Nuo seno yra kultivuojama tokia nuoroda, kad esą reikia vengti tariamo aiškumo, vienpusiškumo vertinimuose, nes pasaulis, girdi, yra pernelyg sudėtingas, daugiaplanis, paskendęs prieštarose, taigi neva neįmanoma tokią įvairovę įsprausti į supaprastintą dviejų spalvų, – juodos ir baltos, – vertinimų skalę.
Nuo seno yra kultivuojama tokia nuoroda, kad esą reikia vengti tariamo aiškumo, vienpusiškumo vertinimuose, nes pasaulis, girdi, yra pernelyg sudėtingas, daugiaplanis, paskendęs prieštarose, taigi neva neįmanoma tokią įvairovę įsprausti į supaprastintą dviejų spalvų, – juodos ir baltos, – vertinimų skalę. Kartais dar sakoma, jog galutinio akivaizdumo negali būti net iš principo, nes bet koks aiškinimas anksčiau ar vėliau atsiremia į nepasiduodantį iki galo dešifravimui iracionalų likutį, o dėl to esame tarsi užprogramuojami pačios dalykų prigimties didesnei ar mažesnei paklaidai.
Savo ruožtu žurnalistui šio pamokymo kontekste, žinoma, keliama užduotis visados išklausyti „abi puses“ (taigi mažiausiai bent dvi!), tokiu būdu įpareigojant pastarąjį demonstruoti kažką panašaus į neutralumą ir perteikiamo vaizdo objektyvumą.
Taip tai taip, tačiau ne visi geri pamokymai tinka visur ir visada, neatsižvelgiant į vietos ir laiko aplinkybes. Suabejoti anksčiau minėto nurodymo visuotiniu tinkamumu verčia stebėtojo patirtis, bylojanti apie tai, jog mūsuose metai po metų didžiausių aukštumų kaip tik pasiekė miglų pūtimo ar dūmų uždangų gamybos menas, užmojai užpainioti net labiausiai aiškius dalykus, įsisąmonintas siekis visą aiškumą paversti neaiškumu Surizikuosiu net sureikšminti tokią slinktį į visuotinį drumzlinumą kaip didžiausią pastarojo dešimtmečio nepriklausomos Lietuvos išbandymą.
Iš tiesų, pastebėkime, kitaip nei ana išbandyta tauta, eilę metų klajojusi po svetimą dykumą, ieškant kelio į pažadėtą žemę, mes vis giliau brendame į miglas savo pačių gimtojoje pakriaušėje, pasiklysdami tarp trijų pušų, taip tarsi tai būtų neišpasakytai painus labirintas ar klaidinančių miražų pustyklė. Todėl leiskite pastebėti, jog lietuviui, kaip atrodo, vis tik pravartu būtų kada nors imti ir išmokti tokio senelio R. Dekarto pamoką, kuris, žinia, orientavosi į aiškumą kaip metodinį idealą ir reikalavo sudėtingus supratimui dalyku išardyti į kraštutinai paprastus, elementarius, intuityviai visiškai akivaizdžius.
Kas gali būti aiškiau už fakto pripažinimą, jog žodžiui „valstybininkas“ neigiamų reikšmių vainiką andai nupynė vadinamasis antivastybininkas, – tokį aiškumą čia įgalina paprasčiausias reikšmės apvertimas (teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir šių eilučių autorius, pasidavęs inercijai, ilga laiką taip pat piktnaudžiavo deformuota šio žodžio reikšme). Kita vertus, dar akivaizdžiau yra tai, jog vadinamoji LEO išardymo istorija, kurioje pirmuoju smuiku grojo pasidauginęs valstybininko antipodas, buvo masyvus Lietuvos valstybės užpuolimas, įsiaudrinus ginant didžiosios kaimynės interesus.
„Interesas“ čia iš tiesų yra paprastasis dėmuo ir drauge žodis-raktas, leidžiantis už klaidinančių interpretacijų ir sudėtingų pasažų atpažinti tikrąją dalykų padėtį, o visišką aiškumą įneša laikas, parodęs, kas laimėjo, o kas pralaimėjo, taip netikėtai pasisukus įvykiams, Lietuvai išsižadėjus puoselėtų planų. Nereikia tokiu atveju didelių paaiškinimų, faktai patys aiškiai byloja už save!
Garliavos įvykiai savo ruožtu išryškino mūsų herojaus, tapusio čia smogiamąja jėga, falšą visu gražumu, kitaip tariant, kraštutinai akivaizdžiu pavidalu. Tai toks aiškumas, kuris tiesiog bado akis, verčia iš netikėtumo net prisimerkti!
O gi taip nenorėčiau sakyti dėl daugybės sumetimų, bet taip galop prasitarti įpareigoja tas pats aiškumo idealas: minėtosios kohortos veikėjai – tai naujausiosios modifikacijos, nepalyginamai tobulesnė už pirmtakus, techniškai pranokstanti visus buvusius variantus, moderniųjų arba net postmoderniųjų, galima dar pridurti, išmaniųjų stribų karta!
