Nuomonės

2019.04.03 11:15

Indrė Makaraitytė. Vėtra – ne budelis, bet getai buvo pragaras

Indrė Makaraitytė, Žurnalistė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė2019.04.03 11:15

Senas naujas Genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas, skirtas pagrįsti Jono Noreikos-Vėtros nedalyvavimą žydų žudynėse, provokuoja reakcingus ir dergiančius Lietuvą pasaulyje veikėjus. Bet pykti reikia ne ant jų, o tik ant savęs – minėtasis raštas aiškiai demonstruoja, kad sovietų okupacija Lietuvoje vertinama visiškai kitaip nei nacių, nors per ją buvo išžudyta ištisa Lietuvos žydų bendruomenė.

Vokiečių istorikas Felixas Ackermanas, gyvenęs čia, Lietuvoje, penketą metų ir išmokęs lietuviškai, galiausiai net parašęs knygą apie Lietuvą, sako, kad mes esame viena iš tų tautų, kurią galima įtarti falsifikuojant istoriją. Nuvažiuoja jis į kurį nors Lietuvos miestelį, pavyzdžiui, Kudirkos Naumiestį ar Druskininkus, nueina į muziejų, o jame – nė žodžio apie tai, kaip miestelis atsirado.

„Neseniai atostogavau Druskininkuose. Muziejuje rašoma, kad kaimas pirmą kartą paminėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, vėliau čia buvo rusų kurortas, po Pirmojo pasaulinio karo – okupuota Lenkijos teritorija. Bet muziejuje nėra nė žodžio apie tai, kad čia buvo ir žydų miestelis. Per Antrąjį pasaulinį karą čia įvykdytas Holokaustas. Šiandien šis sanatorijų miestelis visiems labai patinka. O kur istorija apie tai, kad lietuvinimo procesas čia prasidėjo tik karo metais?“ – klausia F. Ackermanas „Moters“ žurnale.

Jam, kaip vokiečių istorikui, įdomu sužinoti, kaip naciai kiekviename miestelyje organizavo veiklą, kas jiems padėjo. Bet nerado.  

Ne tik apie Holokaustą, iš esmės sunaikinusį visų Lietuvos miestelių gyvastį, daug kur muziejuose nėra informacijos. Nėra informacijos ir apie partizanus, apie jų išdavikus, apie prieš juos vykdytas operacijas ir kas juos atveždavo į miestelių centrą ir numesdavo vietos gyventojų valiai palaužti.

Nėra informacijos, kas užgrobė nužudytų žydų turtą. Lygiai taip pat labai mažai ir apie tuos, kurie apsigyveno ištremtųjų į Sibirą namuose.  

Tačiau jei apie partizanus dabar vis daugiau atsiranda valios kalbėti ir keisti sovietų propagandos klišes, kraštotyrininkų lygio istorijos supratimas apie Holokaustą reiškiasi pačiais keisčiausiais pavidalais ne tik Druskininkuose ar Kudirkos Naumiestyje, bet ir Vilniuje.

Neužteko, kai vienas veikėjas pasiūlė premiją už rašinėlį, kiek partizanų nužudė žydai. Jis buvo atleistas iš pareigų, bet idėja gyva – sąrašas NKVD žydų tautybės veikėjų sėkmingai plinta socialiniuose tinkluose. O Genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas teismui (senas dokumentas, papildytas keliais naujais sakiniais), kuriuo grindžiamas generolo Jono Noreikos-Vėtros nedalyvavimas žydų žudynėse, vėl įplieskė naują diskusiją.

Centro rašte yra keletas, švelniai tariant, keistokų teiginių, o pats raštas, deja, demonstruoja, kad Lietuvoje net aukščiausiu lygiu vis dar kyla diskusijų, kas buvo Holokaustas, kaip jis buvo organizuojamas ir kur išnyko ištisa Lietuvos žydų bendruomenė. 

Genocido tyrimo centro rašte pirmiausia teigiama, kad Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas nei kitose Europos šalyse ir kad „vokiečiai stengėsi parodyti, jog už žydų žudymą atsakingi lietuviai“. Tuomet pereinama prie aiškinimo, kad okupacinei nacių valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą, bet vis dėlto, net ir pasirašius žydų suvarymo į getą dokumentus, taip pat nurodymus dėl žydų turto nusavinimo ir kitus popierius, anot Genocido tyrimo centro rašto, ši jo veikla niekaip nevertintina kaip kolaboravimas su nacių režimu.

Jonas Noreika – tragiško likimo asmenybė, jis tų pačių nacių buvo kalinamas, žuvo nuo sovietų rankos. Niekas neturi įrodymų, greičiausia jų ir nėra, kad Vėtra buvo kaip nors prisidėjęs prie fizinio žydų naikinimo. Genocido tyrimo centro rašte teigiama, kad vėliau jis žydus gelbėjęs.

Bet šiek tiek daugiau blaivaus proto, daugiau sąžinės ir mažiau emocijų šiuo konkrečiu atveju labai nepatrukdytų. Ir jautrumo visoms aukoms. Krikščioniško jautrumo ir atjautos, jei jau esame krikščionys. Ir objektyvumo, vertinant abi okupacijas.

