, todėl jis įsiveržė į Suomiją ir Iraną. Taigi, norint suprasti šį Didįjį Tėvynės karą, akcentus sudėliokime taip.

– Tai reiškia, kad jokio Didžiojo Tėvynės karo niekada nebuvo. Buvo Antras pasaulinis karas, teisingai suprantu?

– Taip. Kas sugalvojo Didįjį Tėvynės karą? Kam jį išskyrė iš Antrojo pasaulinio karo? Tai sugalvojo draugas Stalinas. Kam? Tam, kad būtų užmiršti visi Antrojo pasaulinio karo pradinio laikotarpio nusikaltimai.

Antrasis pasaulinis karas prasidėjo Lenkijos padalijimu 1939 metais, šį padalijimą įvykdė ne imperijos kanceliarijoje, o Kremliuje. Hitlerio ten nebuvo, ten buvo draugai Molotovas, Ribbentropas ir Stalinas.

Jie padalijo Lenkiją, taip pradėdami karą. Toliau Stalinas apgaudinėja Hitlerį, Hitleris įžengė ten, ką mes padalijom, – šitas tau, šitas man… Hitleris pradėjo, o Stalinas sako, oi, aš nepasirengęs. Todėl visa kaltė atiteko Hitleriui.

Paskui sekė Suomija, tada nuo Rumunijos atplėšė Besarabiją, tada Estija, Lietuva, Latvija ir taip toliau. Kitaip tariant, Sovietų Sąjunga atakavo visas vakarines kaimynes.

Tai buvo nusikalstamas karas, Sovietų Sąjunga dalyvavo Antrajame pasauliniame kare nuo pat pirmos dienos ir netgi anksčiau, kai tik rugpjūčio 23 dieną pasirašė dokumentą dėl Lenkijos padalijimo, nuo to ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Stalinas agresoriumi buvo nuo pat pradžios, o paskui Hitleris, suvokęs, kas čia vyksta, ir supratęs, kas jo laukia, užpuolė pirmas. Štai šį puolimą Stalinas panaudojo propagandos tikslais.

Užmirškime, kaip mes užpuolėme Lenkiją, įsmeigėme jai peilį į nugarą, užmirškime Suomiją, kaip mes ją užpuolėme, užmirškime, kaip mes sunaikinome Estiją, Lietuvą ir Latviją, užmirškime, kaip nuo Rumunijos atplėšėme Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną, ir pradėkime skaičiuoti karą nuo birželio 22 dienos. Štai, mus užpuolė – ach, kokie mes vargšai – Didysis Tėvynės karas.

– Jūs savo koncepciją dėstėte įvairiose paskaitose posovietinėse šalyse, kaip žmonės ją suprasdavo?

– Kartą kalbu televizijoje, vyksta tiesioginis tiltas tarp Londono ir Kijevo. Sėdi ten mano šalininkai ir mano oponentai. Atsistoja oponentas ir sako, ką tu mums pasakoji, kaip Stalinas užpuolė Lenkiją, tai jis sugrąžino ir prijungė Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, tai jokia ne agresija, jis prijungė Ukrainos žemes prie Ukrainos, o Baltarusijos žemes – prie Baltarusijos.

Aš taip pat piktas, atsakiau jam, kad draugas Stalinas Vakarų Ukrainos neprijungė prie Ukrainos, o Vakarų Baltarusijos neprijungė prie Baltarusijos. Jis jas prijungė prie Sovietų Sąjungos. Sutikite, tai didelis skirtumas. Ir valdžia ten buvo ne ukrainiečių ir ne baltarusių, ten buvo sovietų valdžia, čekistų, kruvina, antiukrainietiška ir antibaltarusiška valdžia. Ten iškart prasidėjo baisūs valymai: buvo naikinami tūkstančiai žmonių, o paskui žmonės deportuojami iš Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos. Pabandykite paprieštarauti.

Taigi savo anūkei papasakosiu, kad Didysis Tėvynės karas – tai propaganda. Buvo Antrasis pasaulinis karas, kuriame Sovietų Sąjunga nuo pat pirmosios dienos dalyvavo kaip agresorė, ir baigė ji Antrąjį pasaulinį karą kaip agresorė.

Tarp Sovietų Sąjungos ir Japonijos buvo pasirašytas neutraliteto, nepuolimo paktas. Ir kol Sovietų Sąjunga griuvo, žlugo, Japonija šito pakto laikėsi. Paskui Sovietų Sąjunga sutriuškino Vokietiją, o Japonija buvo beveik sutriuškinta Amerikos, štai čia draugas Stalinas ėmė ir užpuolė Japoniją.

Taigi taikos sutartis su Japonija nebuvo pasirašyta, todėl, kad Japonija iki šiol nepripažįsta teritorijų, priklausiusių japonams, užgrobimo. Greitai štai šios „Sovietų Sąjungos pergalės Didžiajame Tėvynės kare“ Rusijai virs krauju ir dideliais nuostoliais. Japonija greitai prisimins, kad Sachalinas, Kurilų salos – vis dėlto, tai ne Rusija, o Japonija. Kol Rusija silpna, Japonija tyli, kai tik Rusijoje prasidės didelės problemos, Japonija savo žemes prisimins. Taip pat kaip ir Karaliaučius, lenkiškai Krolewiec, buvo perduotas Sovietų Sąjungai penkiasdešimčiai metų – nuo 1945 iki 1995 metų. Ir Karaliaučius, vadinamas Kaliningradu, turi būti sugrąžintas Vokietijai, tačiau Vokietija kol kas tyli.

