Nuomonės

2019.03.29 14:43

Vaiva Rykštaitė. Emigranto grįžimas į tėvynę

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.03.29 14:43

Kaip ten sako? Nei pakartas, nei paleistas? Man regis, šita frazė labai tinka apibūdinti statistinio emigranto viešnagę tėvynėje.

Aš pati, nuo 2008-ųjų nuolat gyvenanti svetur, kasmet sugrįžus į Lietuvą, nuoširdžiai sutrinku: esu namuose ar svečiuose? Savų namų kaip ir nebeturiu – butas išnuomotas, ir Lietuvoje nėra nė vienos spintelės, kur būtų sudėti naudojami mano daiktai. Todėl apsistoju pas mamą ir gyvenu atsidariusi lagaminus, kartais tuos daiktus išsidėlioju po man trumpam užleistas erdves, bet viskas taip dvelkia laikinumu, kad kai kurios suknelės taip ir praguli visą viešnagės laiką neištrauktos iš lagamino su stypsančiu avialinijų lipduku.

Negaliu sakyti, kad grįžau namo, nes čia nebeturiu kasdienybės – nei kelio į darbą, nei saldžių nieko neveikimo valandėlių, kai pavakary tiesiog spoksoma į televizorių. Juk laiko nedaug, reikia skubėti, lėkti, važiuoti aplankyti gimines, pas dantistę, ant kapų, susitikti su vaikystės drauge. Liūdna, bet ant kapų spėju ne visada. Ir kol Kauno senamiesčio sienos nebyliai liudija tikrai nutikusias mano vaikystės istorijas, pagaunu save galvojant, kad nostalgija yra tai, kas liko iš kadaise tvyrojusio, tuo metu vienintelio įmanomo buvusio pojūčio „namai“, nes anuomet dar niekur kitur nebuvau gyvenusi; nes dabar namų sąvoka yra emigrantiška, kai namai jau nei ten, kur užaugau, nei ten, kur širdis, o kažkur išsibarstę tarp vietų, kuriose nereikia klausti, kur padėta kava. Beje, pastarąją frazę pavogiau iš paauglystėje skaityto interviu su garsia moterimi, kurios vardo nebeatsimenu, užtat puikiai menu savo pavydą – atrodė romantiška taip gyventi, važiuojant iš vienų namų į kitus, kur galima darinėti virtuvės spinteles ir plepėti su garuojančiais gėrimų puodeliais rankose. Dabar, kaip patyrusi emigrantė, jau žinau, kad tie paplepėjimai turi savo kainą. Tai lyg koks klasės susitikimas (beje, aš į savąjį niekad nebuvau pakviesta, ir čia turbūt geriausia proga mano gyvenime paklausti, mieli klasiokai, kodėl?), kuriame reikia pasipasakoti, ką veiki gyvenime, kodėl esi laiminga, įtikinti kitus, kad esi laiminga, įtikinti juos, kad jau nebesi tas drovus, išdykęs ar koks bebuvai vaikas, ir tikrai žinai, ką darai tam savo darbe.

Nesu tikra, ar tai mano pačios kompleksai, ar vis dėlto aplinkoje juntamas lūkestis, bet kiekvieną kartą, pasakodama lietuviams apie gyvenimą svetur, jaučiu būtinybę pateisinti savo sprendimą ir pagrįsti pasirinkimus. Na, maždaug „gerai ten, nes… a) geresnis klimatas,  b) liberalesnė visuomenė, c) didesnis uždarbis, d) gyvena mylimas vyras ar pan.; nes ten turi būti gerai, kitaip gi būsiu kvaila emigravusi. Bet ten negali būti per gerai, nes tada tiems besiklausantiems bus nepatogu. Tad taip ir kalbamės: namiškiai klausosi, o emigrantas pasakoja. Klausosi ne tik namiškiai, bet ir seni draugai, su kai kuriais jų nebesieja nei bendri interesai, nei jausmai, bet susitinkama grynai iš įpratimo, nes kaipgi kartą metuose grįžus nepasimatyti?

