Konfliktas Ukrainoje išryškino esminę bet kurios šalies nacionalinio saugumo detalę – gynybiniai veiksmai prasideda ne nuo tankų, o eilinių piliečių. Susitelkę, bendrą tapatybę ir vertybes puoselėjantys bei laisvę ginantys žmonės yra pajėgūs užbėgti už akių tam, kas šiandien vadinama hibridiniu karu. Ir atvirkščiai – ten, kur susitelkimo nėra, visuomenė yra pažeidžiama.
Konfliktas Ukrainoje išryškino esminę bet kurios šalies nacionalinio saugumo detalę – gynybiniai veiksmai prasideda ne nuo tankų, o eilinių piliečių. Susitelkę, bendrą tapatybę ir vertybes puoselėjantys bei laisvę ginantys žmonės yra pajėgūs užbėgti už akių tam, kas šiandien vadinama hibridiniu karu. Ir atvirkščiai – ten, kur susitelkimo nėra, visuomenė yra pažeidžiama.
Praktinių pavyzdžiai – prieš mūsų akis. Pažvelkime į Ukrainą: pirmieji „Žalieji žmogeliukai“ arba paprasčiausiai rusų kariai, anot Vladimiro Putino „padėję išvengti kraujo praliejimo“, pasirodė Kryme – regione, kurį iš Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos prie Ukrainos šeštajame dešimtmetyje prijungė Nikita Chruščiovas. Vietos gyventojai, kurių tik ketvirtadalį sudaro ukrainiečiai, o apie 60 proc. – rusai, stokoja tvirtų saitų su Ukrainos valstybe, nejaučia vienijančio istorinio pulso, neturi iš to kylančios ateities vizijos. Nenuostabu, kad Krymo aneksija – pirmoji Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų – buvo įvykdyta palyginti nesudėtingai.
Netrukus konfrontacija persikėlė į Rytų Ukrainą – dar vieną regioną, pasižymintį lingvistiniais, kultūriniais, socialiniais, ekonominiais dvilypumais. Nors daugelis vietos žmonių identifikuojasi pirmiausiai su Ukraina, o Donetsko gyventojų tarpe prisijungimui prie Rusijos konflikto pradžioje pritarė tik mažiau nei 5 proc., tapatybinis neapibrėžtumas sudarė sąlygas propagandinių teiginių įsitvirtinimui („Maidanas – amerikiečių sąmokslas, o be Rusijos jūs neišgyvensite“) ir gąsdinimams („Kijeve siautėja fašistai, kurie nori su jumis susidoroti!“).
Rusija puikiai manipuliavo istoriniais faktais tam, kad rytų ukrainiečių akyse paverstų vakarų ukrainiečius ne tos pačios šalies piliečiais, o nacistinius idealus puoselėjančiais priešais. Viso to rezultatas – dalis vietos gyventojų konflikto pradžioje stabdė ukrainiečių kariuomenės pajėgas, vykstančias kovoti su Donetske ir Luhankse įsitvirtinančiais teroristais. Iš aplinkinių regionų pasiųsti pasimetę Ukrainos kariuomenės daliniai nesuvokė, kodėl ir prieš ką turi kovoti. Tuo pasinaudojo Rusijos remiamos sukarintos grupuotės, kurios galios vakuumą užpildė paskelbdamos kvazi-respublikas ir okupuodamos apie 7 proc. Ukrainos teritorijos.
Nenuostabu, jog Ukrainos įvykių kontekste akys krypo ir į Latgalą Latvijoje bei Narvą Estijoje – nuogąstauta, kad vietos gyventojų, kurių daugumą sudaro rusakalbiai, lojalumas valstybei gali būti trapesnis, nei likusioje šalies dalyje. Prielaidų manyti, kad šiuose regionuose galėtų įvykti kažkas panašaus, nėra, bet jos išlieka suirutę siekiančių sukelti jėgų dėmesio centre. O juk čia pat ir Lietuva, kuri jau seniai yra hibridinio Rusijos puolimo, pirmiausiai pasireiškiančio informacinėje erdvėje, taikinyje.
Tad kaip šiomis geopolitinėmis aplinkybėmis stiprinti šalies saugumą ir visuomenės atsparumą? Kaip atremti priešiškų valstybių bandymams skleisti abejonę savo valstybe ir jos nepriklausomybe? Kaip užbėgti už akių bandymams perrašyti Lietuvos istoriją teiginiais, jog Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“?
Gerą pavyzdį Lietuvai pateikia Jungtinės Amerikos Valstijos ir didžiulį pozityvų istorinį krūvį turinti „Tėvų kūrėjų“ (ang. Foundingfathers) koncepcija. Jos esmė – valstybės egzistavimą ir esminius jos principus – laisvę, demokratiją, lygybę, įvairovę – kildinti per iškiliausius asmenis, 1776 metais Filadelfijoje paskelbusius Amerikos nepriklausomybę ir 1787 metais suformavusius iki šiol galiojančią Konstituciją. „Tėvais kūrėjais“ pirmiausiai įvardijami Benjaminas Franklinas, George`asWashingtonas, Johnas Adamsas, Thomas Jeffersonas, Johnas Jay`us, Jamesas Madisonas ir Alexanderis Hamiltonas – tie, kurie ne mūšiuose, o formuluodami principus keitė JAV.
