Kovo 19-ąją Europos Sąjungos valstybių lyderių susitikime buvo sutarta dėl pirminio plano ES energetikos sąjungos sukūrimui. Juokaujama, kad grįžtama prie ištakų, nes pirmieji Europos valstybių vienijimosi žingsniai prasidėjo nuo energetikos sektoriaus 1951 m. įsteigus Europos anglių ir plieno, o 1957 m. – Europos atominės energijos bendriją.
Kovo 19-ąją Europos Sąjungos valstybių lyderių susitikime buvo sutarta dėl pirminio plano ES energetikos sąjungos sukūrimui. Juokaujama, kad grįžtama prie ištakų, nes pirmieji Europos valstybių vienijimosi žingsniai prasidėjo nuo energetikos sektoriaus 1951 m. įsteigus Europos anglių ir plieno, o 1957 m. – Europos atominės energijos bendriją.
Tačiau matome, kad sritis, padėjusi pamatus Europos valstybių integracijai, šiandien išlieka problemine. Europos Komisijos paruoštame komunikate konstatuojama, kad valstybės narės per lėtai pritaiko nacionalinę teisę bei per lėtai sudaro sąlygas visiškai konkurencijai rinkose. Pagrindine problema įvardijama tarpusavio infrastruktūrinių jungčių trūkumas, sukuriantis „energetines salas“ ir neleidžiantis atsirasti pilnavertei energetikos rinkai ES mastu.
Europos energetinio saugumo strategijoje išsakyta energetinės sąjungos vizija dar prieš kelerius metus buvo tik siauruose analitikų ir atskirų politikų rateliuose aptariama tema. Iš esmės permąstyti Europos energetinio saugumo situaciją privertė įvykiai Ukrainoje, kuri yra pagrindinė tranzitinė valstybė dujoms iš Rusijos į Europą transportuoti. Kitaip tariant, nepaisant ribotos ir pernelyg pasyvios ES politikos vykstančio karo Ukrainoje atžvilgiu, šie įvykiai privertė rimtai įvertinti ES priklausomybės nuo rusiškų išteklių grėsmę.
53 proc. ES suvartojamų energijos išteklių yra importuojama iš trečiųjų šalių, daugiau nei pusė dujų – iš Rusijos. Todėl pirminis naujosios strategijos tikslas – sumažinti priklausomybę nuo importo iš išorės mažinant suvartojamos energijos poreikį ir skatinant alternatyvių šaltinių ES viduje vystymą.
Vis dėlto svarbesniu tikslu įvardijamas energetinio saugumo užtikrinimas įgyvendinant trūkstamus infrastruktūrinius projektus ir maksimaliai diversifikuojant išorinius tiekėjus. Tai leistų depolitizuoti energetinių išteklių, pirmiausia, dujų rinką. Nepaisant abipusės Europos Sąjungos ir Rusijos tarpusavio priklausomybės, galios svertai sudaryti spaudimą išlieka Kremliaus rankose.
Pavyzdžiui, keturi iš dešimties Europos suskystintų dujų terminalai kontroliuojami Ispanijos. Rusijai nusprendus laikinai sustabdyti dujų tiekimą Vidurio ir Rytų Europos valstybėms jie galėtų būti panaudoti kompensuoti trūkumus. Teoriškai skaičiuojama, kad ji galėtų per metus priimti net 14 mlrd. kub. m., t.y. beveik 10 proc. visų ES suvartojimų, dujų. Tačiau iki šiol nėra išsprendžiama jungties su Prancūzija, taigi ir likusia Europos dalimi, problema, tad Ispanijos terminalai išlieka nepasiekiami likusiai Europai. Energetinės sąjungos kūrimas pirmiausia orientuotas į tokių trūkumų išsprendimą.
Kitas svarbus akcentas – tai savanoriškų energetinių išteklių paklausos sutelkimo mechanizmų skatinimas, kurie padidintų ES šalių narių derybinę galią. Konkrečiai būtų įsteigtos dujų pirkimo grupės, kurios derėtųsi su išoriniais energijos išteklių tiekėjais. Tą galėtų atlikti privatūs tiekėjai arba pačios valstybės narės. Galiausiai kalbama apie dujų pirkimo agentūros visos ES mastu įsteigimą. Tai suteiktų daug svaresnes pozicijas dėl dujų kainų derantis su Rusijos tiekėjais.
Be abejo, išlieka daug iššūkių: ne visos narės pritaria energetinės sąjungos kūrimui, nes tai, jų teigimu, prieštarauja jų „nacionaliniam interesui ir suverenumui“. Infrastruktūrinių projektų įgyvendinimas reikalauja lėšų, kurių šiuo metu ES neturi pakankamai. Galiausiai, tai ilgalaikis projektas ir Vakarų valstybių noras grįžti prie įprastinių santykių su Rusija ilgainiui gali atšaldyti šiandien aiškiai deklaruojamą tikslą stiprinti vienijimąsi energetikos srityje.
Susitikę ES lyderiai neužvėrė durų galimybei į sąjungos kūrimą įtraukti ir kaimynines valstybes. Tai būtų svarus žingsnis padėti rytinėms kaimynėms išsivaduoti iš energetinių saitų su Maskva bei persiorientuoti į Vakarus. Infrastruktūrinė integracija su kitomis ES valstybėmis Lietuvai taip pat padės išeiti iš „energetinės salos“ situacijos, tad iniciatyva atitinka tiek mūsų nacionalinius, tiek ir užsienio politikos interesus.
Komentaras skaitytas LRT Radijo eteryje.
