Prieš dešimtmetį, tuo svaigulingu metu, kai pinigai byrėjo lyg iš gausybės rago, o tuos, kurie kalbėjo apie artėjančias grėsmes galimos finansų krizės pavidalu, pats centrinio banko vadovas iš TV ekranų išvadino „durniais“, teko stebėti daug pasakančią scenelę viename banke. Klientas, pageidavęs paskolos, piktinosi jos negavęs, ir garsiai klausė: „Tai ką man daryti?!” Su juo bendravęs vadybininkas pamokė: „Uždirbti daugiau.“
Aplinkiniai ūžė – kaip vadybininkas drįso? Nes tuo metu paskolos buvo dalijamos principu „Reikia pinigų? Pinigų yra!” Uždirbate tūkstantį, bet skolintis norite pusę milijono? Be problemų. Sumokėjus mėnesinį įnašą, oriam pragyvenimui liks keli šimtai? Na, ir kas. Imkite pinigus, imkite, kodėl prašote tik tokios nedidelės sumos, jums galime paskolinti dvigubai daugiau, kaip tai nereikia?!
Dabar tą „reikia – nereikia“, tai yra, veiksmus ir aplinkybes, lėmusius 2009–2010 m. krizės Lietuvoje reiškinius, eilinį kartą tiria politikai. Iš esmės – valdantieji politikai, nes iniciatyva atėjo per Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką Stasį Jakeliūną, o jis tikina pasirėmęs „valstiečių“ rinkimų programa, kurioje yra ir daugiau įsipareigojimų išsiaiškinti, kaip blogai veikė ankstesnės valdžios.
Tokia pozicija – išsiaiškinti, kas kaltas – jokia naujiena Lietuvos politinėje padangėje. Dar 2010 m. taip pat Seimo, taip pat Biudžeto ir finansų komitetas, vadovautas liberalsąjūdiečio – taigi, valdžioje buvusių konservatorių koalicijos partnerio – Kęstučio Glavecko, vykdė parlamentinį tyrimą, turėjusį atskleisti krizės kaltininkus. Tai yra išsiaiškinti, kokių veiksmų ėmėsi priežiūros institucija – Lietuvos bankas – ekonomikos perkaitimo akivaizdoje, ir kas tiems veiksmams darė įtaką. Tik laikotarpis buvo apibrėžtas kiek ankstesnis, nei nagrinėjamas dabar – 2004–2009 m., politinių oponentų socialdemokratų valdymas.
Tikslas irgi buvo numatytas gražus: įvertinus tyrimo rezultatus, pateikti siūlymus, kaip gerinti Lietuvos banko veiklą. Kur tos išvados? Regis, nugulė Seimo stalčiuose. Kitaip ir negalėjo būti, nes politiniai tyrėjai, jei norėjo būti visiškai objektyvūs ir sąžiningi, pasakę A, turėjo pasakyti ir B. Įvardiję kontrolės institucijos klaidas, pirmiausia, nenorą matyti agresyvios į Lietuvos rinką atėjusių užsienio bankų veiklos politikos, turėjo paraginti atsakomybę prisiimti ir tuos, kurie savo gerovę bandė sukurti skolintais pinigais, neatitinkančiais realių pajamų. Taigi, savo rinkėjus. Kas būtų išdrįsęs tai daryti?
Naujo tyrimo vėliavnešys S. Jakeliūnas praėjusį rudenį irgi žadėjo nusisukti nuo amžino klausimo „kas kaltas“ ir pasiūlyti į ateitį nukreiptus sprendimus. „Šito tyrimo tikslas nėra rasti ir nubausti kokius nors kaltuosius. Politikoje taip nevyksta ir nėra įmanoma. Tikslas yra suprasti, kodėl Lietuva patyrė tokį gilų ekonomikos nuosmukį“, – kalbėjo Biudžeto ir finansų komiteto vadovas. Ir net geranoriškai tvirtino, kad tam tikri teigiami poslinkiai buvo padaryti dar iki tyrimo pradžios, pavyzdžiui, „Lietuvos bankas vykdo atsakingesnę komercinių bankų priežiūrą.“
Tai kas įvyko vos per pusmetį, kad viena tyrimo palaikytojų grupė žada kaltininkų ieškoti kartu su prokurorais, o kita net be prokurorų tuos kaltininkus žino ir siūlo jiems pagalvoti apie atsistatydinimą?
Kaltinimų smaigalyje – Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Kaltas, kaip atrodo iš viešų kalbų, ne dėl to, ko nepadarė, nes ir negalėjo padaryti, mat vadovauti Lietuvos bankui atėjo tik 2011 m. pavasarį, pasibaigus 15 m. trukusiai atsargiojo Reinoldijaus Šarkino kadencijai, bet dėl to, ką padarė. Dėl 2012 m. banko specialistų parengtos vidiniam naudojimui skirtos pažymos, kurioje, kaip galima suprasti, vertinti pirmtakų sprendimai per krizę, kartu užsiminta ir apie dabar diskusijų centrine ašimi tapusias „gyventojų permokas“ už litais imtas paskolas.
S. Jakeliūnas tvirtina, kad Lietuvos banko vadovybė sąmoningai nuo tyrėjų nuslėpė informaciją, kuri – įsiklausykite – gali turėti esminės įtakos krizės supratimui ir, kas dar svarbiau, gyventojų patirtos žalos įvertinimui. Ta žala, sako S. Jakeliūnas, maždaug 700 mln. litų permokėtų palūkanų dėl komercinių bankų manipuliacijų valiutomis per krizę.
700 mln. litų. „Jei nuo manęs viskas priklausytų, žmonėms nuostoliai būtų atlyginti“, – sako S. Jakeliūnas. Tačiau dabar šansai susigrąžinti permokas esą priklausys nuo bankų geros valios (grąžinti konkrečias sumas?), o taip pat nuo Seimo bei vyriausybės politinės valios. Premjeras (kandidatas į prezidentus) gerą valią demonstruoja: ar ne taip galima vertinti kalbas apie numatomą kreipimąsi į prokurorus?
Tokia idėja chaotiškų rinkimų mėnesių fone – aukso vertės, toli lenkianti pažadus dėl „vaučerių“. Tik „auksą“ ji atneš ne tiems vargšams žmonėms, kurie, pasidavę masinei gražesnio, nei turi kaimynas, gyvenimo už skolintus pinigus isterijai, iš pradžių prisirinko iš bankų pinigų, prisipirko namų, o paskui liko be nieko, tik su nepakeliamomis skolomis. Ir kiek iš jūsų jau patikėjo, kad valdžia kompensuos neprotingus sprendimus?