Skaityti Genocido tyrimo centro, oficialios institucijos, rašte, kad čia veikė kitokia nacių okupacija ir kad lietuviai į ją kitaip žiūrėjo, yra mažų mažiausiai keista, žinant, kuo ji baigėsi Lietuvai. Lietuvai ji baigėsi tuo, kad čia neliko ištisus amžius gyvenusios Lietuvos žydų bendruomenės. Bet gal šį raštą reikėtų skaityti taip, kad iki šiol Lietuvoje į nacių režimą yra žiūrima kiek kitaip nei į sovietinį, nes lietuvių naciai taip neterorizavo, nukentėjo daugiausia tik žydai?  

O kas tie žydai? Kas tie žydai, jie juk neverti paminėti eilinio Lietuvos miesteliūkščio muziejuje. Na, buvo. O dabar – nėra. 

Toliau skaitant akivaizdu, kad Centro istorikai laikosi pozicijos, jog Holokaustas yra tik fizinis žydų sudorojimas, tas veiksmas, darytas prie iškastos duobės. Centro rašte rašoma, kad tuo metu, 1941 m., niekas „nesuvokė, kad getai – Holokausto dalis“ (citata). Ir tai skaityti yra taip apmaudu ir gėda. Tolygu klaustumei: „O kaip tu norėtum būti nužudytas – lėtai ar iš karto, be kančių?“

Ką reiškė partizanui buvusio bendražygio išdavystė, regis, jau baigiame įsisąmoninti. Bet kodėl iki šiol taip sunku suvokti, ką žydui reiškė getas ir ką reiškė Šiaulių apskrities žydams J. Noreikos pasirašyti raštai perkelti jų gyvenamąją vietą į getą ir nusavinti turtą?

Gal sunku suvokti, kad žydų suvarymas buvo žiauri prievarta prieš savo bendrapiliečius, dar ir todėl, kad kai kurie istorikai perša mintį, jog Lietuvoje nacių okupacija buvo kitokia? Nors J.Noreika, kaip Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašo Žagarės žydų suvarymą į getą tada, kai jau buvo nuvilnijusi pirmoji masinio žydų naikinimo banga. Gal eilinis kokio miestelio gyventojas, kaip kad rašo Genocido tyrimo centras,  ir galėjo nesuprasti, kad getas – žydų pabaigos pradžia, bet mes juk kalbame net ne apie eilinį valdininką. 

Bet visada lengviau susivokti padeda palyginimai, pavyzdžiui, su tuo, kas arčiau kūno. Terminas „pavyko įtraukti“ skamba ir aiškinamas visai kitaip, kai yra vertinama jau kita – sovietinė okupacija. 

Buvęs KGB pareigūnas Stanislovas Drėlingas apskundė Strasbūro teismui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad Sovietų Sąjungos okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. S. Drėlingas dalyvavo operacijoje Kaune sulaikant Adolfą Ramanauską - Vanagą, kuris po suėmimo buvo žiauriai kankinamas, suluošintas ir vėliau buvo sušaudytas.

Strasbūro teismas pabrėžė, kad nors S. Drėlingas pats nepriėmė sprendimo įvykdyti egzekuciją A. Ramanauskui-Vanagui, jis nedalyvavo kankinant partizaną, gal net ir nežinojo, kaip jis buvo kankinamas, „net ir eilinis karys negali visiškai, aklai vykdyti įsakymų, šiurkščiai pažeidžiančių tarptautiniu lygiu pripažįstamas žmogaus teises, ypač teisę į gyvybę“.

Tarptautinės teisės ekspertai teigia, kad tai yra vienas žingsnių, kuris rodo, kad Vakarai galbūt pradės pripažinti ir sovietų nusikaltimus žmogiškumui.

Jokie argumentai, kad buvę tik sraigteliais sausio 13-ąją, sėdėdami tankuose, ir nedavę įsakymų pulti taikių žmonių Vilniuje, nepaveikė teismo. Tanko borto vadas, kuris suvažinėjo Loretą Asanavičiūtę, Nikolajus Astachovas už akių buvo nuteistas 14 metų laisvės atėmimo bausme, nors maršalas Dmitrijus Jazovas – palyginkite – dešimties. Net Michailas Golovatovas, „Alfa“ būrio vadas, gavo mažiau – 12 metų. O tankistas Jurijus Melis – septynerius metus nelaisvės.

Negalima lyginti Vėtros su budeliais, bet getai tikrai nebuvo poilsio stovyklos. Ir net ne darbo stovyklos. Tai buvo prievartos aktas prieš savo bendrapiliečius, ir tai neigiantis Genocido ir rezistencijos tyrimo centras rizikuoja net ne savo, o visos valstybės autoritetu.

Lietuva, išgyvenusi dvi žiauriausių totalitarinių režimų okupacijas, galėtų būti pavyzdžiu, kaip pati aiškinasi iki šiol neatsakytus klausimus, kaip gydo kraujuojančias žaizdas, kaip neromantizuoja, bet ir nejuodina, nesmerkia kažkada suklydusių, bet vietoj to įduoda į rankas stiprų vėzdą įvairaus plauko veikėjams, tokiems kaip Zuroffas, ją dergti ir ja nepasitikėti. Žinoma, prieš tai išsitaškius viduje į valstybės priešus ir patriotus. Teisingai manančius ir neteisingai. Tikrus Lietuvos piliečius ir netikrus, antrarūšius, nes ne tos tautybės.   

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius