Nuomonės

2019.04.01 11:24

Ramūnas Bogdanas. Tironija ir demokratija

Per kelis paskutinius tūkstantmečius žmonija sukūrė valstybes kaip didesnės ar mažesnės bendrijos valdymo formas. Kas liko dykumose ar džiunglėse be valstybių, tie liko istorijos akligatviuose. Jų raida sustojo ankstyvojoje stadijoje. Šiuolaikinė civilizacija atsirado su valstybėmis. Jos pasirodė esančios geriausi dariniai žmonijai vystytis.

Civilizuoti drakonai prieš plačią pasiūlą

Valstybės yra valdomos arba demokratiškai, arba tironiškai. Tironas šiais laikais nereiškia drakono pilyje, kurį pavaldiniai turi girdyti paaukotų žmonių krauju. Jis būna kostiumuotas arba uniformuotas ir mėgsta pozuoti su vaikučiais ant kelių, tuo tarpu kraujas liejamas atokiau nuo jo ir baudžiami tik liaudies priešai.

O demokratija šiais laikais nereiškia, kad visi valstybės piliečiai kiekvieną dieną tvarko valstybinius reikalus. Užsiimdami kitas darbais, jie neturi laiko gilintis į tai, koks pasirinkimas bus geresnis valstybei ir jos gyventojams. Todėl išrenka grupelę, kuri yra visų išlaikoma ir nieko daugiau neveikia, tik sprendžia visų gyvenimus įtakojančius klausimus. Skirtingai nuo kitų visuomenės grupių, kurios pasvarstyti gali tik laisvalaikiu nuo savo tiesioginio užsiėmimo, išrinktajai grupelei svarstymai apie geriausius kelius į ateitį jų atstovaujamai bendrijai yra pagrindinis darbas.

Tai nėra tobula, bet veikia. Valstybės, kurios vystėsi atstovaujamosios demokratijos keliu, pasiekė didžiausių technologinių aukštumų ir sukūrė aukščiausią pragyvenimo lygį žmonijos istorijoje.

Istorijos raida yra nuolatinis rinkimasis iš įvairų galimybių. Demokratija užtikrina maksimalią pasirinkimų pasiūlą. Aišku, atsirinkti užtrunka, nes idėjų būna daug, dalis jų viena kitai prieštarauja, bet skirtingiems požiūriams nedraudžiama egzistuoti. Jei parduotuvėje siūloma dvidešimt rūšių duonos, jums užtruks pasirinkti, kuri labiausiai tinka jūsų skoniui, bet pasirinkę žinosite, jog tai yra geriausia, ką rinka šiandien gali jums pasiūlyti.

Tuo tarpu tironijos sąlygomis pasirinkimas labai susiaurinamas. Žmogaus protas yra kūrybiškas, kada jam nestatomi apribojimai. Minties polėkis narvelyje yra neįmanomas. Smegenys, kurioms bausmės baimė neleidžia analizuoti visos aplinkos, nepasiekia proveržio pažinime.

Šią prielaidą iliustruoja istorija. Modernizacija pirmiausiai prasidėjo Didžiojoje Britanijoje ir Olandijoje, kuriose radosi daugiau laisvių. Prancūzija pajudėjo silpstant absoliutinei monarchijai. Vokiečiai dėjo pamatus savo šios dienos pasiekimams, gyvendami atskirose kunigaikštystėse, po kurias galėjo nevaržomai migruoti, kilus vietinės valdžios nepasitenkinimui. Jungtinės Valstijos kūrėsi kaip demokratija, sukilusi prieš tironiją.

Stabdis ir gazas

Tironija gali būti griežta, diktatoriška, ir lengvesnė, autokratiška. Amžinųjų prezidentų valdomos Afrikos valstybės gerai iliustruoja, ką visuomenei atneša tvirtos rankos valdovai. Panašiame skurde buvo uniformuotų tvirtarankių diktatorių valdomos Lotynų Amerikos valstybės.

Šiandien autokratinė Rusija technologiniais pasiekimais vis labiau atsilieka nuo Vakarų. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Sovietų Sąjungos mokslo pasiekimai paneigia mano nuomonę apie kūrybai privalomą laisvę: Stalino laikais sovietų mokslas žengė į kosmosą. Tačiau Rusijos mokslo istorijos tyrinėtojai atskleidė tų neva stalininių pasiekimų kilmę.

