Nuomonės

2019.04.01 14:39

Donatas Puslys. Kremliaus momentokratijos niuansai: kodėl Putinas nėra nei filosofas, nei šachmatininkas

Donatas Puslys, Vilniaus politikos analizės instituto Medijų programos vadovas2019.04.01 14:39

Mums reikia kalbėti apie Putiną, skelbia Marko Galeotti knygos pavadinimas (Mark Galeotti „We Need to Talk about Putin. How the West Gets Him Wrong“. London: Ebury Press, 2019). Savaime suprantama, kyla klausimas kodėl.

Juk apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, jo Rusijoje sukurtą valdžios vertikalę ir įtvirtintą kleptokratinį režimą prirašyta tokia gausybė knygų. Tačiau, viena vertus, M. Galeotti yra vienas geriausių Rusijos ekspertų ir, kaip pats rašo, dešimtmečius trunkantys tyrimai leido jam užmegzti kontaktus tiek su įtakingais pareigūnais Maskvoje, tiek su policininkais Rusijos provincijoje. Antra vertus, kaip atskleidžia antra M. Galeotti knygos pavadinimo dalis, Vakarams trūksta suvokimo apie Putiną ir situaciją Kremliuje. O tai turi padarinių ne tik akademiniams debatams, bet ir politiniams procesams.

Putinas nėra nei filosofas, nei šachmatininkas

Putinas yra rizikos vengiantis politikas, o ne alfa patinas, kaip bando piešti Kremliaus viešųjų ryšių strategai. Putinas nesiekia atgaivinti Sovietų Sąjungos ar tuo labiau carinės Rusijos. Rusijos prezidentui pinigai tarnauja kaip priemonė, o ne tikslas savaime. Putinas nėra toks populiarus, kaip galime iš pirmo žvilgsnio pamanyti, pažvelgę į visuomenės nuomonės apklausas ar tuo labiau į rinkimų rezultatus. Tai tik kelios iš 11-oje skyrių nagrinėjamų temų. Kiekvienas knygos skyrius skirtas konkrečiam populiariam stereotipui, gimusiam iš Vakarų pastangų susidaryti Rusijos lyderio ir jo vadovaujamo režimo portretą.

Šįkart apsistokime ties dviem tokiais stereotipais. Pirmasis vaizduoja Putiną kaip makiavelišką šachmatų didmeistrį, turintį didžią strategiją, kaip apžaisti Vakarus. Toks mąstymas minta mūsų pačių baime, kad už kiekvienos nesėkmės, kiekvienos problemos neabejotinai slypi Kremliaus ranka. Antrasis kalba apie pastangas suvokti Putino politinius sprendimus pagrindžiančią filosofiją. Šis siekis yra susijęs su ta pačia jau minėta pastanga perprasti didžiąją Putino strategiją. To savo knygoje „Kelias į nelaisvę“ siekia ir istorikas Timothy Snyderis, pasitelkdamas Putino ne kartą cituoto filosofo Ivano Iljino mintis. Tą patį knygoje „Suvokti Putiną“ daro ir filosofas Michelis Eltchaninoffas – jis irgi aptaria Putino dėmesio sulaukusius Rusijos mąstytojus.

M. Galeotti kvestionuoja tokias pastangas ne tik kaip bergždžias, bet ir kaip pavojingas, nes rizikuoja pavaizduoti Putiną galingesnį, nei jis iš tikrųjų yra. Anot autoriaus, vaizduojantis Putiną kaip itin galingą ir pavojingą, kyla pagunda jį nupirkti duodant viską ar bent dalį to, ko jis pageidauja. M. Galeotti perfrazuoja žymiąją poeto Baudelaire’o mintį: išmintingiausia velnio strategija yra įtikinti kitus, kad jo nėra, o išmintingiausia Putino strategija yra įtikinti, kad jis slypi už kiekvieno mums nerimą keliančio dalyko.

