Ketvirtadienį sukako 15 metų, kai Vladimiras Putinas buvo išrinktas Rusijos prezidentu. Taip sutapo, kad tuo laiku prasidėjo pasaulinių naftos kainų augimas, atnešęs Rusijai milijardus papildomų pajamų.
Ketvirtadienį sukako 15 metų, kai Vladimiras Putinas buvo išrinktas Rusijos prezidentu. Taip sutapo, kad tuo laiku prasidėjo pasaulinių naftos kainų augimas, atnešęs Rusijai milijardus papildomų pajamų.
Prie Boriso Jelcino naftos kainos siekė apie 20 JAV dolerių už barelį. Per dešimtmetį jos pakilo net iki 140 JAV dolerių. Trumpo smuktelėjimo po 2008 metų pasaulinės finansų krizės Rusijos gyventojai nepajuto, nes valdžia panaudojo dalį sukaupto rezervo atsiradusiam trūkumui užpildyti. Rusija buvo vienintelė šalis, kur visi ekonominiai rodikliai smuko, o biudžetininkų atlyginimai ir socialinės išmokos netgi paaugo. Taip V. Putino režimas tąkart nusipirko ramybę.
Beveik 15 metų truko puota, apmokama naftos doleriais. V. Putinas įtikėjo, kad tuoj pamaus Europą ant dujų adatos ir šokdins ją pagal savo įgeidžius. Europa žiūri į dujas ir naftą kaip į prekę. Kada V. Putinas europiečius įtikino, kad jam tai yra ne prekė, o visų pirma ginklas, prasidėjo pokyčiai. „Gazprom“ tiekimai į ES traukiasi metai iš metų. Jau realiai veikia ES trečiasis paketas, atskiriantis dujų tiekėją nuo vamzdynų ir taip naikinantis monopolį. Į šio paketo reikalavimus atsimušė „Gazprom“ dujotiekis „Pietų srautas“ ties Bulgarijos krantais, ir projektas subliuško.
Dabar atėjo „sausra“ kaip V. Putino valdymo pasekmė. Korupcijos supančiota ekonomika pradėjo stoti jau prieš keletą metų, o kalbos apie būtinybę vystyti aukštąsias technologijas, atsikratyti priklausomybės nuo žaliavų eksporto liko kalbomis. Ne dėl tingėjimo. Tiesiog asmeniniam išrinktųjų turtėjimui sukurtas modelis netinka kitokiems uždaviniams.
V. Putinas tik pritaikė savo klanui sovietinę sistemą, kurioje naftos doleriai buvo pagrindinis valiutos įplaukų šaltinis. Eksportuoti daugiau nebuvo ką: mat beveik viskas, ką „sovietija“ gamino, tiko tik pasirinkimo neturintiems vietos gyventojams. Kadangi prioritetas buvo karo pramonė, sovietams teko riboti importą ir kasdienes prekes reikėjo gamintis patiems.
Importuodavo lašelį, kuris daugiausiai atitekdavo sovietinei nomenklatūrai. „Salamander“ batai ar suomiška striukė rodė, kad savininkas prieina prie ypatingų šaltinių. Čekišką alų gėrė Algirdas Brazauskas su Justu Paleckiu, o liaudies masės tenkinosi „Žiguliniu“.
Statydamas Rusiją ant kojų, V. Putinas ją įklampino į visišką priklausomybę nuo užsienio. Kaip žinia, degalinė gali gyvuoti tik parduodama degalus, o pati nieko nekuria, tik perkasi už įplaukas. Rusija dabar yra Europos degalinė. Kai karingas vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas paniekinamai tyčiojasi iš Vakarų „Twitter`yje“, jis naudojasi vakarietiška technika ir technologijomis.
Įvestos sankcijos veikia Rusijos ekonomiką kaip įšvirkšti nuodai. Iš pradžių lyg nieko, kol kraujas jų neišnešioja, kol jie nepasiekia atskirų organų. Ženklai odos paviršiuje pasirodo, kai viduje jau žiaurios, nors plika akimi nematomos žaizdos. Kapitalo bėgimas, nutraukiamos investicijos ir vidaus klanų kova neišvengiamai atsilieps eilinio ruso gyvenimo kokybės blogėjimu.
Lietuva su savo sąjungininkais svarsto, kaip jai apsiginti nuo galimos agresijos, Lietuvos žmonės deda lūkesčius į išrinktuosius merus ir naujas savivaldybių tarybas. Tuo metu Rusija puola vienus savo kaimynus, baugina kitus, o didžioji dalis Rusijos žmonių prikanda liežuvį, kai laidojamas vienas opozicijų lyderių Borisas Nemcovas, nušautas ties Kremliaus sienomis. Štai koks atotrūkis tarp mūsų, štai kaip toli nuo europinės civilizacijos V. Putinas per 15 metų nuvedė Rusiją.
Komentaras transliuotas per LRT Radiją.
