Daugybė sociologinių tyrimų jau daugelį metų fiksuoja nesikeičiantį reiškinį – politinės partijos yra tie socialiniai dariniai, kuriais mūsų piliečiai nepasitiki labiausiai. Kitame pasitikėjimo ir nepasitikėjimo skalės krašte kaip didžiausią pasitikėjimą pelnančios institucijos yra Bažnyčia ir ugniagesiai.
Daugybė sociologinių tyrimų jau daugelį metų fiksuoja nesikeičiantį reiškinį – politinės partijos yra tie socialiniai dariniai, kuriais mūsų piliečiai nepasitiki labiausiai. Kitame pasitikėjimo ir nepasitikėjimo skalės krašte kaip didžiausią pasitikėjimą pelnančios institucijos yra Bažnyčia ir ugniagesiai.
Atrodytų, kas čia blogo, kad partijomis taip nepasitikima. Gal net ir gerai, kad taip yra. Juk partiniai politikai dažniausiai prižada visokių gražių dalykų, todėl atsargumas, netikėjimas jų pažadais turėtų būti sveikintinas. Politikoje kaip ir turguje – kaip negalima tikėti viskuo, ką sako turgaus prekeiviai, nes jiems svarbiausia yra parduoti prekę, taip negalima tikėti viskuo, ką sako politikai, nes jiems svarbiausia yra įtikinti mus balsuoti už juos.
Tačiau čia susiduriame su politinio gyvenimo paradoksu – viena vertus, politinėmis partijomis nepasitikima labiausiai, kita vertus, dalis mūsų rinkėjų yra labai patiklūs ir balsuoja už kaskart atsirandančius politinius žadėtojus. Turėjome ketverius Seimo rinkimus iš eilės, kai prieš rinkimus atsirasdavo nauja partija ir nesunkiai patekdavo į parlamentą. Net ir 2012 m., kai atrodė, kad nieko ryškesnio už Arūno Valinsko vadovaujamą Tautos prisikėlimo projektą neįmanoma sugalvoti, atsirado Drąsos kelio projektas. Kol kas galima tik spėlioti, ar atsiras nauja partija 2016 m. Seimo rinkimams ir kas bus šios iniciatyvos autoriai.
Pasitikėjimas ir nepasitikėjimas partijomis yra gana sunkiai apčiuopiamas dalykas, nes tai emocinis santykis. Jausmų iš politikos neišmesi, tačiau juos turėtų papildyti siekis racionaliai pažinti tuos žmonių darinius, kurie vadinasi politinėmis partijomis. Geresnis pažinimas leistų balsuoti rinkimuose, vadovaujantis labiau protu, o ne emocijomis.
Tuo būdu kaip galima racionaliai paaiškinti Liberalų sąjūdžio sėkmę šiuose savivaldos rinkimuose? Negi Lietuvoje taip padaugėjo liberaliai mąstančių žmonių, siekiančių sumažinti valstybės vaidmenį visuomenėje ir suteikti daugiau laisvės spontaniškiems rinkos santykiams? Aišku, kad ne. Tada kodėl liberalai tapo tokie populiarūs visuomenėje, kurios nariai nusiteikę nemažą dalį atsakomybės už savo asmeninį gyvenimą perleisti valstybės valdžiai? Atsakymas peršasi toks – Liberalų sąjūdis patraukė rinkėjus ne liberaliomis vertybėmis, bet savo pateiktu įvaizdžiu, kurį liberalai kūrė ilgai ir nuosekliai.
Liberalai sukūrė įvaizdį partijos, kurios reikia vis didesniam skaičiui rinkėjų. Šiems rinkėjams reikia neideologizuotos, kompetentingos, organizuotos partijos, adekvačiai vertinančios mūsų visuomenėje bei valstybėje vykstančius procesus ir siūlančios apgalvotus įvardintų problemų sprendimus. Tokie rinkėjai yra labiau išsilavinę nei statistinis pilietis, gyvena labiau didžiuosiuose miestuose nei miesteliuose.
Liberalams galėjo padėti ir tai, kad didžiuosiuose miestuose socialdemokratai prarado savo rinkėjus, t. y. išsilavinę ir pasiturintys miestiečiai nebalsuoja už juos, o Tėvynės sąjunga yra atsidūrusi vidinio apsisprendimo kryžkelėje, kurią aiškiai rodo artėjantys partijos pirmininko rinkimai. Matant svarbiausius kandidatus į pirmininko postą – Ireną Degutienę ir Gabrielių Landsbergį – belieka pripažinti, kad Tėvynės sąjungos partiečiai bus priversti rinktis tarp marškinių ir lašinių.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad vieną kandidatą lyginu su marškiniais, o kitą – su lašiniais. Šiuo liaudišku posakiu tik noriu pasakyti, kad žmogui reikalingi ir marškiniai, ir lašiniai. Taip ir Tėvynės sąjungai – jai reikia ir patyrusių bei populiarių politikų, ir jaunų, perspektyvių, nors ir nepatyrusių. Labai sunku dabar pasakyti, kuris partijos lyderis – I. Degutienė ar G. Landsbergis – būtų geriau, todėl Tėvynės sąjungos narių laukia nelengvas pasirinkimas.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