Didysis strategas, draugas Putinas, atidarė Pandoros skrynią.

Po Antrojo pasaulinio karo, po didžiųjų Sovietų Sąjungos pergalių Didžiajame Tėvynės kare, kažkaip buvo oficialiai pripažinta – vyrai, neprisiminkime senų dalykų, nelieskime sienų, kaip susiklostė, taip tegul ir lieka. Štai Putinas šią pusiausvyrą ir pažeidė.

Ir kai tik jis atplėšė Krymą nuo Ukrainos – gerai tai ar blogai, apie tai nekalbėkim – jis pažeidė pusiausvyrą. Tai yra baisu. Ir dabar prasidės. Suomija sakys: „O jūs iš mūsų atėmėte Vyborgą“. Vokiečiai sakys: „O jūs iš mūsų atėmėte Karaliaučių ir 1995 metais turėjote grąžinti, prieš dvidešimt metų, taip kad grąžinkite“. Ir Japonija, ir Kinija, maža kas dar. Putinas pažeidė pusiausvyrą, ir jam tai labai greitai atsirūgs. Nežinau, šiame pasaulyje ar ten, pragare, kur jį čirškins smaloje.

– Sakykite, ar jūs tikite rūmų perversmo galimybe Rusijoje, tuo, kad vis dėlto atsiras stiprių žmonių, norinčių pašalinti mūsų bėdų priežastis?

– Aš ne šiaip sau tikiu. Tikiu – tai pernelyg lėkštai, pernelyg švelniai pasakyta. Aš šventai tikiu tuo, kad dvaro perversmai ne tik įmanomi, jie visada bus. Tai ne tik tradicija, tai vienintelis vadovybės pakeitimo būdas. Kito paprasčiausiai nėra.

Mano paskutinė knyga apie Žukovą „Lūžis“ skirta šviesiam Abdurachmano Avtarchanovo atminimui. Jis pirmas atskleidė Stalino nužudymo paslaptį ir įrodė, kad Stalinas buvo nužudytas. O jeigu draugą Staliną nužudė, tai kažkokį Putiną, čia jau, atleiskite.

– Manote, kad Rusija vis dėlto išgyvens savo subyrėjimą?

– Aš mąstau kaip žvalgybininkas, kad ir pabėgęs, bet vis tiek. Mano geras mokytojas, pulkininkas Zemlianskis, man sakė: visada ieškok taisyklės, šioje taisyklėje ieškok išimties, pasistenk suprasti, kodėl ši išimtis yra, kokia jos priežastis ir kur reikia ieškoti naujos išimties. Ir dar sakė: ieškok tendencijos, štai yra vienas įvykis, kitas – kokia linkme vystosi, suvok tendenciją.

Tai štai kokia tendencija. Egzistavo supergalingas sovietinis lageris su Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga priešakyje. Ekonominė, politinė ir karinė supervalstybė ir jos ištikimos draugės: Lenkijos Liaudies Respublika, Čekoslovakijos, Vokietijos Demokratinė Respublika, Vengrija, Bulgarija ir taip toliau. Ir staiga viskas žlugo.

Tuo metu mūsų vadai turėjo susėsti prie apvalaus stalo ir nuspręsti: vyrai, mes kažką darome neteisingai, imkime ir suraskime žlugimo priežastį. Tačiau juk niekas niekada nesėdo prie stalo ir neuždavė klausimo, kas su mumis negerai. Tokių debatų nebuvo. Jeigu nežinote, kreipkitės į mokslininkus, į spaudą, kreipkitės į žmones: kažkas su mumis buvo negerai, imkime ir suraskime klaidą, pašalinkime ją, nes šitas reikalas kažkaip keistai žlugo.

Praeina dveji metai ir žlunga didžioji Sovietų Sąjunga. Po to Jelcinas turėjo užduoti tą patį klausimą: kažkas pas mus negerai, kažką reikia keisti. Bet juk niekas nesikeitė. Liko ta pati pelkė, tik leido vogti atvirai, anksčiau patyliukais, o dabar – atvirai ir po daug. Štai skirtumas.

Jeigu taip, tai tendencija štai kokia – buvo didis socialistinis blokas, jis žlugo, buvo didi Sovietų Sąjunga, ji žlugo, liko didi Rusija – ji žlugs, suirs, ji subyrės. Pasakysiu dar daugiau, kad mūsų amžiuje mes to dar sulauksime. Ir niekur ji nesidės, rusų tauta išmiršta, vyksta protinis, emocinis, intelektualinis tautos ir jos elito degradavimas.

Jūs pažvelkite į juos. Jeigu Ukrainoje kažkas negerai, ukrainiečių tauta išeina į Maidaną ir nuverčia vagis, nusikaltėlius, išveja juos, o jeigu tai vyksta Rusijoje, tai rusų tauta sako, kad tai Valstybės departamentas, ten sėdi kažkoks piktas Obama ir mums kažkaip trukdo.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close