Net ir po daugiau nei dviejų šimtmečių jų įtaka nėra sumenkusi: kiekvienam amerikiečiui jie yra romantizuoti didvyriai, išminties, atsidavimo ir politinio veikimo dėka pakloję pamatus dabartinei demokratiškai valstybei, jos klestėjimui ir išskirtinumui. Mokyklinukai, kiekvieną savaitę prieš pamokas giedodami JAV himną ir pagerbdami savo valstijos simbolius, puikiai žino, kas yra pavyzdys ir įkvėpimas karjerai.
J. Adamsas iki šiol menamas kaip Čerčiliška figūra su nepalaužiama teiginių logika, A. Hamiltonas yra tiesmuko realisto, nacionalinių interesų gynėjo etalonas, o T. Jeffersonas – iškalbingas vertybių priešiškame pasaulyje gynėjas. Principai, kuriuos jie formavo, yra ne tik valstybės ir amerikiečių savivokos pamatas, bet ir kriterijus, kuriais yra vertinami dabartiniai lyderiai: ne veltui Vašingtono Kapitolijuje į politikus kasdien atidžiai žvelgia Konstitucijos autorių akys iš Howardo Chandlerio Christy paveikslo.
Žinoma, toks romantizuotas įvaizdis neturėtų tapti neklystamumo sinonimu: pavyzdžiui, kritikai teigia, kad jiems nepavyko mesti deramo iššūkio didžiausiai to laikotarpio stigmai – vergovei, todėl „Tėvų kūrėjų“ gretoms priskiriami ir kiti istorijos herojai, tokie kaip Abraomas Linkolnas. Nepaisant to, jų formuluotų principų ir tolesnio vystymosi galia tokia didelė, kad šį istorijos epizodą kaip kertinį akcentavo ir afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderis Martinas Lutheris Kingas. Vienoje iš savo kalbų jis tuometinės situacijos absurdą nušvietė per kontrastą Tėvų kūrėjų formuluotoms idėjoms: „Kai mūsų respublikos architektai parašė tuos nuostabius Konstitucijos ir Nepriklausomybės deklaracijos žodžius, jie pažadėjo tai, ką turėjo tesėti kiekvienas amerikietis. Tai buvo pažadas, kad visiems, nesvarbu baltiesiems ar juodaodžiams, garantuojama nepaneigiama teisė į gyvybę, laisvę ir galimybę siekti laimės. Akivaizdu, kad šiandien Amerika šį pažadą pamiršo išskirdama piliečius pagal odos spalvą.“
„Tėvų kūrėjų“ įtaka peržengė ir JAV ribas: prancūzų filosofai 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją rengė referuodami į JAV pavyzdį; tai atliko reikšmingą griūnant Sovietų Sąjungai ir kitur. Nors politinės sistemos modeliai, pasirinkti įkvėpimo ieškojusiose valstybėse, daugeliu atvejų skyrėsi nuo amerikietiškojo, buvo perimama kertinė idėja: demokratinė santvarka su rašytine konstitucija ir teisių deklaracija.Visuomenė, žinodama savo laisvės kūrėjų vardus, kuriuos nuolatos priminė nuoseklus istorijos mokymas ir aiškus akcentų išskyrimas, populiariosios kultūros priemonės, yra nuolatos telkiama burtis aplink ir didžiuotis.
Lietuvos istorija taip pat turtinga iškiliomis asmenybėmis. Turime ir „Tėvus kūrėjus“ – 1918 metų Vasario 16-osios akto signatarai su Jonu Basanavičiumi priešakyje prikėlė tautą ir inspiravo naują demokratiškos Lietuvos valstybingumo etapą. Anot filosofo prof. Alvydo Jokubaičio, ši valstybė, net ir išlaikydama istorinę sąsają su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, nebegrindė jos luomine monarchija, svetimkalbiais valdovais, ir net 10 proc. nesiekiančiu piliečių dalyvavimu politinio valdymo reikaluose, bet iškėlė demokratijos, piliečių laisvės, lygybės, savivaldos ir solidarumo principus. Tai atsispindi ir akto tekste: pabrėžiama, kad „<...> Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“
Būtent Vasario 16-osios kūrėjai, kuriuos prof. Leonidas Donskis pavadino „lemtingąja mažuma“, ne tik padėjo lietuvybei atgimti ir išsiveržti iš imperinės priespaudos, bet ir atliepdami pažangiausias demokratijos ir laisvės idėjas suformavo ateities principus.
