Nuomonės

2019.04.05 13:27

Vaiva Rykštaitė. Ar reikalinga supermamytės reabilitacija?

Vaiva Rykštaitė, supermama2019.04.05 13:27

Prieš keletą metų pradėjau feisbuke be sarkazmo naudoti #supermama grotažymę ir pusiau juokais sakiau, kad noriu reabilituoti šį terminą. Metams bėgant jaučiu, kad supermamai reabilitacijos reikia ir vis labiau, nes dar nuo tada, kai prieš keletą metų pasirodė, turiu pripažinti – šmaikštus A. Užkalnio tekstas apie „supermamas šmaikštašiknes“, terminas „supermama“ skamba kaip įžeidimas. Ar bent jau mėginimas įžeisti.

„Supermamytės komentaruose dabar tave užpuls!“ gąsdino viena pažįstama su aiškia potekste į supermamyčių mąstymo ribotumą. Arba: „Ta tai jau visai supermama, nebesusikalbam“ – čia omeny turėta, kad moteris greičiausiai po vaiko gimimo neteko savo tapatybės ar bent tos asmenybės dalies, kuri anksčiau patiko jos draugei. Tačiau į tokius gąsdinimus ir panašią savasties netekimo kritiką visada atsakau taip pat: aistringos moterys tampa aistringomis motinomis! Ir nieko čia blogo, taip ir turi būti! Svarbiausia, turbūt, tik jau po pirmų kelerių motinystės metų, hormonų ūkui prasisklaidžius, pamažu vėl rasti laiko sau.

Tačiau kaip nuoširdžiai pagirti motinyste besidžiaugiančią ir galbūt joje įkvėpimą kitiems darbams radusią moterį? Kai prieš dvejus metus feisbuke pasidalinau savo vyro nuotrauka su jo iš kartoninių dėžių dukrai pagaminta didele rožine pilimi, pasipylė pagyrimai ir epitetai, kurių dažniausias buvo „supertėtis“ – be jokio sarkazmo. Supermoteris visuomenės akyse vienu metu geba būti ir trapi gražuolė, ir valdinga kerjeristė; supervyras turbūt tas, kuris vos paprašytas viską ten sutaiso namuose, bet dėl šito, aišku, galima ginčytis.

2016 metais „Moterys kalba“ pristatė gražų socialinį projektą #superherojes – iš penkių nuotraukų plakatų ryžtingai žvelgė partnerių smurtą patyrusios moterys. Jos projekte dalyvauti ir rodyti savo veidus sutiko norėdamos paskatinti kitas smurtą patiriančias moteris palikti smurtaujančius sutuoktinius. Turime net ir supermaistą – tai dietologų mėgstamas terminas, naudojamas įvardyti įvairių maistinių medžiagų ir mineralų turinčius produktus, kaip, pavyzdžiui, ispaninio šalavijo sėklos ar dygliuotojo ožerskio uogos. Man nuoširdžiai smalsu, kodėl visuose kontekstuose angliškasis „super“ skamba šauniai išskyrus motinystę.

Vaikus auginančiai, daug ką spėjančiai, kantriai mylinčiai moteriai-motinai koją kiša intelektualumu nepasižymintis virtualių pokalbių forumas. Bet ar tikrai tai – vienintelė žodyje „supermama“ slypinti  pašaipos esmė? Galbūt čia tyčiojamės ne tik iš deminutyvų pertekliaus, komiškų virtualių pokalbių dalyvių slapyvardžių ir mamų pomėgio kalbėti daugiskaita, kaip antai „mes pakakojome/ mums dygsta dantys“; bet galbūt pasąmonėje sarkazmu ginamės ir neigiame esmingą savo pačių širdies minkštumą?  Noriu tikėti, kad ne man vienai pažįstamas jausmas, kai apsikausčiusi cinizmo šarvais vis tiek pasijuntu pažeidžiama besąlygiškos meilės akivaizdoje. Šiemet tai ne sykį pastebėjau kino teatruose Lietuvoje – pačiomis jautriausiomis filmų akimirkomis salėje būtinai kas nors ima ir nervingai sukikena. Kartais tie sukikenimai būna kone kolektyviniai, nors ekrane tuo metu juoktis tikrai nėra iš ko.

Tiesiog jautri akimirka, nepatogi, gluminanti, kylanti graudulio gniutulu gerklėje arba geismo blyksniais paslėpsniuose. Man regis, kad besąlygiška aistringa motinystė sukelia panašią visuomenės reakciją, ir šaipymasis iš supermamos – tai lyg tas sukikenimas kine pačią netinkamiausią akimirką. Kai bijoma savo jausmų ir nenorima pamatyti motinoje tūnančios drąsios vilkės archetipo.

Nuoširdžiai tikiu, kad pokalbių forumo įvaizdis neturėtų atimti iš motinų tokio smagaus pagyrimo. Nes supermamos vardo verta kiekviena moteris, skirianti daug laiko vaikams. Arba auginanti vaikus ir einanti į darbą. Vieniša motina. Arba  motina, kuri serga depresija, bet vis tiek gyvena ir tiki, kad pasveiks. Jau sveiksta!

Supermama moka viena ranka ir nežiūrėdama į instrukcijas surinkti žaisliuką iš „Kinder Surprise“ kiaušinio, tuo pat metu kita ranka maišyti sriubą IR kalbėti telefonu. Arba priešingai – visai nesugeba surinkti žaislų be instrukcijos, apskritai neperka jokių „kinder“ kiaušinių, užtat atmintinai moka daugybę pasakų. Supermamoms jų vaikai prisipažįsta įsimylėję. Mano mama yra supermama. Aš esu supermama ir tuo didžiuojuosi. Kiekvienam vaikui jo mama yra supermama. Kviečiu reabilituoti šį terminą, nebijoti meilės ir jautrumo. Galbūt net savo socialiniuose tinkluose prisipažinti #ašesusupermama arba pelnytai ir be sarkazmo pagirti drauges – supermamas.