Kai išgirdau, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė asmeniškai egzaminuoti kandidatus į ministrus, nustebau. Tokios procedūros dar nebuvau girdėjęs.
Kai išgirdau, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė asmeniškai egzaminuoti kandidatus į ministrus, nustebau. Tokios procedūros dar nebuvau girdėjęs.
Prezidentė pareikalavo išmanyti sritį, kuriai siekiama vadovauti, Europos Sąjungos (ES) dienotvarkę, nes Lietuvai kitų metų antrąjį pusmetį teks pirmininkauti 27 valstybių blokui, taip pat gebėti susikalbėti viena iš darbinių Bendrijos kalbų (anglų, vokiečių ar prancūzų).
Dėl srities išmanymo nekilo jokių abejonių, tačiau dėl kitų dviejų kriterijų, prisipažinsiu, neturėjau nuomonės. Juolab kad ir įvairūs apžvalgininkai, ir visuomenė, ir patys kandidatai į ministrus tai vertino skirtingai.
Prieš kelias savaites apsilankęs Briuselyje supratau, kad Prezidentė buvo visiškai teisi, pasirinkusi būtent tokią vertinimo skalę. Net jei vieno ar kito kandidato į ministrus atžvilgiu būta subjektyvumo, nesupratimas, kas vyksta ES, buvo pakankamas pagrindas atmesti kandidatūrą.
Viešojoje erdvėje gana klaidingai įsivaizduojama, kokia atsakomybė ir kokie darbai tenka Lietuvai stojus prie ES vairo.
Kaip žinia, pirmininkavimas – tokia nustatyta tvarka, kai kiekviena ES valstybė narė paeiliui po pusę metų pirmininkauja visai Tarybai, Europos Vadovų Tarybai ir pagaliau visai ES.
Pirmininkavimas Tarybai rotacijos principu buvo įvestas pagal Europos Bendrijų sutartis. 1993 metais įsigaliojus Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai rotacijos tvarka buvo kiek pakoreguota ir nustatyta konkreti valstybių pirmininkavimo seka per artimiausius 12 metų.
Deja, Lietuvai tenka pats sunkiausias pirmininkavimo laikotarpis – 2013-ųjų antroji pusė – artėjant rinkimams į Europos Parlamentą ir rinkimams Vokietijoje, kuri yra viena svarbiausių ES variklių. Žinome, kad rinkimai sustabdo daugelio sprendimų priėmimą, todėl Lietuvos diplomatai jau šiandien suvokia, kokiomis sudėtingomis sąlygomis teks vadovauti ES.
O Lietuvoje apie užgriūsiančią atsakomybę kol kas supratimo nėra daug. Kalbama, kad esą bus daug renginių, kad reikia pasirūpinti patogiu susisiekimu su Briuseliu, greičiau užbaigti Valdovų rūmų statybos darbus, mat kitaip nebus kur garbingų svečių priimti, verslui pagalvoti, kokios naudos galėtų gauti iš pirmininkavimo.
Turiu nuvilti stebuklo laukiančiuosius – Vienoje prie 2001 metais pasirašytos Nicos sutarties pridėtoje deklaracijoje numatyta, kad kai ES narių bus bent 18, visi susitikimai vyks tik Briuselyje, o ne pirmininkaujančioje valstybėje. Taigi apie minias ES pareigūnų, užplūstančių Vilnių, tenka pamiršti, renginių bus daugiau, bet jie nesudrebins nei valstybės, nei sostinės.
Didžiausias iššūkis rengiantis pirmininkavimui teks valstybės tarnybai ir valstybės tarnautojams, kurie turės užtikrinti tinkamą ES Tarybos ir jos darbo organų veiklos organizavimą. Dalis Lietuvos politikų mano, kad pirmininkavimas ES yra galimybė „sutvarkyti“ Lietuvai svarbius klausimus, tačiau realybė yra visai kitokia, objektyvumas ir visos ES problemų matymas bei jų sprendimas yra prioritetas ir aksioma. Vadovavimas Sąjungai yra pareiga ir atsakomybė, su kuria mūsų valstybė dar nėra susidūrusi.
Kiek Briuselyje teko matyti Lietuvai atstovaujančius diplomatus ir tarnautojus, jie paliko labai gerą įspūdį – žavėjo jų kompetencija ir pasitikėjimas savo jėgomis, supratimas, ką reikės dirbti, ir suvokimas, kokia atsakomybė tenka jiems ir Lietuvai.
Neabejoju, kad tarpukario diplomatų korpusas (lozoraičiai, klimai ir kiti) didžiuotųsi naująja karta.
Norėčiau, kad tokio supratimo daugiau būtų ir Vilniuje. Nedrįstu patarti naujiesiems ministerijų vadovams, bet jie tikrai nesuklystų, jei jau šiandien imtų rengtis pirmininkavimui, galbūt ir anglų kalbos žinias vertėtų atnaujinti.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
