Norėčiau kalbėti apie švietimą. Tiksliau – apie vieną iš konkrečių dėstomųjų dalykų, vis dar tinkamai neįvertintų nei tėvelių, nei mokyklų administracijų, nei kolegų mokytojų, dėstančių rimtus ir gyvenime naudingus dalykus, t.y., tokius, kurių žinios vertinamos valstybiniais egzaminais.
Norėčiau kalbėti apie švietimą. Tiksliau – apie vieną iš konkrečių dėstomųjų dalykų, vis dar tinkamai neįvertintų nei tėvelių, nei mokyklų administracijų, nei kolegų mokytojų, dėstančių rimtus ir gyvenime naudingus dalykus, t.y., tokius, kurių žinios vertinamos valstybiniais egzaminais.
Kalbu apie teatro pamokas. Čia išties daug painiavos, ir dėl to verta apie tai kalbėti.
Pradėkime nuo suprantamų dalykų. Mokyklose veikiantys dramos būreliai – niekam ne naujiena, ir jų veikla – aiški.
Tačiau anaiptol ne visiems mūsų šalyje žinoma, kad teatras, kaip visateisė tvarkaraštyje įrašyta pamoka, Lietuvoje yra įteisinta nuo 2000-ųjų metų.
Dažniausiai teatras dėstomas 3–4 gimnazijos klasėse, kaip vienas iš pasirenkamųjų menų dalykų.
Pagal galiojančius įstatymus teatro pamokos gali būti siūlomos ir kitų klasių moksleiviams, bet tas atsitinka retai. Mano nuomone, reikėtų kuo daugiau kalbėti, kokia teatro pamokų nauda ir kokią įtaką vidinei mokyklos kultūrai suteikia geras teatro edukatorius.
Pirmas stereotipas, kurį mes, teatro edukatoriai, stengiamės griauti – tai išankstinė nuostata, kaip atrodo teatro pamokos. Dažniausiai įsivaizduojama, kad mokiniai mokosi teksto ir vaidina spektaklius. Taip, tai viena galimybė, bet jokiu būdu neprivaloma ir tikrai ne vienintelė.
Šiuolaikinės teatro pamokos – tai puiki erdvė vystyti „minkštuosius“ gebėjimus. Tai – komunikacija, komandinis darbas, viešasis kalbėjimas, lyderystė, kūrybiškumas. Nepaprastai svarbu, kad tokių dalykų mokytų išmanantis pedagogas.
Teatro pamokos – tai smagiai, dažniausiai aktyviai leidžiamas laikas, tuo pačiu metu mokantis nepaprastai svarbių dalykų. Pabrėžiu žodį „smagiai“, nes tikiu, kad pats mokymosi procesas turi būti malonus ir jokiu būdu nevirsti prievole dėl mistinio tikslo, vadinamo „egzaminais“.
Egzaminai ateina ir praeina. Kokie bebūtų momentiniai rezultatai, reikia kurti gyvenimą toliau.
2014 metų kovą žurnalas „Forbes“ paskelbė intriguojančius faktus apie darbo rinkos poreikius.
Darbdavių apklausa parodė, kad 60 proc. ieškančių darbo stokoja būtinos tarpasmeninės komunikacijos gebėjimų. 1 iš 5 kandidatų stinga motyvacijos, suvokimo apie aprangos kodą, turi problemų dėl punktualumu, paslankumo.
Aukšto lygio vadybininkai teigia, kad šiandien ieškantys darbo negeba mąstyti kritiškai, nėra kūrybiški, nesugeba spręsti problemų, nemoka rašyti be klaidų.
Taigi, kol akademinis pasaulis koncentruojasi į matematinius ir mokslo pasiekimus, daugybė darbdavių desperatiškai ieško kandidatų su gerais organizaciniais ir tarpasmeninės komunikacijos gebėjimais. Tokie greitai išmoksta specifinių techninių dalykų. Bendravimo subtilumų ir kultūros greitai išmokti įmanoma. Todėl verta suklusti ir atsigręžti į teatro mokytoją.
Geras teatro mokytojas mokykloje yra didžiulė pagalba kitų dalykų mokytojams, nes jie dažnai padeda paįvairinti pamokas, popamokinius užsiėmimus. Mokyklose, kur visų dirbančiųjų specialistų darbas vienodai vertinamas tiek žodžiais, tiek finansiniu atlygiu, laimi visi. Ypač – mokiniai.
Tėveliai teisūs – vaikams svarbu matematika, kalbos, istorija, informacinės technologijos. Bet turbūt nedaug atsiras tokių, kurie atmes „minkštųjų“ gebėjimų svarbą.
2014 m. gruodžio mėnesį Lietuvos teatro pedagogus vienijanti asociacija „Meno formos“ surengė konferenciją „Kultūrinio ugdymo būtinybė ir galimybės: aktualios jungtys“. Postūmis šiai konferencijai atėjo iš Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto ir jos pirmininkės Audronės Pitrėnienės.
Konferencijos pranešimų ir diskusijų ašis – meninis ugdymas, išskiriant teatro dalyką. Ugdymo teatru metodai pasiteisino kaip viena veiksmingiausių estetinio ir kultūrinio ugdymo formų mokyklose, kuriose buvo ar yra dėstomas.
Belieka tikėtis, kad vieni kitus išgirsime ir 2015-ieji metai taps realių proveržių metais.
Autorė yra taikomųjų teatro metodų ekspertė, asociacijos „Meno formos“ prezidentė.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
