Maždaug prieš dešimtmetį „Kultūros savaitėje“ pasakojau apie mane sukrėtusią – na, sukrėtusią tiek, kad buvo verta padaryti komentarą radijui – istoriją apie vieną šiuolaikinės muzikos koncertą Londone. Pats renginys ir jo turinys buvo gana standartiniai, bet prieš prasidedant muzikai kompozitorius pasakė kelis žodžius apie kūrybines inspiracijas, o kalbą užbaigė netrumpu raginimu klausytojams nepamiršti nusipirkti kompaktinių plokštelių su jo kūryba, išsamiai išvardindamas kainas, pareklamuodamas produkto kokybę ir perspėdamas apie nuolaidas, kuriomis bus apdovanoti daugiau plokštelių įsigiję pirkėjai.
Aš turbūt buvau vienintelis žmogus salėje, kurį šis pranešimas nustebino ir sužavėjo. Nustebino man asmeniškai situaciniu šviežumu – anuomet Lietuvoje menininkai savo kūrybos tiesmukai nepardavinėjo. Net Vilniaus knygų mugėje per meilės romanų pristatymus autoriai kalbėdavo tik apie kūrybą, o diskusijos moderatoriai geriausiu atveju pranešdavo apie autografų sesijos vietą, ir niekas neužsimindavo apie kainas ir nuolaidas. Ir ką bešnekėti apie rūstesnių meno žanrų – muzikos, poezijos ar dailės kūrėjų pastangas ar bent norą savo kūrybą parduoti tiesiogiai jos vartotojams. Apie kultūrą ir pinigus mes kalbėdavom tik valstybės biudžeto kontekste – apie tai, kad jis yra per mažas. Todėl britų kompozitoriaus kalba taip pat ir sužavėjo – juk jis, būdamas lygiai toks pat projektiškai finansuojamas, kaip ir mes, be skrupulų darė viską, kad gautų papildomų lėšų – aktyviai pardavinėdamas akivaizdžiausią prekę – savo kūrybą.
Per kelerius metus aš dar ne kartą pranešiau „Kultūros savaitės“ klausytojams apie seno kapitalizmo šalių menininkų rinkodarinius sugebėjimus. Džiaugiausi, kaip Londono dailės studentai pardavinėja savo darbus per peržiūras, aiškinau, kaip suomiai, danai, norvegai ir islandai išnaudoja netikėtai kilusio skandinaviško (tiksliau – švediško) detektyvo bumo galimybes, o Velso provincijoje vykstantys elitiniai šiuolaikinės muzikos festivaliai tampa tobulomis „Ilgos uodegos“ ekonominės teorijos praktinėmis iliustracijomis.
Žinoma, dabar Lietuvoje irgi šis tas pasikeitė, ypač ten, kur sukuriamas kokybiškas, taigi ir hipotetiškai paklausus turinys. Pavyzdžiui, meno mugės „Art Vilnius“ organizatoriai skelbia ne tik lankytojų skaičių, bet ir mugės apyvartą, keliose galerijose atsirado internetinės parduotuvės su kainomis, Vilniaus dailės akademijos studentai peržiūrų metu surengia laikiną parduotuvę, muziejai padidino bilietų ir edukacinių renginių kainas nuo pasityčiojamai mažų iki šiaip nedidelių, o kai kurių koncertinių ir teatro organizacijų lanksti kainodara užpildė sales beveik iki šimtaprocentinio lankomumo. Be abejo, pinigų gavimo procesą smarkiai patobulino ir per dešimtmetį atsiradę nauji instrumentai – Kultūros tarybos ekspertinio finansavimo modelis, sutelktinio finansavimo platformos, suteikta galimybė skirti dalį gyventojų pajamų mokesčio paramai, o pastaruoju metu – ir tiesiogiai menininkams su legaliu statusu.
