Rinkdamasis temą šitam komentarui, susidūriau su rimtu apsisprendimu. Ar mes galime kalbėti apie savo buvusius priešus ir kalbinti juos, ar mes turime laikytis nuo jų atokiau ir nuduoti, kad jie neverti mūsų dėmesio? Priėjau štai tokią išvadą: jei ko nors prisibijome, esame linkę vaizduoti, jog tai neegzistuoja. Jei galime pažvelgti buvusiam priešui į akis – vadinasi, esame pasirengę ir šiandien vėl stoti prieš jį ir ginti savo įsitikinimus.
Rinkdamasis temą šitam komentarui, susidūriau su rimtu apsisprendimu. Ar mes galime kalbėti apie savo buvusius priešus ir kalbinti juos, ar mes turime laikytis nuo jų atokiau ir nuduoti, kad jie neverti mūsų dėmesio? Priėjau štai tokią išvadą: jei ko nors prisibijome, esame linkę vaizduoti, jog tai neegzistuoja. Jei galime pažvelgti buvusiam priešui į akis – vadinasi, esame pasirengę ir šiandien vėl stoti prieš jį ir ginti savo įsitikinimus.
Vienas iš atvirų priešų, neslėpusių noro mus sutraiškyti 1991 m., buvo Aleksandras Nevzorovas, labai garsus to meto televizijos žurnalistas iš Peterburgo. „Perestroikos“ laikais jis kūrė populiariausią vakaro žinių laidą Sovietų Sąjungoje „600 sekundžių“. Temos apie korupciją ir komunistų privilegijas sutraukdavo milijonines auditorijas. Kada valdžia norėjo laidą uždaryti, kilo masiniai protestai, ir „600 sekundžių“ liko gyvuoti.
Per savo draugus Rusijoje pavyko surasti A. Nevzorovą, ir jis sutiko telefonu duoti interviu. Jį galėsite paskaityti portale DELFI.lt, o čia pasakysiu tik savo įspūdžius.
A.Nevzorovas įvardina save kaip sovietinį pilietį, kurio Tėvynė žuvo 1991 m., ir jis didžiuojasi tuo, kad gynė ją kaip mokėdamas. „Nesvarbu, iš ko šaudai – ar iš televizijos kameros, ar iš automato“, – sakė jis man. Būtent šiam „gabiam“ žurnalistui priklauso frazė, jog 1991 m. sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Man jis apskritai atsisakė vertinti šį propagandinį teiginį, kurį paneigė ekspertizės ir tūkstančiai liudininkų. Tiesiog pasiūlė nesikapstyti po praeitį.
Beje, jis yra sukūręs ir mitą apie čečėnų pusėje prieš Rusiją kariavusias Baltijos šalių snaiperes baltomis kojinėmis. Tokią snaiperę propagandiniame A. Nevzorovo filme „Skaistykla“ suvaidino jo jojimo trenerė. Mitas apie šias snaiperes toks gajus, kad dabar vėl pasirodė kitu pavidalu – esą jos kariauja ukrainiečių pusėje prieš Rusiją.
Man buvo įdomu, kaip į praeitį žiūri buvęs priešas. Sužinojau ir pasidalinsiu su jumis: jis nori atsistoti į vieną gretą su mumis, apgaubti tą laikotarpį riteriška atmosfera, kur abi pusės yra vertos viena kitos: paskutiniai imperijos kareiviai ir kovotojai už Lietuvos laisvę. A. Nevzorovo pasaulyje nėra apvalančio žodžio „atgaila“. Jis pavydi mums beginklių drąsos ir bando sukurti dar vieną mitą, kuriame buvę priešai iš pagarbos sako vienas kitam: „Mano drauge“.
Bet pralietas kraujas beldžiasi į mano širdį ir aš nesutinku laikyti priešo didvyriais žmonių, kurie buvo apsiginklavę iki dantų prieš beginklę laisvės dvasią ir turėjo visų Pabaltijo karinės apygardos dalinių užnugarį. Pralaimėjus 1991 m. rugpjūčio pučui, Vilniaus garnizono kariškiai išvežė tuos atseit „bebaimius imperijos karius“ į Baltarusiją.
Susidūrus su atsišaudyti pasiruošusiais ginkluotais vyrais, kaip nutiko Latvijos-Estijos pasienyje, jokie A. Nevzorovo įkalbinėjimai, kad jam reikia nufilmuotų karo kadrų, neįtikino tariamų drąsuolių pulti estų postą. Kitaip jie elgdavosi, kai užklupdavo beginklius ar nesipriešinančius.
Štai ką liudija dalyvavusieji su A. Nevzorovo palyda išpuoliuose prieš pirmąsias Lietuvos muitines: „Į veidus nemušėme, buvo įsakymas pėdsakų nepalikti. Buože į krūtinę, per inkstus... Privertėme muitininkus šliaužti asfaltu giedant Sovietų Sąjungos himną, vertėme juos gerti vogtą degtinę ir užkąsti sagomis iš jų mundurų.“ Sagos buvo su Vyčio ženklu.
Šitokie siautėjimai galiausiai juos atvedė į Medininkų žudynes, už kurias senaties nėra. Ir niekada nebus vietos tiems žmonėms nei ant laisvės kovotojų suolelio, nei šalia. Jie mums liks ten, kur ir buvo: kitoje pusėje ir atsigręžę į praeitį. O mes žvelgsime į ateitį, neleisdami iškraipyti to, kas buvo.
Komentaras skaitytas per LRT Radiją.
