Jei kokios vakarietiškos šalies vadovo kurį laiką nesimato viešojoje erdvėje, niekas į tai dėmesio neatkreipia. Taip yra todėl, kad egzistuoja valdžios struktūra, kurioje aiškiai numatyta, kas ką pakeičia reikalui esant iki pat pirmojo asmens.
Jei kokios vakarietiškos šalies vadovo kurį laiką nesimato viešojoje erdvėje, niekas į tai dėmesio neatkreipia. Taip yra todėl, kad egzistuoja valdžios struktūra, kurioje aiškiai numatyta, kas ką pakeičia reikalui esant iki pat pirmojo asmens.
Gyventojams nereikia jaudintis, kad dėl vieno, net paties svarbiausio žmogaus pasitraukimo įsivyrautų betvarkė. Ar daug yra skaičiuojančių, kiek dienų nematė prezidentės Dalios Grybauskaitės viešoje erdvėje? Ar daug buvo sutrikusių dėl nežinios, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel nikstelėjo koją ir nukėlė kelis susitikimus, o paskui pasirodė su ramentais?
Kitaip yra valstybėse, kurių gyvenimą vairuoja vienas asmuo. Iškris jam vairas iš rankų ir nežinia, kokiame griovyje atsidursi. Todėl dingus iš viešosios erdvės Rusijos ar Šiaurės Korėjos vadovui, pasaulis stojasi ant blakstienų.
Kai sakoma, jog diktatūros yra efektyvesnės, nes nereikia visus tenkinančio kompromiso ir galima greitai priimti sprendimus vieno žmogaus valia, pamirštamas kitas ne mažiau svarbus valstybei bruožas – valdžios atsparumas. Vienvaldę diktatūrą gali suraityti ir rūmų perversmas, ir mažytis virusas, ir pakištas blogas patarimas ar nuodų taurė. Atsparumo aspektu demokratinė valdžia yra daug pranašesnė, o taip valdoma valstybė yra sunkiau pažeidžiama.
Kodėl mūsų civilizacija valdoma partinės demokratijos principu? Jos niekas neprimetė. Ji buvo pasirinkta kaip tinkamiausia. Ne tokiose sudėtingose kaip mūsų visuomenėse į bendrus kylančius klausimus galėtų atsakyti visi ir dauguma nulemtų. Tačiau visi neturi laiko gilintis į begalę nuolat kylančių iššūkių, kurie reikalauja įsigilinimo ir svarstymo dėl vienokių ar kitokių sprendimų. Spaudžia kasdieniai darbai. Kas gamina vaistus, kas namą stato, o kas bites tyrinėja. Nėra nė vieno visų galų meistro.
Bendru visuomenės sprendimu, vadinamu balsavimu, įgaliota žmonių grupė savanoriškai palieka savo įprastus darbus ir imasi įstatymų, kuriais paremtas visų gyvenimas. Veiksmingiausias būdas įtikinti rinkėjus savo idėjų naudingumu – skelbti jas bendraminčių sambūrio vardu. Taip atsiranda partijos. Yra Lietuvoje politikas, kurio veidas nuolat kelia įtarimą, kad jis kažką nešviežio suvalgęs. Jam rodosi, kad geriausias būdas valdymui yra referendumai.
Tik nereikia rodyti į Šveicariją. Iš pradžių reikia užaugti tokiems pilietiškiems, kaip šveicarai. Dabar nuolat kišami Rolando Pakso siūlymai skelbti referendumus atrodo kaip nepamatuoti antramečio paauglio norai spręsti universitetinius uždavinius. Antra vertus, nežiūrint referendumų gausos, nepalyginamai didesnė sprendimų dalis Šveicarijoje priimama išrinktosios valdžios, kuriai visi deleguoja teisę spręsti už juos.
Partijos yra demokratinės politikos stuburas. Jų siūlomos idėjos turi dengti visą piliečių lūkesčių skalę nuo kairės iki dešinės. Visada kažkur šalia pliuškenasi tuščiai gražbyliaujantys gelbėtojai, kurie yra lyg politinio gyvenimo cirkas, pagyvinantis pamatuotų pažadų foną. Nors reginys malonus akiai ir ausiai, deja, cirku sotus nebūsi. Politinių gelbėtojų didžioji prasmė yra sukelti stebuklo iliuziją, o po to nuvilti ja patikėjusius.
Lygiai taip pat neverta kurti iliuzijų, kad vienas žmogus partijoje visą ją pakeis. Partija yra politiškai apsisprendusių žmonių draugija, ir partijos pirmininkas atspindi bendrą jų nusiteikimą. O jei neatspindi – tada galimi skilimai. Pirmininko pareiga būti ne tik lokomotyvu, bet ir klijais. Idėjų generatorius yra tik sudedamoji dalis. Vienijimas yra visaapimanti lyderio savybė, kuri nėra paveldima – ji yra užsitarnaujama.