Bet aiškaus, demonstratyviai pozityvaus pavyzdžio, rodančio kaip keičiasi Lietuvos menininkų dalykinis mentalitetas aš vis neradau, kol, vieną dieną, eidamas Konstitucijos prospektu, reklaminiame stende šalia Swedbanko būstinės nepamačiau plakato su krepšininko figūra. Užrašas skelbė – „Ir menui reikia sirgalių“, tuo pačiu, jau mažesnėmis raidėmis, kviečiantis aplankyti tinklapį menoolimpiada.lt. Galiu be didelio susinepatoginimo prisipažinti, kad dvi sulipusios „o“ raidės kažkaip ypač apsunkina rašymą, nes nei man, nei dar keliems žmonėms nepavyko adreso surinkti teisingai iš pirmo karto. Na, galiu įtarti, kad man trukdė ne tik dviguba „o“, bet ir šioks toks pavydas, nes pats kadaise sugalvojau (bet taip ir nesuorganizavau) akademinio piešimo čempionatą.
Kol krovėsi tinklapis, buvau įsitikinęs, kad pamatysiu panašią iniciatyvą ir pradėjau ruošti diskretiškus, bet kandžius epitetus neakivaizdiems idėjos konkurentams. Ir džiugiai nustebau pamatęs, kad tinklapį bei visą veiksmą sugalvojo būsimo Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje organizatoriai, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija. Man ypač patiko geniali siužeto užuomazga su dviem opoziciniais akcentais, krepšiniu ir menu, vienoje žinioje. Ji priverčia tinklapyje apsilankyti ir praeinančius smalsuolius – dėl smalsumo, ir kultūros puristus – dėl susierzinimo. Ir kai svarbiausias darbas, dėmesio pritraukimas, atliktas, nenusivilia nei vienas apsilankęs: smalsuolis gauna laukiamo sporto dozę (be krepšininko apie paramą renginiui skelbia ir Rūta Meilutytė, ir legendiniai penkiakovininkai, ir dailiojo čiuožimo čiuožėjai), o puristas pamato, kad resursas skirtas kultūros papildomo finansavimo generavimui. Ir šis generavimas sustyguotas puikiai.
Galimi rėmėjai informuojami, kad Lietuvos paviljono bienalėje finansuoja Kultūros taryba ir Kultūros ministerija, bet norint pasiekti precizišką kokybę dar trūksta 60 000 eurų. Norimą kokybę kūrėjai, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė irgi aprašo – reikia, kad paviljono kūrinys, gyvai atliekama (20 dainininkų) opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ bienalės lankytojams skambėtų pusę metų, kiekvieną šeštadienį po aštuonias valandas. O ką, kitomis dienomis bus tuščia, nedelsiant paklaustų skeptikas ir iš karto gauna atsakymą – ne, kitomis dienomis paviljone veiks bienalei įprastas kūrinys, garso ir šviesos instaliacija su performanso elementais.
Pinigai tinklapyje renkami keliais būdais – per sutelktinį finansavimą, diferencijuojant dovanas aukotojams nuo simbolinės vienos operos minutės, kainuojančios tris eurus iki milžiniško paplūdimio rankšluosčio su citata iš operos, kultinių dizainerių sumaketuoto katalogo, vinilinės plokštelės su operos įrašu, vakarienėmis su kūrėjais ir specialiomis peržiūromis. Paaukojęs maksimalią, 5000 eurų sumą mecenatas gauna viską, ką paviljonas gali pasiūlyti. Būsimi rėmėjai taip pat gali aukoti bankiniu pavedimu (organizatoriai tiksliai instruktuoja, ką reikia daryti, kad tokio tipo geradarių neaplenktų pažadėtos dovanos) ir konservatyviausiai – trumpaisiais numeriais, kuo aš, ilgai nelaukdamas noriai pasinaudojau, nes dar niekada Lietuvoje nemačiau taip tiksliai surežisuoto meno kūrinio pardavimo proceso.
Kaip ir kiekvienam kultūros ar bet ko kitko komentatoriui, man sunku baigti tekstą dėl ko nors nepaburbėjus. Aš ilgai galvojau, prie ko galėčiau prikibti šioje sėkmės istorijoje ir galiausiai radau – Venecijos bienalę būtų tiksliau vadinti ne meno olimpiada, paliekant šį titulą kartą per penkmetį vykstančiai Kasselio „Documentai“, o meno pasaulio čempionatu. Va, dabar viskas skamba harmoningai.
Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“, nuo 55 min.