Psichologų teigimu, priklausomybę nuo alkoholio turintis žmogus emociškai įstringa tame amžiuje, kuriame pradėjo gerti. Gal tai tinka ir emigrantams? Kartais atrodo, kad užstrigau keistoje būsenoje ir lūkesčiuose Lietuvai, nes man Lietuva yra būtent ta, kurią palikau prieš dešimtmetį, būdama dvidešimt trejų. Todėl dabar sugrįžusi stebiuosi matydama madingai apsirengusius žmones, srebiančius vietnamietišką sriubą, ieškau sąlyčio taškų su praeitimi, jų ieško ir kiti, nuolat emigranto klausiantys: „Tai ar pasikeitė ta mūsų Lietuva? Kaip pasikeitė?”

Stebiuosi pasikeitusiomis vietomis dažnai su liūdesiu, kas kad dabar daug kas restauruota, ilgiuosi sugriautų pastatų, vietoj kurių dabar švyti prekybos centrai, bet labiausiai turbūt gedžiu ne namų jausmo, o savęs pačios, kokia buvau prieš išvažiuodama – tos nuotykių išalkusios merginos, dar nežinančios, kad per ateinančius dešimt metų visada atostogauti skrisiu į tą pačią šalį ir ten beveik niekada nepamatysiu nieko naujo.

Šitą grįžimą vadinantys atostogomis, gal jūs niekada nebuvote išvykę tikrų atostogų? Atostogos – tai poilsis, nuotykiai, naujos vietos, įkvėpimas ar vidinės baterijos perkrovimas – kas tik nori, bet ne bandymas ramiai išgerti kavos per valandą tarp vizito pas stomatologą ir pietų pas močiutę. Nesupraskite klaidingai – myliu ir Lietuvą, ir močiutę, dar gi manau, kad turime daug nuostabių įvairių sričių specialistų, kurie traukia emigrantus grįžti. Niekas kitas taip kokybiškai netaiso dantų ir niekas taip simetriškai nenudažo antakių. Bet tas grįžimas – ne atostogos, nors visada vyksta atostogų nuo darbo užsienyje metu.

Emigranto grįžimas į tėvynę – tai keista tarpinė būsena, savotiška skaistykla tarp dviejų realybių – egzodo ir tos įsivaizduojamos, kurią galėjau susikurti likusi Lietuvoje. Emigranto viešnagė tėvynėje – tai nuolatinė akistata su savo praeitimi ir priverstinis savo gyvenimo apžvelgimas iš tautiečių perspektyvos. Emigranto viešnagė tėvynėje – tai itin daug pinigų kainuojanti terapija; nežinau kodėl būtent Kaune tampu itin išlaidi? Mano nuojauta kužda, o statistika patvirtina, kad emigrantai čia išleidžia nemažas sumas ir gerokai prisideda prie šalies ekonomikos. Bet dabar aš kalbu ne apie skaičius, o apie jausmą, kai norisi visiems kažką nupirkti, pavalgyti tose vietose, kur anksčiau negalėjau sau leisti, o dabar štai galiu, o galiu greičiausiai visai ne dėl to, kad esu emigrantė, o tiesiog kad emigruojant man tebuvo dvidešimt keli, o dabar jau per trisdešimt.

Kiekvienais metais po viešnagės Lietuvoje įvertinu, kiek laiko ir pinigų tai kainuoja mūsų šeimai, ir sakau: viskas, už tiek gi galima visiems kokį Tailandą ar Balį apžiūrėti, kitais metais gal padarysime pertrauką ir negrįšime. Bet negrįžti neišeina – ne vien dėl dantų ir antakių, kuriuos reikia tvarkytis. Ir ne iš pareigos. Lietuva šaukia, kviečia į svečius, kviečia namo, ir žiū – po pusės metų jau ieškau pigesnių skrydžių bilietų.

Emigranto viešnagė tėvynėje – tai bandymas per porą savaičių nugyventi metus Lietuvoje, nuolat apsimetant, įsivaizduojant, lyginant ir suprantant, kad emigracija – tai amžinas ilgesys, jei ne tėvynės, tai tos vietos, kurioje gyvenai prieš sugrįždama namo. Bet dabar aš jau nerimauju dėl pasipilsiančių komentarų, kurie, spėju, bus dviejų rūšių: „jei taip liūdna, tai ko išvažiavai“ ir „jei taip gerai svetur, tai ko į tą Lietuvą grįžinėti“. Atsakymų neturiu, tik kviečiu suprasti, kad dažnai emigrantas – tai žmogus be tikrų atostogų, labai laukiamas savo šalyje ir kartu slapta laikomas savotišku išdaviku. Na, toks – nei pakartas, nei paleistas.