Mokslas ir menas Rusijos imperijoje suklestėjo XIX a. antroje pusėje, kada caras pradėjo liberalizuoti šalį. Tolstojaus ar Čaikovskio kūriniai, Mendelejevo ar Landau darbai buvo labai stiprus užtaisas, poveikį turėjęs kelioms kūrėjų kartoms, bet palaipsniui neišvengiamai išblėsęs tironijos sąlygomis.

Pagal gyventojų skaičių Kinija turėtų būti Nobelio premijos laureatų čempionė. Deja, apie jokius Kinijos mokslo atradimus ar kultūros pasiekimus negirdėti. Žmonės, sukišti į futliarus, gali labai gerai nukopijuoti svetimą, bet nepajėgūs savarankiškai žengti toliau už horizonto linijos, į ateitį. Kinijai laisvas vakarietiškas protas yra tarsi ramentas, kuriuo pasispirdama ji skuba vytis labiausiai pažengusias šalis.

Kai tik gali, tuo ramentu Kinija stengiasi pasinaudoti nemokamai, vogdama arba išsireikalaudama technologijų, nes autokratijos sąlygomis mokslininkų armija yra ne kūrėjai, o kopijuotojai su draudimais apribotu protu. Didžiausi Kinijos minties skrydžiai yra iš atskirų karalysčių laikotarpių, kada nebuvo tvirtos rankos virš visos imperijos ir kūrybiškas žmogus turėjo galimybę pasitraukti pas kaimyną tęsti savo veiklos, jei jo samprotavimai užrūstindavo vietinį tironą, – panašiai vyko Vokietijos žemėse, panašiai Leonardo da Vinci rado prieglobstį Prancūzijoje.

Lietuvą XIX a. antroje pusėje nacionaliniam atgimimui žadino ne baudžiauninkai, o laisvi žmonės. Laisvės šaukliai daugiausiai buvo laisvų ūkininkų vaikai, kilę iš Užnemunės, kur Prūsija anksti panaikino baudžiavą. 1940 m. prisiminimuose pasakojama apie didžiulius elgesio skirtumus tarp laisvo, savimi pasitikinčio ūkininko iš Lietuvos ir užguito kumečio iš pono dvaro Vilniaus krašte. Laisvėje gimę ir augę vyrai išėjo kautis į pokario miškus, laisvės jausmą išsaugojusi tautos dalis tapo Sąjūdžiu ir vedė į Nepriklausomybę.

Stiprioji tironijos pusė yra greitas sprendimų priėmimas. Apsvarstyti daugelį nuomonių, variantų ir rasti bendrą vardiklį, užtrunka ne tik prie prekių lentynos. Kada laikas ribotas, demokratija darosi pavojinga. Todėl laivuose kapitonas yra viešpats. Nėra laiko demokratinėms procedūroms, kada bangos neša į uolas. Kariuomenėje įsakymai ne svarstomi, o vykdomi, o vadai nuleidžiami iš viršaus pagal kompetenciją. Kada Rusijoje 1917 m. bolševikai įvedė madą kareiviams patiems išsirinkti savo dalinių vadus, kariuomenės faktiškai nebeliko.

Kas tinka atskiroms sritims, netinka visuomenės valdymui. Vakarų kariuomenėse irgi nėra demokratijos, visuose laivuose sprendimus priima kapitonas.

Skirtumas nuo taip pat valdomų struktūrų autokratinėse valstybėse yra pagarba individui ir jo vertės suvokimas. Mūsų kariuomenėje iš sovietų paveldėta būtinoji paniekos jaunesniems tradicija išnyko kaip dūmas, kada ginkluotosios pajėgos tapo vakarietiškomis savo dvasia.

Piramidės šešėlyje

Demokratija nėra namas, kuriame sykį apsigyvenus išnyksta pavojus likti be stogo. Demokratija yra būsena, kurią reikia saugoti, stiprinti ir ginti. Kaip žmogus, numojęs ranka į sveikatą, anksčiau ar vėliau gauna už tai gyvenimo sąskaitą, taip vėliau turi ieškotis išėjimo iš akligatvio visuomenė, įklimpusi netikrų pranašų užsigrobtose žemėse, suklupusi ant tikėjimo draudimų galia ir pertręšta pažadais, kad pastačiusi valdžios piramidę, ji klestės globojama tvirto statinio.

Kas bebūtų pažadėta, piramidės visada skirtos ne gyvenantiems jų šešėlyje, o tiems, kas jose įsitaiso.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.