„Iš tiesų, nėra jokių įrodymų, kad Putinas žaidžia šachmatais, ir apskritai šis žaidimas nėra jo tipo. Šachmatai yra griežtomis taisyklėmis, skaidrumu ir intelektualine konkurencija su itin ribotomis opcijomis paremtas žaidimas. <…> Putinas nenori taip apriboti savo pasirinkimų. Jam priimtinesnis dziudo“, – rašo M. Galeotti. Anot autoriaus, dziudo kovotojas iš anksto gali būti pasirengęs ne tik įprastiems oponento judesiams ir būti  parengęs jiems atsaką, bet ir nusiteikęs išnaudoti oponento stiprybes prieš jį patį, kai tik pasitaikys tinkama proga. Tad Putinas tiek dziudo, tiek geopolitikoje yra oportunistas, žinantis, ko siekia, tačiau neturintis iš anksto numatytos strategijos pergalei pasiekti.

Filosofija ir cituojami mąstytojai šiuo atveju irgi tampa oportunizmo įkaitais. Kai patogu, cituoju, kai nepatogu, pamirštu. Kiek reikia, selektyviai atsirenku, kiek nereikia, išmetu. Kaip teigia M. Galeotti, Putinas yra pasirengęs pasinaudoti bet kuo, kas tą akimirką suveiks. Tačiau jis tiki galia ir pragmatizmu, o ne filosofija. Anot eksperto, Putino režimą galima įvardinti kaip momentokratiją.

Momentokratijos esmė

Ko siekia Putinas? Paprastas atsakymas būtų toks – atkurti Rusijos kaip didžiosios galios statusą. M. Galeotti akcentuoja, kad Putino suvokimas, ką reiškia būti didžiąja galia, veikiau susijęs su XIX, o ne XX a. realijomis. „Jis mano, kad kiekviena didžioji galia turi turėti savo interesų zoną, buferines valstybes ir deimantus karūnoje. Pavyzdžiui, Putinas Ukrainą ir Sakartvelą už jų beatodairišką bandymą suartėti su Vakarais nubaudė veikiau ne iš pragmatinių paskatų, o veikiau dėl to, kad negalėjo pakelti jų „praradimo“. Antra, didžiąją galią jis regi kaip turinčią balsą spręsti  svarbiausius klausimus ne tiek todėl, kad ta galia būtinai vienu ar kitu atveju turėtų kokį nors interesą, kiek dėl to, kad tai simbolizuoja galybės statusą. Galiausiai jis mano, kad didžioji galybė turi teisę atmesti taisykles ir nelaikyti savęs saistomos tarptautinės teisės bei normų“, – knygoje rašo M. Galeotti.

Visa tai yra tikslai, tačiau ką autorius turi galvoje kalbėdamas apie Kremliaus momentokratiją, kuri įsikūnija ne tik pasirenkamose priemonėse tikslui siekti, bet ir pačioje Kremliaus struktūroje, kalbant apie skirtingų institucijų ir politinių veikėjų santykį su Putinu?

Visų pirma, tai, kad Kremlius meistriškai išnaudoja pasitaikančias galimybes. Ne Kremlius paskelbė referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės ES, ne Maskva lėmė augančią socialinę atskirtį dalyje visuomenių, ne Kremlius sukūrė liberaliosios demokratijos problemas ir t. t. Tačiau Kremlius puikiai visu tuo pasinaudojo savo tikslams, silpnindamas Vakarų aljansus ir viduje skaldydamas visuomenes. Kitame tekste M. Galeotti pabrėžia, kad Kremliaus hibridinis karas su Vakarais yra skatinamas agresoriaus silpnumo stoti į atvirą konfrontaciją ir taikinio silpnumo dėl esančių vidinių problemų, kurio jį daro pažeidžiamą.

Knygoje „Mums reikia kalbėti apie Putiną“ M. Galeotti akcentuoja, kad Kremlius labiau primena ne didžiulį žudikišką ryklį, pasiruošusį mirtinam smūgiui, bet būrį piranijų, kurios pavieniui atrodo kur kas mažiau grėsmingos, bet iš tiesų yra kur kas sunkiau nuspėjamos ir sunkiau atbaidomos, po truputį  ėdančios mėsą nuo mūsų kaulų. „Tam tikra prasme sistema veikia kaip startuolių ekonomika: yra daug žmonių su savomis idėjomis – dalis jų geros, dalis blogos, dalis jau išbandytos žemesniu lygmeniu, o dalis jų – tik kūrėjų vaizduotėje. Visi jie bando sudominti vieną didelį investuotoją Kremliuje“, – rašo M. Galeotti. Taip skatinama sistemos dalyvių pareiga įsiteikti Kremliui, paliekant sistemos dalyviams tam tikrą improvizacijos laisvę ir kartu išvengiant būtinybės pačiam Kremliui viską smulkiai kontroliuoti.

