Viena radijo stotis prieš porą dienų pakvietė į diskusiją, ar leisti Lietuvos lenkams rašyti savo pavardes teisingai, ar iškraipytai? Be jokios abejonės, radijo žurnalistas klausimo taip tiesiai temos neformulavo. Diskusijos tema buvo įvardyta taip, kaip mums, lietuviams, patogiau – dėl „w“.
Viena radijo stotis prieš porą dienų pakvietė į diskusiją, ar leisti Lietuvos lenkams rašyti savo pavardes teisingai, ar iškraipytai? Be jokios abejonės, radijo žurnalistas klausimo taip tiesiai temos neformulavo. Diskusijos tema buvo įvardyta taip, kaip mums, lietuviams, patogiau – dėl „w“.
Tačiau ši ugniasienė yra skirta tik lietuvių sąmonei. Už mūsų vartojimo lauko ji neišlaiko kritikos. Todėl, kad noras rašyti žmogaus pavardę iškraipytai – kad ir kokios šaunios būtų tokio sumanymo intensijos – kvepia ne tik privačios nuosavybės ir žmogaus tapatybės vagyste, bet ir praeitimi, kai mus pačius pasuose okupantai, be vardų ir pavardžių, pravardžiavo Vytautovičiais ir Žygimantasovnomis.
Norim mes to ar ne, bet toks nusistatymas reiškia, kad Lietuva ir toliau tęsia Rusijos carų ir sovietų politiką rašyti dabar jau tik dalies piliečių pavardes iškraipytai. Tokia pat rusiška maniera Seimo nariai be jokio humoro siūlo jau apvogtų žmonių tikrą vardą ir pavardę įrašyti kur nors 30-ame paso puslapyje.
Tokie įrašai pase – žymos apie religiją, tautybę, registracijos vietą, žmoną, vaikus, skyrybas ir dar balažin ką – taip pat ateina iš carų Rusijos ir sovietų okupacijos laikų. Nes demokratinėse šalyse pasas yra tik žmogaus tapatybės, bet ne jo šeiminių ar kitokių ryšių dokumentas.
Tačiau ne dėl atviros aliuzijos į sekimą okupantų tradicija pirmą kartą atsisakiau dalyvauti tokioje diskusijoje. Ir ne todėl, kad klausimo formuluotė, ar lenkų pavardes privalome rašyti teisingai, ar iškraipytai, savaime absurdiška.
Tiesiog šmėtelėjo mintis, kad tai jau bus kokia 111-a kaip du vandens lašai panaši diskusija, kai į argumentą, kad pavardė yra žmogaus nuosavybė, atrėš sąmokslo teorija „o tada lenkai pareikalaus autonomijos“. Visiškai girto žmogaus logika – tokiems atrodo, kad autonomijos lenkai negali pareikalauti tik tol, kol neturės pase „w“.
Diskusija dėl „w“ tęsiasi jau 21 metus. Ir toliau kito lapo pase Lietuva nenuėjo. Todėl tokia diskusija mane, laisvos Lietuvos pilietį, įžeidžia asmeniškai, nes:
1) kartoti 21 metus tą patį per tą patį yra neprotinga;
2) tai rodo, kad mano valstybės politikai yra neįgalūs prisiimti atsakomybę net už vieną raidelę.
O juk Lietuvos ir Lenkijos prezidentai bene 1994 metais susitarė rašyti Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių pavardes originalo kalba. Lenkija šį įsipareigojimą seniai įvykdė. Tie Lenkijos lietuviai, kurie to norėjo, savo pavardes pasuose įrašo lietuviškai. Tuo metu Lietuva vis dar diskutuoja.
Vietoj paprasto Seimo sprendimo atsakomybė numetinėjama tai Kalbos komisijai, tai specialiai atrinktiems kalbininkams, tai Konstituciniam teismui. Tas pats politikas, būdamas premjeru, siūlo įteisinti lenkų pavardes, o atsidūręs opozicijoje rėkia, kad jos sugriaus Lietuvą, ir atvirkščiai.
Diskusija dėl vienos raidės rašymo viename dokumente negali tęstis daugiau kaip dvidešimt metų. Nieko čia nebeišdiskutuosi. Jei žmogus ir prieš du dešimtmečius manė, ir dabar mano, kad Lietuva privalo sekti carinės Rusijos ir Sovietų sąjungos okupantų pavyzdžiu, kai ir lietuviai, ir lenkai buvo vadinami algirdovičiais–olgierdovičiais, ką čia bepadės diskusija?
Diskutuoti reikėjo iki Lenkijos ir Lietuvos susitarimo dėl teisingo pavardžių rašymo. Po susitarimo galima tik vykdyti. Sprendimą dėl pavardžių seniai turėjo priimti Seimas. Nuspręsti dėl „w“ Seimas pasirodė neįgalus.
Tačiau tokiu atveju, kai Seimas yra neįgalus vykdyti valstybės įsipareigojimų, jis bent neturėtų raginti visuomenę be perstojo diskutuoti, ar dukart du yra keturi.
Seimas turi dvi išeitis. Pirma – priimti sprendimą ir užbaigti moderniai Lietuvai gėdą darantį reikalą. Antra – Seimas pripažįsta, kad, nepaisant geopolitinės padėties, Lietuva, vadovaudamasi istorinėmis skriaudomis, renkasi ne Europą su Lenkija, o V. Putiną ir Rusiją.
Tolesnė diskusija dėl pavardžių rašymo reiškia, kad mes ne tik tyčiojamės iš savo pačių sveiko proto, bet ir be jokių ten diskusijų pripažįstame, kad neturime kiekvienai politinei tautai privalomos savigarbos.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
