Nuomonės

2019.04.04 16:15

Sergejus Kanovičius. Apie tragiškas asmenybes ir stalo žudikus

Sergejus Kanovičius, poetas ir eseistas2019.04.04 16:15

Apie generolą Vėtrą drauge su dar 16 žmonių, kurie Lietuvos nedergė ir nebuvo reakcingi, pradėjau rašyti ir rinkti parašus dar prieš ketvertą metų. Lygiai, kaip ir mėginau dar tada įspėti (lygiai tą patį padarė a.a. Leonidas Donskis) labai aukštus Lietuvos pareigūnus, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) dainuojant daineles ir perrašant istoriją, kozyrius duosime kremliaviniams duginams.

Tad straipsnio preambulė apie reakcingus, Lietuvą dergiančius veikėjus, man nepriimtina, nes painiojamas ir priežastinis ryšys, nes niekas Lietuvos labiau nekompromituoja nei LGGRTC anoniminė pažyma, kuri iš esmės neigia Holokaustą.

Apie antraštę: įsivaizduojame antraštę, kurioje koks nors sovietinis NKVD ar MGB agentas, sudarinėjęs tremtinių sąrašą, minimas taip: „Drg. X nebuvo budelis, bet Sibiras nebuvo kurortas?“ Turbūt nelabai.

Apie nusavintą turtą: reikia būti naiviems, kad nežinotume, kam jis atiteko. Ir sąrašai yra. Ne visur, bet yra. Žydų nusavintas turtas – apskritai kita tema.

Apie „tragiško likimo asmenybę“ Joną Noreiką. Kiek pabodo šita patetiška retorika ir klišė, kuri, ir vėl, niekaip neįsivaizduojama, nors turėtų būti lygiai taip pat logiškai taikoma kokiems nors sniečkams, paleckiams ar kitaip „ir tada už Lietuvą dirbusiems“. Noreikos atveju, jis ir jo kolegos matė geresnę Lietuvą be žydų, o paleckių ir sniečkų atveju, šie matė geresnę Lietuvą be didelės ištremtų brolių ir seserų dalies.

„Tragiško likimo asmenybė“ numato tam tikrą užuojautą – taip ir žaidžiamas žaidimas – taip, Jonas Noreika ten kažką kažkokio vakuuminio siurblio buvo įtrauktas ir pasirašinėjo, na, žydai buvo žudomi dar iki getų sukūrimo, vėliau į juos uždaryti tam, kad vėliau būtų nužudyti, na jų turtą jis parceliavo – bet juk tragiška, nes Štuthofe kalėjo (privilegijuotomis sąlygomis – nelyginkite su B. Sruoga), šiek tiek antisovietinėje veikloje dalyvavo, truputį raudonarmiečiu pabuvo, buvo sovietų nužudytas – atleiskime tai tragiškai asmenybei nuodėmes ir palikime nuopelnus.

Šėtonas yra šėtonas – ar jis raudonas, ar rudas. Ir visi, kas jam tarnauja, yra jo klapčiukai – „ne budeliai, bet getas (Sibiras) buvo pragaras.“ Kam apsiverstų liežuvis, kokį nors tremtinių sąrašų sudarinėtoją pavadinti didvyriu, net, jei jis ir vėliau būtų į mišką išėjęs?

Geriausias iš blogiausių pavyzdžių yra LRT rodyti Nemiros Pumprickaitės moderuoti Arkadijaus Vinokuro ir LAF apologeto bei vieno LAF vadovo (A. Damušio) vardu Nacionalinėje (!?) Mažvydo bibliotekoje pavadintu centro pseudo-istoriko Vidmanto Valiušaičio debatai. Kreiptis į V. Valiušaitį su klausimu „Ar Noreika prisidėjo prie žydų naikinimo ar ne?“, yra tas pats kaip kreiptis į Škirpą, kad pats duotų sau teigiamą charakteristiką.