Jo teigimu, esminis Kremliuje veikiančių Putino aplinkos žmonių įgūdis yra jau šiandien nuspėti tai, ko bosas norės rytoj. Žurnalistas Michailas Žygaras akcentuoja, kad Kremlius, užuot dalijęs tiesioginius nurodymus, kad reikia pavogti kelis milijonus ar nužudyti vieną ar kitą režimui nepatogų žmogų, veikiau dalija abstrakčius įsakymus „žinai, ką privalai padaryti“, „suvoki savo įsipareigojimus, įgyvendink juos“. Kitaip tariant, Kremliuje yra įsitvirtinusios vadinamosios „paniatkės“ – iš kalėjimo gyvenimo ateinantis terminas apie nerašytas nusikalstamo pasaulio taisykles. Lygiai taip pat ir vidinę hierarchiją ima lemti ne oficialiai užimami postai, o veikiau asmeninis santykis su Putinu ir tai, ką konkrečią akimirką konkretus veikėjas gali jam pasiūlyti.

Tai ką gi daryti?

Kodėl svarbu apie tai kalbėti? O jei jau kalbame, tai ką daryti? Šie du klausimai kyla labai natūraliai, suvokiant, kiek daug kalbama apie Putino režimą. Į pirmą klausimą, manau, jau iš dalies atsakyta akcentuojant, jog klaidingas Kremliaus suvokimas turi labai konkrečių praktinių padarinių tiek kalbant apie mūsų politikos formavimą, tiek apie aplinkos Kremliui veikti kūrimą.

M. Galeotti kalba apie tai, kad, nors Putinas ir kuria savo kaip alfa vyro įvaizdį, iš tiesų jis labai apdairus ir vengia rizikos: „Putinas nori aiškumo, todėl nori saugių pasirinkimų ir garantuotos sėkmės. Kai jis to neturi, kietą vyruką vaizduojantis prezidentas, žmogus, kuris yra linkęs pasitelkti gangsterių slengą ir gąsdinti jam iššūkį metančias valstybes, kad šios taps kariniais taikiniais, žmogus, kuris kadaise pareiškė, kad „prieš penkiasdešimt metų Leningrado gatvės mane išmokė vieno dalyko: jei kova yra neišvengiama, eik ir kaukis pirmas“, turi jam būdingą manevrą – slėptis.“

Tad, jei suvokiame Kremlių kaip pavojingą ryklį, keliantį mirtiną grėsmę, kaip jau minėta, galime bandyti jį nuraminti siūlydami įvairias nuolaidas ar nuolatinius santykių perkrovimus. Suvokiant M. Galeotti paneigtus mitus, tinkamiausias atsakas būtų dvejopas. Viena vertus, rūpintis, kad Kremliaus  momentokratijai būtų kuo mažiau galimybių pasinaudoti mūsų silpnybėmis. Būtent todėl svarbu stiprinti Lietuvos atsparumą išorės įtakoms, atkreipiant dėmesį į įvairiausius aspektus – energetiką, infrastruktūros projektus, kibernetinį saugumą, visuomenės atsparumą ir t. t. Būtent todėl lygiai taip pat svarbu kalbėti ir apie socialinio bei institucinio pasitikėjimo stiprinimą šalies viduje, kad būtų mažiau erdvės bandymams naudoti įvairiausius svertus visuomenės poliarizacijai didinti. Ne veltui pasigirsta raginimų peržiūrėti ir mūsų ekonominį bei socialinį modelį.

Antra vertus, labai svarbu parodyti, kad, pasirinkdamas laužyti tarptautinę teisę ir normas, Kremlius rizikuoja ir jo veiksmai susilauks atsako. Būtent rizikos suvokimas, o ne nuolaidžiavimas gali padėti sulaikyti Kremlių. Ir čia svarbiausias uždavinys tenka ES, NATO bei kitoms tarptautinėms institucijoms. Šių tarptautinių institucijų ateitis priklausys nuo gebėjimo atsakyti į svarbiausius egzistencinius iššūkius, o Kremliaus šiandieninė politika kaip tik ir yra vienas tokių išbandymų. Tik ar jį išlaikome?

Populiariausi