Nors demokratiška Lietuva tarpukariu dėl įvairių aplinkybių egzistavimo mažiau nei dešimtmetį, gyvastis ir atspirties taškas išliko: Stasys Šalkauskis, Vytautas Kavolis Juozas Girnius ir kiti išeivijoje ir Lietuvoje ragino nenusisukti nuo laisvės idealų.Todėl Simonas Daukantas, istoriniais veikalais ir tyrimais padėjęs lietuvių tautai pamatus, ir Motiejus Valančius, Žemaitijos vyskupas, stiprinęs lietuvybę carinės okupacijos metais, nutiesė kelią į Vasario 16-ąją. Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, o vėliau teisininkas ir politinis mąstytojas Mykolas Romeris ir kiti intelektualai tęsė šią misiją bei kūrė modernią Lietuvą moderniajame pasaulyje. Galiausiai „Lemtingosios mažumos“ dvasia išlaikė gyvastį iki pat šių laikų, o dar sykį sugriaudėjo 1990-ųjų Kovo 11-ąją sugriaudama Blogio imperiją.
Šių asmenybių įtaka Lietuvai yra ne mažesnė, nei JAV valstybės kūrėjų, tačiau vaidmuo – gerokai menkesnis. Jie yra vaizduojami kaip statiškos tolimos praeities figūros, į kurias žvelgiama pro sudūlėjusį muziejaus stiklą: istorijos vadovėliuose tėra konstatuojami sausi faktai ir egzamknui reikalingos datos, nesuteikiant joms gyvybės ir prasmės šiandienai; simbolika yra fragmentiška (gatvių pavadinimai, atvaizdai ant lito kupiūros) ir nenuosekli (vis dar neturime Basanavičiaus paminklo Vilniuje); populiariojoje kultūroje tik žengiami pirmieji žingsniai (pvz., Andraus Tapino knygoje „Vilko valanda“ Basanavičius yra vienas pagrindinių veikėjų).
„Tėvai kūrėjai“ mums gali duoti kur kas daugiau. Tai – įkvėpimas tikėti Lietuvos valstybingumo prisikėlimu iš imperijų užančio ir tąsa moderniame pasaulyje; tai – etalonas vertinti, kiek ir kur pasistūmėjome į priekį, o kur nukrypome nuo kertinių principų; tai – priemonė atsispirti priešiškai propagandai ir spaudimui, siekiančiam skleisti abejonę Lietuvos egzistavimo prasmingumu; tai – proga prisiminti, kad Lietuva jau XX a. žengė koja kojon su laisvu Vakarų pasauliu, nepamiršo demokratijos, tautinės ir kultūrinės įvairovės prasmės klausimų.
Natūralu, kad Vasario 16-osios kontekstas siejasi su lietuviškosios tapatybės atsiskyrimu nuo lenkiškosios, tačiau šiandieniniame kontekste tai nereiškia, kad turime atsisakyti kultūrinio istorinės Lietuvos – Lenkijos paveldo. Priešingai: vienas esminių „Tėvų kūrėjų“ argumentų buvo tai, kad Lietuva kaip politinis subjektas egzistavo jau ne vieną šimtmetį, o ne susikūrė kaip atsitiktinis aplinkybių susiklostymas. Visgi modernių valstybių kūrimosi epocha, natūrali valstybingumo bei tapatumo raida reikalavo naujų lietuviškumo įtvirtinimo formų – nepriklausomos valstybės.
„Tėvai kūrėjai“ Lietuvoje, lygiai taip pat kaip ir JAV, pateikė modernią viziją ir fundamentalius kriterijus, pagal kuriuos turime vertinti dabartinę valstybę, tačiau jokiais būdais neprieštaravo jos pažangai, kismui, gebėjimui adaptuotis. Todėl šiandieninei Lietuvai „Tėvai kūrėjai“ reikalingi ir prasmingi ne kaip skirties su Lenkija įprasmintojai, o kaip Europietiškos Lietuvos – valstybės, kuri puoselėja tokias pat vertybes ir principus kaip strateginė kaimynė Lenkija – kūrėjai.Lietuviškosios tapatybės formavimas ir taip pernelyg grindžiamas negatyviais (pvz., antagonizmas lenkiškumui), o ne pozityviais aspektu (didžiavimusi savo valstybės laisve, demokratija, vertybėmis, kurios suburia piliečius bei sukuria sąlygas jų klestėjimui).
Todėl visomis kryptimis, pradedant mokykla ir baigiant populiariąja kultūra, reikėtų keisti požiūrį į savo istoriją, nuvilkti jai neliečiamo archajiškumo rūbą ir pritaikyti nūdienai. „Tėvų kūrėjų“ – Daukanto, kuris paaukojo savo gyvenimą kilnaus tikslo – Lietuvos istorijos grąžinimo – įgyvendinimui, Valančiaus, kuris prikėlė lietuviškumą imperijos gniaužtuose, Basanavičiaus, kuris yra moksliškumo ir valstybės veikėjo etalonas, Romerio, kurio raštuose rasime geriausius receptus sugyvenimui su tautinėmis mažumos, ir kitų idėjos yra gyvos ir kaip niekad reikalingos. Įsisąmoninę tai tapsime stipresni ir geriau suvoksime savo vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Nauji „Tėvai kūrėjai“ rasis turėdami iš ko mokytis.
Komentaras skaitytas LRT Radijo eteryje.