Viskas daug paprasčiau, nes, kaip rašė H. Arendt, „Blogis yra banalus“. Ir pridėčiau – nekomplikuotas.

Buvo žmogus vardu Jonas Noreika. Jis pasirašinėjo ir prižiūrėjo, kaip vykdomi įsakymai žydus varyti į getus. Yra viešai prieinami dokumentai. Jis tą darė dvejus metus („buvo įtrauktas“). Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).

Šitam „tragiško likimo“ žmogui netragiško likimo žmonės ant Vrublevskių bibliotekos be jokių leidimų nelegaliai užbogino jam skirtą lentą ir jį garbinančią lentą. Dar yra jo vardu pavadintų mokyklų.

Bet čia atėjo LGGRTC ir pasakė, kad žydus varyti į getus – joks dalyvavimas Holokauste (tremtinių sąrašų sudarymas – paštininko darbas?). Su tuo nesutinka gyvi žydai (LŽB), tam niekad nepritars ir nužudytieji. Atmintis mena kraują. Ir visada atsiras ne Lietuvą dergiančių, o ją mylinčių žmonių, kurie labai norėtų, kad Lietuva atsikratytų nevisavertiškumo kompleksų, garbintų tikrus didvyrius, o apie „tragiško likimo“ asmenybes vietoje lentų, pasakotų jų nuopelnų ir tuos nuopelnus apjuodinusius jų gėdingų poelgių istorijas mokyklose.

Last but not least. O kodėl negalima lyginti Vėtros su budeliais? Tik todėl, kad gaiduko nenuspaudė? Tai jo nespaudė nei Eichmanas, nei Hitleris, nei Škirpa. Tokie stalo žudikai.

Ir dar – nuoširdžiai gaila profesionalių LGGRTC centre dirbančių istorikų, kuriais dabar manipuliuojama ideologijos vardan. Ydingos ir gėdingos ideologijos. Jau anksčiau rašiau ir dar kartą pakartosiu – tokį LGGRTC, koks yra dabar reikia arba reformuoti, arba uždaryti. Nes tai, ką tas centras paleido į pasaulį pažymų apie Vėtrą ir Škirpą forma, kompromituoja ir jį, ir bet kokį padorų istoriką, ir valstybę.
Grįšiu prie paprastumo. Tiesą, kaip sako mano Tėvas, užtenka pasakyti tik kartą. Tam reikia tik sąžinės ir politinės valios. Jei nėra nei vieno, nei kito – skęsime toliau.

Ir dar vienas klausimas – jei Jonas Noreika yra tragiško likimo žmogus, tai kaip reikia apibūdinti Icchoko Rudaševskio ir jo brolių ir seserų likimus? Labiau tragiškais? Jonas Noreika – tragiškas, o nužudyti žydai tragiškesni?  Moralinis pasirinkimas negali būti sudėtingas. Arba esi aukų pusėje, arba kad ir truputį, bet teisini jų budelius. Tuos, kurie sėdėjo už stalo ir pasirašinėjo jų  aukų tolesnio tragiško likimo nuosprendžius. Savanorišku asmeniniu pasirinkimu.

Ir dar vienas klausimas, susijęs su Lietuvos tarptautine reputacija – tokie nuodėmingi žmonės kaip J. Noreika, K. Škirpa yra reabilituoti post mortem. Indulgencijas jų reabilitavimui Prezidentui teikė Genocido Centras. Jei nuslėpė nuo šalies vadovų tų žmonių „nuopelnus“, vadinasi, melavo ir šitaip kompromitavo aukščiausius šalies vadovus, kurie tas reabilitacijas turėjo patvirtinti savo parašu.

Jei sužinojo vėliau (Jono Noreikos atveju), privalėjo prašyti Prezidento(ės) reabilitaciją atšaukti. Tai, ką LGGRTC daro šiuo požiūriu, yra istorijos fabrikavimas. Ir tai turi baigtis.

Populiariausi